Filmo „Olegas“ kadras

 

Latvių filmas „Olegas“ rodomas Lietuvoje su didele reklama, nes jame pagrindinį vaidmenį atliko mūsiškis aktorius Valentinas Novopolskis. Lenkija bent kol kas atsisako šio filmo, nes jame pošlykščiai siautėja lenkų mafija. Vis dėlto šizofreniško boso Andžejaus (akt. Dawidas Ogrodnikas) vaidmuo toks turtingas, netgi tragiškai patrauklus, kad lenkai turėtų susitaikyti su savo negražiu paveikslu pasaulio arenoje ir įsileisti filmą.

V. Novopolskio Olegas pagal scenaristo ir režisieriaus Jurio Kursiečio (g. 1983, debiutinis filmas „Mod­ris“) idėją – Dievo avinėlis. Vėpla rusiukas, kitaip lochas, gimęs Latvijoje, augintas močiutės ir tapęs geru mėsininku (aktorius žvitriai darinėja skerdieną), išvažiuoja užsidirbti į ES ir čionai prasmenga. Tiesiog kiaurai. Krenta į eketę ir vanduo virš jo galvos užsitraukia.

Tos simbolinės povandeninės scenos, jungiančios dokumentine maniera nufilmuotą pasakojimą, man asmeniškai pasirodė geriausios. Nes atsainiai judančia kamera nufilmuotuose ir tau pakišamuose kad­ruose trūksta šiltesnio kontakto su herojumi. Išties auka paliekama viena ant ledo.

Tarsi nieko negaliu prikišti šitaip nupieštam Olego portretui, tačiau negaliu tokiu Avinėliu ir patikėti, nes jis pernelyg... inteligentiškas. Galbūt veikia Valentino Lietuvos rusų dramos teatre atliktų vaidmenų aura, galbūt scenarijus vienaprasmiškai susiūtas. Tik epizodinį draugelio vaidmenį filme atliekančio Valentino Krulikovskio faktūra pagrindiniam vaidmeniui būtų palankesnė. Bet režisieriui, matyt, norėjosi tauresnio skambesio, savi­stabos ir nesipriešinimo, grynos avinėlio veido išraiškos. Jinai išgauta, bet ganėtinai statiška.

Filmas, sakyčiau, laikraštinis, publicistinis, tęsiantis seną, opų Latvijos gyventojams pokalbį. Įdomu, kad šį pokalbį, tarsi užstrigusį gerklėje atsiprašymą vietiniam mažateisiui rusui kelia latvis. Jį palaiko krikščionybės motyvas: Olego atsitiktinis apsilankymas bažnyčioje ir stypsojimas prie Gento altoriaus (su brolių Van Eyckų sužmogintu Avinėliu) nemotyvuotai priklijuotas, užtat jo susapnuota finalinė stačiatikių krikšto scena eketėje su popais ant ledo įtikinamai įsikūnijusi. Reikia manyti, panašiai kaip lietuviams su lenkais ir žydais, latviams su tėvynainiais rusais būtina atgaila ir susitaikymas.