„Blogiausias žmogus pasaulyje“ („Verdens verste menneske“). Lietuviška „Bėgikė“ norvegiškai. Joahimas Trieras (tolimas ano giminaitis) tam, kad greičiau siužete apsisuktų ir suardytų įsivyravusią melancholiją, vieną iš trijų herojų susargdina – tad ir čia turime ligonį, tiktai ne bipolinį (kurį pas mus suvaidino Marius Repšys), o savo vėžį kavinėje ramiai nagrinėjantį komiksų piešėją.

 

 

Filme labai daug plepama, ir tai siaurina jo meninę įtaigą. Kita vertus, ką gi kita nūnai veikia tasai gerovės šalių jaunimas? Sociume, moksle ir tarnyboje, tėvų šeimoje, tavo paties laikinojoje šeimoje dramos nugesintos. Iš pradžių mokaisi medicinos, paskui pereini į psichologiją, gal į fotografiją. Taip, jeigu neturi ryškesnių gabumų, siekių, pašaukimų, imi buksuoti. 30-metė herojė vis kartoja: „Aš nežinau, ar noriu vaikų“, „Aš kaip Bembis ant ledo.“ Jos vartomas skandinaviškos giminės albumas atidengia: močiutė turėjo 4 vaikus, pramočiutė – 6 vaikus ir 30 metų išvis numirė... Įvedamas autoriaus balsas, matyt, filmo kūrybos procese atsivėrė tiek opų, neskausmingų ir įprastinių („Manęs niekas nebejaudina“), kad sunku buvo viską susakyti.

Aktorė Renate Reinsve, kaip ir mūsiškė Žygimantė Jakštaitė, vaidina save, bet taip pat ir savo kartą. Pilnavidurę, bet infantilią, drąsią, bet abejojančią egzistencija. Savasis „aš“ beribėje laisvėje neišsilukštena, nors užsimušk.

Filmas silpnokas, tačiau pretenduoja į kultinius.

/ / /

„Dingusi duktė“ („The Lost Daughter“). Italų rašytoja Elena Ferrante ir britų aktorė Olivia Colman savaime užtikrina filmo populiarumą. Manau, jį vertėtų pažiūrėti visos Lietuvos doktorantėms ir profesorėms. Nes profesorė iš šio filmo jaunystėje šiek tiek „nutrūko“ – paliko mažametes dukras tėčiui ir išnyko iš šeimos akiračio trejiems metams. O kodėl gi ne? Juk ji suvokė savo vertę, asmenybę, kurią vaikai tuoj pražudys.

 

 

Filmas įdomus, nes aktorei pavyksta sukelti pasigėrėjimo ir drauge pasibjaurėjimo jausmus: ne girtuok­lė ir ne paleistuvė, homo sapiens, anksti pasigimdžiusi vaikus, mokanti ir trokštanti kurti. Debiutuojanti režisierė nemoka „apžaisti“ vieno svarbaus simbolinio romano personažo – lėlės, kurią profesorė pavagia ir slepia, tąsosi su ja kaip katė su pūsle; ekrane daug geriau žiūrisi vientisu žiedu lupamas apelsinas ar apipelijęs vaisių natiurmortas.

Olivia, žinoma, verta „Oskaro“, bet juk neseniai jį gavo („Favoritė“).

/ / /

„Drive My Car“ („Doraibu mai ka“). Scenarijus pagal Haruki Murakami apsakymą Kanuose pripažintas geriausiu – negi Kanų žiuri atsiverčia pačius scenarijus? Žinoma, ne. Įvertina literatūros ir kino pastangas suartėti ties riba.

 

 

Mane tos pastangos nukamavo, tiesiog išerzino (trijų valandų maitinimas po šaukštelį). Į rytietišką patiekalą gausiai primaišyta dar ir „Dėdės Vanios“ teksto, kurį herojus – aktorius ir režisierius – nuolat pasikartoja automobilyje (logiškas klausimėlis: negi japonui taip sunku jį išmokti?). Vėliau tą automatišką Čechovą girdime per repeticijas už stalo ir pagaliau – ne kažin kiek dramatizuotą mažoje scenoje. Pripažįstu, režisieriaus sumanymas čechoviškus personažus duoti skirtingomis kalbomis (japonų, kinų, korėjiečių, indoneziečių, anglų, o Sonia – nebylių!) bendraujantiems aktoriams yra genialus. Bent jau teoriškai, o kaip tai įmanoma praktiškai – lieka neaišku.

Vis dėlto Čechovas čia yra tik rišamoji medžiaga – kaip ir bitlų dainos eilutė pavadinime, apeliuojanti į erotiką. Šiaip jau šis abstrahuojantis filmas (matyt, ir apsakymas) su dviem moterimis ir vienu vyru apie kažką kita: kelionę į save ir pan. Deja, įmantri išorė, geometrinės vieškelių ir neišsiskleidžiančių jausmų linijos man nedaro jokio įspūdžio.

Totalus antiholivudas.

/ / /

„Makbeto tragedija“ („Tragedy of Macbeth“). Vieno iš garsiųjų broliukų – Joelio Coeno – įžūlus ir siaubingai talentingas kino kūrinys pagal Šekspyrą. Įžūlus ne Šekspyro atžvilgiu (tekstas perteikiamas pažodžiui), o žiūrovo – režisierius ir operatorius beda jam į akis archajišką kiną. Net galva svaigsta personažams vis lendant iš nespalvoto kadro gilumos, iš Škotijos rūkų! Jeigu pasinersi, jeigu susileisi sau šitą meno dozę, bus kaifas.

 

 

Kaip rašoma, Joelis ledi Makbet vaidmenį pagaliau duoda suvaidinti seniai apie tai zirzusiai žmonai puikiajai Frances McDormand (pamačiusi pirmąjį kadrą su ja iškart prisiminiau Makbet-Dalią Storyk – panašūs apatiniai veido bruožai). Moteris, kuri yra stipresnė už vyrą, moteris valdžioje – sena ir, taip sakant, nepaliaujanti stebinti naujiena. Denzelio Washingtono Makbetas pritrenkia ne tik talentu, puikia fizine forma, bet ir vizualine manipuliacija: dėl šviesų – ypač pirmoje filmo pusėje – nė už ką nepasakysi, kad aktorius juodaodis. Ši mistika veikia ir itin tinka susidvejinusio valdovo tragedijai. Kai finale iš kelio įdubos netikėtai ūžteli juodi krankliai, oda šiurpsta: štai kas dar laukia ir Škotijos, ir Europos.

Filmas sąmoningai teatrališkas, provokuojantis asociacijas su klasika, su tuo ir anuo, bet vis tiek vienetinis bespalvis brangakmenis, be to, parodantis kokią amplitudę režisierius (66 metų) gali dar netuščiai ištempti. Pagarba.

Oskarai vizualiniams senoviškiems atradimams!

/ / /

„Vestsaido istorija“ („West Side Story“). Stevenas Spielbergas (75 metai) irgi sugrįžta į praeitį, garsiojo 1961-ųjų filmo gimimo metus ir... klonuoja jį. Akivaizdu ir neįtikėtina. Gal čia pandemijos įtaka? Ne tik mergužėlė su ta pačia balta suknele, perrišta raudonu dirželiu, bet ir paviljonai, laikas... Tiesą sakant, neilgai ieškojau skirtumų ir tokios muziejinės restauracijos prasmės. Ji įkandama tik amerikiečiams.

 

 

Maestro Stevenui daug aplodismentų už viso gyvenimo triūsą!

/ / /

„Spencer“ („Spencer“). Aktorė Kristen Stewart pakreipia galvą į šoną taip pat kaip Diana... Ne, šiek tiek per daug ir per dažnai... Žinoma, gražutės ir grakštutės Kristen žavesys neprilygsta originalui, artimesniam gal Gretos Garbo linijoms, jos didelėms pėdoms, ilgoms rankoms ir kojoms, arkliškiems ir staiga taip stebuklingai užsivedantiems judesiams.

 

 

Protingi žmonės, ypač pavydžios moterys, piktinasi Dianos kultu. Ak, ji tikrai buvo kvaila, neišsilavinusi, todėl neverta dėmesio. Hm, o kiek tokio „nevertingo“ grožio žvelgia į mus iš paveikslų muziejuose?

Filme apie tris Dianos dienas akcentuojamas jos nerimas, suirzimas, bulimija. Įtariu dėl to, kad aktorei tektų mažiau šypsotis, nes ji neišlauš net panašios šypsenos.

„Oskaras“ nebent už jausmingą pūstasijonę suk­nelę.