pokštelėjo tavo šypsnys
supleveno lūpų kampučiai
paakiu
raukšlelės drieželis nubėgo
neberasdamas kur pasislėpt – –
vienas vienintelis
tyro oro gurkšnelis
liežuviu
lyg išlydyto alavo
lašas

neištarus nė žodžio
nespėjus net atsidust
nei prikąst liežuvio –
tylėti
tik gaudžiai tylėti
ašarai tiksint grynuoju laiku
netektin

po aukštuoju
piestu stojančių lubų skliautu
įsiplieskia žvaigždyn
lyg tamsa
būtų rytą paspendus
ir sutvinksi žinia –
išskaičiuotas
ir išverstas
į visas puses
vėjų pagairei švytuojant