Rašant apie knygas įprasta rinktis anotacijos, apžvalgos arba recenzijos žanrą. Visi šie tekstai, net kai jų autoriai stengiasi naujoviškiau pavarijuoti, neretai dvelkia nuoboduliu, mat yra įsprausti į gan griežtus rėmus: anotacijoje būtina trumpai išdėstyti esmę, apžvalgų autoriai priversti aptarti dar ir knygos turinį, o recenzentai, galintys sau leisti kiek platesnius palyginimus bei interpretacijas, stengiasi pernelyg nenukrypti į šoną, kad nebūtų apkaltinti savo įspūdžių ir nuotaikų aprašinėjimu. Tačiau paprastai įdomiausi būna būtent rašinėjimai apie save (tiksliau, apie savo patirtis skaitant knygą), mėginimai susieti patirtis su tekstu, pagauti esminius sėkmingą knygos „susiskaitymą“ (ar kaip tik nenorą pasiduoti skaitymui) lėmusius aspektus, savo nuotaikų ir skaitomo teksto „vibracijų“ sutapimus bei skirtumus, keistą aplinkos ir knygoje pateikiamų vaizdinių interferenciją. Vykusiai perteikti nuotaikas, apėmusias skaitant, ypač svarbu, kai kalbama apie poeziją, nes kūrinio pagavumas neretai priklauso nuo vos kelias milisekundės dalis trukusio virpesio. Tad šįsyk nutariau nusižengti taisyklėms ir vietoje įprastinės apžvalgos pateikti tekstą apie knygos skaitymo procesą.

 

Jonas Mekas. „Poezija. Raštai“, t. 1. Dizaineris Ovidijus Talijūnas. Iliustracijų autorius Eugenijus Varkulevičius. – V.: „Odilė“, 2021.

 

/ / /

Mėginimai kalbėti apie Jono Meko poeziją dažniausiai veda link to paties atskaitos taško: akcentuojama menininko literatūrinei kūrybai būdinga iš filmų atėjusi kadruotės technika, suteikianti galimybę paskirais žodžiais ar frazėmis fiksuoti kasdienybę su visais autentiškų smulkmenų niuansais, koncentruotai perteikti diskrečius vaizdus, konkretaus momento nuotaikas, tarsi specialiai nesistengiant aprėpti visumos, kuri vis periodiškai pasirodo, prasimuša netikėtais pustoniais ir vos įžvelgiamais šešėliais (galiausiai jais užpildydama didžiąją teksto dalį), leidžiančiais originaliu rakursu eksponuoti aplink žodžius ir tarp jų sklandantį būvį.

Jei įveikėte šį savotiškų terminų prikaišiotą sakinį ir net daugmaž supratote, ką noriu pasakyti, tolesnės rašinio dalies galite nebeskaityti. To daryti nebūtina, nes (o taip dažnai nutinka aptariant daugsyk įvairiais kampais narstytą klasikų kūrybą) mano tekste vargu, ar rasite ką nors kitoniška, ligi tol neapčiuopta. Bet jei neketinu pasakyti nieko naujo, kodėl ryžausi rašyti apie pernai išėjusį J. Meko raštų pirmąjį tomą (parengė Donata Mitaitė, sudarė Julius Ziz), pristatantį kūrėjo poetinį palikimą? Aiškaus atsakymo nežinau. Ko gero, pradžioje kai kurie tekstai tiesiog patiko, o ir vėliau perskaityti kūriniai ilgainiui atrodė vis patrauklesni. Galų gale nutariau, jog taip ilgai (šįsyk knygos skaitymo procesas truko ilgiau nei pusmetį) skaityto tomo įspūdžius galbūt verta ne tik savyje kaupti. (Manau, kartais būtina tiesiog priminti skaitytojams apie tikrai svarbios knygos pasirodymą vengiant šiandien tokio madingo originalių įžvalgų perviršio.) Apsisprendimą rašyti apie pirmą J. Meko raštų tomą iš dalies lėmė ir keistas ryšys tarp poeto pateikiamų vaizdų, būsenų epizodiškumo ir šiandien vykstančių procesų laikinumo: trumpam atitrūkus nuo informacinio triukšmo, vos prieš kelias dienas ar valandas girdėtos naujienos dažnai atrodo pasenusios, spėjusios virsti istorinių įvykių liudijimais, taip tarsi patvirtindamos, kad J. Mekas buvo teisus propaguodamas akimirkų fiksavimą.

/ / /

Iš pradžių noru skaityti pernelyg nedegiau: J. Meko raštai su vakaro nuoboduliui malšinti skirtais žurnalais ir sunkiau pasiduodančiais skaitiniais ilgokai gulėjo ant komodos miegamajame – retsykiais juos pavartydavau ir vėl padėdavau atgal. Gal todėl, kad su menininko tekstais jau anksčiau buvau neblogai susipažinęs, gal todėl, kad nebūdavo tinkamos nuotaikos, dauguma bandymų „pagaliau prisėsti“ baigdavosi poros puslapių pervertimu. Dar pavasarį gautas leidinys ilgesniam laikui nebuvo paimtas į rankas net per atostogas, todėl taip ir nepakeitęs savo dislokacijos vietos sulaukė spalio pradžios, kol vieną šeštadienį nešdamas lovos link pusrytinį padėklą, išduodantį ketinimus dar kurį laiką tingiai pasivartyti, vėl J. Meko knygą pagriebiau ir pasidėjau šalia. Kai su nemenku kūniškų ir dvasiškų malonumų patenkinimui skirtų atributų komplektu pasiekiau šiltą guolį, pirmiausia nusprendžiau imtis ne knygos ar kavos, o rytinio naršymo telefone ritualo ir... pamačiau ekrane degančio Kerčės tilto vaizdus. Paskui bene tris valandas buvau užsiėmęs tuo pačiu kaip ir dauguma tądien vėliau prabudusių tautiečių: skaičiau, klausiau, žiūrėjau ir tikrinau žinias.

Šalia gulintį storą raštų tomą kietais baltais viršeliais vėl pastebėjau tik apie pietus, kai karštosios naujienos pagaliau kiek ataušo, o galva jau buvo gerokai atbukusi nuo besikartojančios informacijos. Eilinį kartą atsiverčiau pirmą pakliuvusį puslapį ir, nemenkai savo nuo­stabai, jau po pirmų eilučių įsisukau į sukarpytų žodžių srautą. Ne tik įsisukau – kuriam laikui, regis, prasmegau jame: puslapiai vertėsi automatiškai, o žodžių srautas virto trūkčiojančiu skambesiu galvoje (reikia pabrėžti, kad skaitymo mintyse balsu paprastai imuosi tik susidūręs su itin patinkančiu tekstu). Manau, esminė tokio staigaus sulindimo į knygą priežastis buvo sklandi skaitymo eiga: čia viskas tiesiog vyko ir šis vyksmas netikėtai išvadavo nuo galvojimo apie tai, ko vis tiek negaliu pakeisti. Susipynusių vaizdų ir garsų žaismas, buvimo šalia (būtent šalia, o ne teksto viduje, nes aprašomus dalykus tarsi stebėjau iš šono) kosmosas, kai dalyvauti nebūtina, kai tiesiog matai, kaip „[I]š kažkur / vėjas / atnešė / šitos mėlynos / gėlelės / sėklą // ir dabar ji / žydi / mano kieme“ (p. 398), aną šeštadienio popietę leido pabėgti nuo kone rutininį pobūdį įgyjančio aplinkos ir minčių sąmyšio. Pažirusios J. Meko eilutės iš lėto amortizavo rytinių klausimų (kas, kaip, kodėl, iš kur) lavinos svorį: griežtos kategorijos aptirpo, o tikslių atsakymų paieškos, eilėraščiuose be paliovos kartojantis neapibrėžtumu persunktiems įvardžiams (kažkas, kažkaip, kažkur, kažkodėl), su kiekvienu perskaitytu žodžiu rodėsi vis mažiau reikšmingos.

Matyt, prieš skaitymą užsitęsusi ilgoka galvojimo apie karo įvykius atkarpa užpildė smegenų tūrį iki beveik maksimalaus prisotinimo ribos – pailsus nuo minčių apie karą, eilės suviliojo kaip viena lengviausiai pasiekiamų atgaivos galimybių. Kaustanti įtampa nuslūgo, o galvoje dilgčiojančios minčių adatos atšipo, išvaduodamos nuo užsitęsusio džiaugsmo ir nerimo sąmyšio. Vėliau redaguodamas savąjį tekstą ties šiuo fragmentu net susijuokiau: štai kur galiausiai atveda daugiametė abstinencija – ieškodamas alternatyvų nejučia imi poezija svaigintis...

Kalbant be juokų, tąkart paėmęs į rankas J. Meko raštus jaučiausi savotiškame transe: kelias valandas smegenų akumuliuotas vaizdų, žinučių, memų bei pokštų kratinys netruko sueižėti ir, neatlaikęs susidūrimo su virpančių žodžių magija, ištiško tapdamas nereikšmingų smulkmenų srautu. Jo fone J. Meko žodžių punktyrai tapo dar raiškesni, pavienės frazės vedė vis gilyn, iš lėto tarsi žymekliai rodė kryptį link esminių, nuo įkyraus aplinkos recidyvo išgrynintų dalykų: „mėlyni / dainos / gabaliukai // klajojo / ore“ (p. 381); „Į langą / sudūžta / vėjas, // paberia / gatvių / ir / debesų / kvapą (p. 311); „Vaikystės / pašnibždų / atskalos, // veidų / liekanos“ (p. 247). Galiausiai nutiko tai, kas nutinka susidūrus su gera poezija, kai tekstas kone susilieja su skaitančiojo vidine būsena, kai iš lėto dėliodamas galvoje skiemenis pagauni save jaučiant tą patį: „Aš / sėdžiu / vienas / ir / be / minčių, // ant / liepsno- / jančių / vidudie- / nio / krantų“ (p. 221).

/ / /

Svarbu pabrėžti, kad pažintį su knyga pradėjau nuo pabaigos. Pirmiausia prasibėgau per mažiau žinomus Kornelijaus Platelio iš anglų kalbos verstus vėlyvuosius J. Meko tekstus ir tik vėliau, lyg slinkdamas laiku atgal, ėmiau artėti jaunystėje rašytų eilių link. Greičiausiai atvirkštinę skaitymo tvarką pasirinkau nevalingai – spėju, leidinys ant lovos gulėjo apverstas, todėl ir skaityti pradėjau ne iš tos pusės. Tačiau toks pasirinkimas jaukinantis knygą neabejotinai pridėjo papildomų efektų. Net po kiek laiko nutaręs tęsti skaitymą (įsimečiau J. Meko „Raštus“ kuprinėn, kad nutaikęs laisvesnę minutę turėčiau po ranka), pirmiausia greitai akimis perbėgdavau jau perskaitytus tekstus, o tuomet vėl atkakliai irdavausi atgal per dar nepažintus puslapius.

Ryškesni, įsimintinesni posmai dažnokai asocijavosi su tiltais. Vienas tokių susidūrimų, leidusių aiškiai pajusti, kad skaitomas eilėraštis beveik nesiskiria nuo mane supančios aplinkos, nutiko vykstant į darbą. Žvilgsniu iš lėto keliaudamas J. Mekui ne visai būdingo, tačiau gana vykusio posmo („Šią naktį vandenų siuvėjos / girdėjo, kaip mieguistomis / sapnuodamas kalbėjos vėjas / su medžiais ir debesimis“, p. 255) eilutėmis mėginau atitaikyti tinkamiausią skaitymo ritmą, kai nuo kalno nusileidęs autobusas paniro Lazdynų tiltą gaubiančiame rūke. Staiga pritemo, patekome į kamštį, vairuotojas salone įjungė blausų apšvietimą, šalia važiuojantys pilkšvos drėgmės apgaubti automobiliai tapo panašūs į spalvotus, kartkartėmis išsiveržiančius į priekį ir vėl aplenkiamus siluetus, o aš, pasistūmėjęs dar keliasdešimt puslapių pradžios link, ir vėl gavau progą palyginti vaizdą už lango su mintyse kartojamais žodžiais: „mačiau / jus / tiktai / kaip / judesį“ (p. 164). Eismui beveik sustojus, skaitomas tekstas tarsi įgavo papildomos prasmės – vos įžiūrimas vangus mirgesys anapus stiklo priminė keistą ritualą, savotišką kasdien besikartojančių apeigų dalį. Pagalvojau, kad J. Meko pamėgtos skaldytų žodžių samplaikos, kai nuo čia ir dabar vykstančių dalykų nejučia peršokama prie gilesnių buvimo apmąstymų („Naktis / eina / gilyn / ir / gilyn. // Tiktai / aš / guliu / atvirom / akim. // Krinta / tamsa / ant / juodų / langų. // Praeitis / visa / krinta / kartu“; p. 216), kažkodėl nuolat išnyra pačiu tinkamiausiu laiku ir tinkamiausioje vietoje.

Vėliau eilėraštyje aptikęs išraiškingesnę eilutę kaskart apsidairydavau...

/ / /

„Raštų“ sudarytojai dėliojo J. Meko eilėraščių rinkinius ne pagal išleidimo, bet pagal parašymo chronologiją, tad „Reminiscensijos“ pateiktos išsyk po „Semeniškių idilių“, kur joms ir dera būti pagal poetinę logiką bei skambesį. Gal tai dar viena priežastis, kodėl skaityti pirmą tomą atgaline eiga nepabodo (skaitant gerai žinomus eilėraščius taip nutinka nedažnai). Gana ilgai slinkau per, regis, negrabiai sukapotais epizodais užpildytus puslapius, kartais akivaizdžiai demonstruojančius kūrybos proceso atmestinumą („A, / civilizacija neturi poezijos / Nuo gamtos – / atitrūkau. // Poezijos kūnas išdžiūvo / kaip mirus žolė“, p. 296), tad galiausiai pasiekti ankstyviausi eilėraščiai leido aptikti nepastebėtų sąsajų tarp jauno ir brandaus J. Meko braižo.

Tas braižas tikrai skiriasi, tačiau į akis krenta ir panašumai. Atidžiau įsižiūrėjus paaiškėja, kad nemažai eilėraščių vėlesniuose rinkiniuose, pradedant nuo „Gėlių kalbėjimo“, persunkti noro parašyti įmantriau, kartais dirbtinai žaidžiant žodžiais. Manyčiau, dalį eilėraščių gerokai sugadino autoriaus mėginimas rašyti avangardistiniu stiliumi, kartais šį stilių net šiek tiek imituojant. Spėju, kai J. Meką pradėjo vertinti specifiniame JAV kūrėjų rate, natūralus paprastumas jam tapo nepriimtinas ir poezijoje – eiles siekta butaforiškai modernizuoti (deja, tokie bandymai neretai baigdavosi ne itin aukšto lygio paeiliavimais). Tačiau tą patį J. Meko braižą galima atpažinti tiek „Semeniškių idilėse“ ir „Reminiscencijose“, tiek vėliau parašytuose tekstuose. Išduoda paaugliškas naivumas, tikėjimas jausmais, mokėjimas džiaugtis akimirkomis bet kokioje situacijoje: „Net ir pro skurdą, ir stovėjimą su krepšiais maisto, / su sriubos skardinėm – buvo švytėjimas“ (p. 85).

Ankstyvieji eilėraščiai labiausiai paperka nuoširdumu, iš žodžių sklindančiu akių spindesiu („ir mes žiūrėdavom, / padėdami išrinkt sesutei siūlų, / apsvaigę begale skaisčių ir degančių spalvų“, p. 49), mokėjimu primityviai, net kiek šiurkščiai perteikti įspūdžius, įsiklausyti į aplinkos virpesius („o, ir tada, ir paskutinėj tylumoj, / kai nutils kapų varpelio dindesys, / kietai uždaromi, užverti vartai – / ak, ne, tai ne tyla: / tai pažįstamas skambėjimas, / nepasibaigianti garsų pynė dainuoja tau į ausį, / tai skamba, aidi įstabioji žemės muzika“, p. 42), gebėjimu intuityviai užuosti atminties dvelksmą („Jauti, kaip teka jis, kaip pro pirštus, / kaip liejas, šliaužia vėsiai mėlyna srovė, / ir kai pasilenki – giedroj ir mėlynoj tėkmėj / jauti praplaukiant pratekėtų kaimų kvapą, / laukų ir pievų, šiviliuojančių lankų, / ir tolimų, ir nepažįstamų sodybų“, p. 37–38).

Nors vėlesni eilėraščiai retai pranoko ankstyvąją kūrybą, vaiskus naivumas liko pagrindine jungtimi, siejančia J. Meko jaunystės eiles su jau Amerikoje sukurtomis. Savotiškas tiltas link vaikiško atvirumo, švytinčio net po snobiškos laikysenos priedanga. Gal iš čia ir tas gebėjimas įsižiūrėti į detales, tie tikrumo punktyrai: „Kartais / rodos / man / aš / taip / arti / arti / daiktų“ (p. 163)? Turbūt iš čia...

Antanas Sheshi – šiek tiek nupušęs personažas, antroje amžiaus pusėje nusprendęs realizuoti savo grafomaniškus polinkius knygų apžvalgose.