iš už prietemos iš už goslios tamsumos
iš ertmės kuri kietėja toliau nei medžio
mestas šešėlis lygiai su pamiške
ir pilkėja iš nevilties traukta palaukė
lyg jau nežinotumei
kieno tu žemėje ir kas dabar įsisuks
tik tuo septintuoju o gal devintuoju
pojūčio spygleliu dar drįsti nuvokti esąs
lyg ir ne šito krašto ne šio pakraščio paukštis
kaip užuomina išsinėręs pačiam pariby
kur sapno blykšva nebetenka
galios ir išlieka tik
užmirštas žvilgsnis klajūnas
neberandantis kur prisiglaust
kam bluostą įkeist
ir į ką įsiaust
metės į kojas
ton vieton kur žingsnis dar kūną mena
raudonu gaisu ilgadriežiu
uodegą sukdama švelniai
kad sugelti nespėtų nei lapas
erškėtrožės tyras anei nuoskaudos šapas
liepsnos nekantriosios greičiu
kurs dygsinčiom sukas akimirkom
ir netikėtais atodūsiais spendžia
atsakus tavo neišsakytoms viltims
liežuviu nudryžo ir baugiai –
nežinios svaigulys
kai nė žingsnio rodos jau nebegali
ir nė pėdsako
tik akies kamputis sužvilga ir vėlei
atodūsį sugeria pilkuma tau nespėjus
nė aido prišaukti
ar atsišaukti
iš praėjusios artumos lango stiklas
ir atšvaitas – lyg rankas iškėlusi figūra
bėgusi bėgus ir sustingus akimirkai
kai jau metas stiklan burbulėliai
paukščių taką kadaise nusėję
o rankoj dar virpa kilpinys
lyg grasius kam ar meldus malonės
tikėtumei – užtarnautos
bet jau negali būti tikras
kyla aukštyn sukas aplinkui
uodeguota raibuota
ieško omens kad galėtų
lyžtelt iš visos ateities
ir naujos įgavus jėgos
išsilieti plačiai siautulinga vilnim
kad nė šešėlio neliktų
anei giesmės pelenų
ir iškrist atminties plėnimis –
už lango
pakibusio laiko tyla
sieninio laikrodžio paukščiui išskridus
ieškoti kito gyvenimo
ir rodyklei jau perėjus širdį