Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai

Ne sykį esu kalbėjęs apie būtinybę reformuoti vieną ar kitą kultūrinį spaudinį – keisti darbuotojus, aktyviau ieškoti naujo turinio, plačiau išnaudoti skaitmeninę erdvę ir t.t. Neišsiginu tų svarstymų –­ ir dabar esu tikras, kad daug puikių idėjų tebėra neišnaudota (ir net nepabandyta jomis pasinaudoti). Betgi vieną vasaros pavakarę, švenčiant sezono pabaigą „Literatūros ir meno" redakcijoje, staiga dingtelėjo, kad kultūrinių leidinių atgimimas vis dėlto turėtų prasidėti (arba tiksliau – turėtų būti ryžtingai pradėtas) nuo gerokai paprastesnių, negu maniau anksčiau, dalykų. Regint apsilaupiusias redakcijos sienas, siūbuojančius prieštvaninius baldelius ir dar sovietinius laikus menančią tekstilę, buvo jausmas, kad labiau nei turinio ar kolektyvo sudėties patobulinimai, čia reikalingas paprasčiausias remontas – bent jau toks, kokį UAB „Chajamas" kitados atliko Rašytojų sąjungai priklausančioje poilsinėje „Plunksna" (sienos ir lubos, prieš tai jų niekaip neparuošus, buvo užteptos baltai, o baldai aplipinti senais kultūrlaikraščiais).

Galbūt yra žmonių, kurie gali tokioje aplinkoje produktyviai mąstyti, bet aš esu tikras, kad net ir jiems patalpų atnaujinimas išeitų į naudą, juk remontas – tai ir ganėtinai sunki fizinė veikla, o sportuoti sveika. Ar tai, ką siūlau, yra utopija, turint galvoj tuos trupinius, kuriuos kultūros leidiniai gauna iš valstybės? Visiškai ne. Perdažyti sienas (pigiausiais dažais) pakaktų vos kelių šimtų litų, kuriuos geranoriškai galėtų sumesti darbuotojai, na, o pačiu optimaliausiu atveju remontą būtų galima finansuoti iš didžiulės, šiek tiek tūkstantį litų perkopiančios vyr. redaktoriaus algos (šypt). Darbuotojai tokiu atveju galėtų įsipareigoti savo lėšomis pakeisti šviestuvus kabinetuose, kalbos redaktoriui –­ nes jis nuolat santykiauja su kalbiniu „mėšlu" – galėtų tekti nemaloni, bet kilni pareiga parūpinti redakcijai naujų tualeto aksesuarų ir kokią nors dailią lentynėlę iš IKEA. Aš kaip bendradarbis galėčiau įsipareigoti atnešti mažų mažiausiai klozeto kvapiklį.

Dar lieka klaikūs sovietiniai baldeliai, nuo kurių plaukai tiesiog stojasi piestu. Čia galima apsisukti ypač pigiai ir elegantiškai – stalus ir bendrojo naudojimo baldus nesunku susikalti iš europalečių, kurių galima gauti visiškai dykai, o kėdes ir mielas interjero smulkmenas mielai suaukotų žurnalo skaitytojai, jei feisbuke ar kt. socialiniame tinkle būtų sukurta pagalbos skurstančiam žurnalui grupė.

Tikiu, jog įgyvendinus šias priemones, spaudinių turinys taptų įdomesnis ir aktualesnis, o autorių kūryba –­ vertingesnė; aplinka daug stipriau veikia darbo rezultatus, negu patys manome. Taigi, pasvarstykime apie tai, – na, nebūtinai labai rimtai, bet ir ne taip abejingai, kaip diena iš dienos žvelgiame į pareigą užpildyti žurnalą įdomiais tekstais.

Tiesa, negalima sakyti, kad ta pareiga visai nevykdoma, arba vykdoma kažkaip ypač blogai. Ne, taip nėra. Kaip ir gegužės, taip ir birželio kultūrinė spauda (nors aš ir šįsyk linkęs įžvelgti radioaktyvų vasaros saulutės poveikį) atrodo visai smagi, o joje besipublikuojantys autoriai –­ puikūs. Ką nors (bent jau pakenčiamo) skaitytojas ras bet kuriame kiekvieno spaudinio numeryje, nors „Šiaurės Atėnai", atrodo, ir toliau išgyvena nuosmukį, „Literatūra ir menas" – stagnuoja, o „Nemunas", kaip ir to paties pavadinimo upė, yra labai nepastovus: kartais – kone puikus, o kartais...

Savaitraštis „Literatūra ir menas" į pirmuosius birželio numerius prikaišioja „Poezijos pavasario" konferencijos pranešimų – tai ne literatūra, bet įdomu paskaitinėti, ko primąstė festivalio rengėjų prispirti poetai: E. Ališanka, V. Braziūnas, M. Burokas (Nr. 23), L. Degėsys (Nr. 24). Tarkim, M. Burokas – apie festivalius: „Nenoriu būti pernelyg kritiškas, bet galbūt šiek tiek senstelėjo jau pati festivalio samprata. Gal šiais laikais reikėtų išrasti kokį kitą poetų tarpusavio bendravimo, dalijimosi poezija ir susitikimo būdą? Deja, kol kas tokio neįsivaizduoju, esu išaugęs ant tradicinių, šių (PP ir PDR – mano past.) festivalių pamato" („Festivalis kaip praktinio hedonizmo šaltinis", Nr. 23).

Literatūriniu požiūriu bene pats įdomiausias yra paskutinis birželio numeris (Nr. 26), kuriame – Agnės Žagrakalytės ir Olgos Dedovos publikacijos. Tiesa, A. Žagrakalytės proza („Klara") kelia daugiau klausimų, negu pateikia atsakymų, bet tai turbūt natūralu, kai publikuojama trumputytėlaitė ištraukėlė iš didesnio, tikriausiai dar tebekuriamo teksto; kūrinio herojė – ties socialine bedugne atsidūrusioje šeimoje auganti mergaitė Klara, kurios akimis ir žvelgiama į pasaulį.Pasakojimas išskaidytas fragmentais (kartais netgi pagal schemą „vienas sakinys – viena pastraipa"), tarsi padalytas į kažin kokius apčiuopiamus minties vienetus (matyti, kad autorė –­ buvusi poetė). Stebina tokiam pasakojimo modeliui apskritai nebūdingas šiek tiek egzaltuotas stilistinis vaizdingumas; kažkaip keistai šiame kūrinyje susitinka agrarinė tradicija, kuriai būdinga sodriakalbė ir mažybinis maloninis ulbėjimas, su šiek tiek skandinavišku konstrukcijos minimalizmu, – ir tai duoda keistą efektą. Sodrus, itin vaizdingas kalbėjimas visiškai pasiteisino ankstesniame autorės romane, o štai šioje ištraukoje jis man kol kas atrodo įtartinas – matyt, reikia priprasti. Bet čia, kaip jau minėjau, tik ištrauka, todėl sunku suvokti, kaip viskas plėtosis. Visi „galai" ir atsakymai (jei tokie apskritai bus) –­ leidyklos „Tyto alba" kažkuomet išleisimoje knygoje, kuriai Kultūros taryba jau skyrė paramą, na, o šį trupinėlį tikriausiai verta perskaityti kaip autorės patikinimą, jog ji stengiasi, ir „Klara" pasirodys tokia puiki, kokios mes, skaitytojai, ir tikimės.

Lygiai taip pat tikiuosi: jei Olga Dedova, jau kuris laikas Hamburge gyvenanti ir kurianti dailininkė, kada nors leis savo poezijos knygą, –­ o to nuoširdžiai linkėčiau, – ji pasistengs, kad eilėraščiai neatrodytų, poetų žargonu kalbant, „padaryti", nes nūnai autorės sunkaus triūso nulemtas dirbtinumas šiek tiek girgžda tarp dantų, tačiau apskritai galiu gana drąsiai teigti, jog tai neabejotinai įspūdingiausia poezijos publikacija „Literatūroje ir mene" šį mėnesį. Bėdas dėl dirbtinumo išperka gana įspūdingos tekstų pabaigos (nors kai kuriais atvejais tekstai kaip tik rodosi kilę iš pabaigų –­ taigi dirbtinumo pojūtis kyla būtent iš ten), be to, žavi, kad Olga tarytum bando išsiplėšti iš tradicijos kalbėti vien apie save ir savo asmeninę erdvę (nors ir neslapsto jos –­ Prozerpinos ir Merkucijaus įvaizdžiai skirti draugams –­ R. Brundzaitei ir V. Stankui); matyti milžiniška pastanga išsiplėšti iš „aš" sferos, o drauge ir iš ankšto vienos kultūros narvelio – turbūt todėl tekstuose (ypač „Apie tai, kaip viskas yra") tiek daug nuorodų į įvairius geografinius ir kultūrinius regionus.

Man pasirodė įdomūs Audronės Urbonaitės rašiniai iš ciklo „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika" –­ „Paparacų kraujas varvės iš nasrų" (Nr. 23) ir „Skrydis nuo Lolišvili laiptų" (Nr. 26). Kaip ir pridera žurnalistei, Audronė rašo lengvai, pagauliai, tekstai įtraukia nuo pirmųjų eilučių ir nepaleidžia. O svarbiausia, kad jie gali būti patrauklūs tiek intelektualams, tiek bulvarinės spaudos skaitytojams, apie literatūrą ir jos kūrėjus mėgstantiems atsiliepti paniekinamai. Viename tekste protagonistė – pati autorė –­ vyksta pakalbinti buvusią UspaSpass (žinoma, V. Uspaskicho) žmoną, kurią jis esą paliko dėl politinės karjeros Lietuvoje, kitame pateikiama daug intriguojančių smulkmenų iš garsiosios žiniuonės Lolos Lolišvili istorijos. Tikrai įdomu.

Galbūt dar įmanoma būtų rekomenduoti paskaityti Nijolės Kliukaitės-Kepenienės apsakymą („Per virvutę", Nr. 25), nes šios autorės subtilūs šmaikštavimai visada kažkuo žavūs, deja (irgi kaip dažniausiai būna), vadinamasis subtilumas turi ir antrą galą – gudriai prišmaikštautas tekstas veliasi, stringa, na, o kartais netgi tenka stabtelėti – pokštai tampa tokie subtilūs, kad skaitytojui jų nebesuprasti, todėl pastraipą tenka pradėti iš naujo. Manyčiau, autorė galėtų šiek tiek pragenėti įmantravimus, ir tuomet man apie jos tekstus nebereikėtų kalbėti taip nuosaikiai atsargiai.

Viską vainikuoja Andriaus Patiomkino kūrinys, nemaloniai primenantis neseniai apogėjų visuomenėje pasiekusias aistras dėl pedofilijos – ir vainikavimas šiuo atveju reiškia kontroversiją, kurią nesunku įžvelgti, suvokiant temos jautrumą ir vyraujančias visuomenės nuotaikas. Tai kūrinys, pretenduojantis būti aktualus – to satyros autorius ir privalo siekti. Vis dėlto dar didesnė kontroversija susijusi su išvadomis, kurias, perskaitęs šį kurinį, padarys dažnas skaitytojas. Apie ką iš tikrųjų įspėja autorius, aprašęs pasyvią ir griežtai formalią (prisilaikant visų teisinių, diplomatinių ir žmogaus teisių procedūrų) visuomenės narių reakciją į vaikutį tratinantį pedofilą, užfiksavęs (gėdingą) žmonių pastangą manyti, jog nieko nenutiko, arba kad tai, kas nutiko – normalu?

Pirmiausia – taip, tai labai juokinga, beveik neabejoju, kad komizmas ir buvo šio kūrinio atsiradimo priežastis (įsivaizduokit, policininkai, užuot sučiupę pedofilą ir sutrukdę jam toliau prievartauti auką, aptveria teritoriją, o patys imasi reguliuoti eismą). Bet esama ir kito – daug niūresnio ir nemalonesnio aspekto: šį kūrinį mielai – kaip atitinkantį jų pažiūras –­ skaitytų „pedofilų medžiotojai" ir kitų veislių marginalai (A. Paleckis, J. Panka, A. Patackas, V. Jasukaitytė ir t. t.), mat autorius, – galbūt to nesuvokdamas, o gal ir tyčia, kad būtų įžūliau, – pašiepia demokratinį viešos diskusijos principą, ir išvada peršasi viena: demokratija tėra farsas, žmogaus teisės – marazmas (marginalai pridėtų: reikia tvirtos rankos), teisingumas – fikcija. Žinoma, esu čia ne tam, kad reguliuočiau autorių idėjas ir pažiūras, bet man rodos, kad skleisti antidemokratines ir nepasitikėjimą institucijomis skatinančias idėjas šalyje, kuri ir taip skandinasi sąmokslų teorijose bei kvailume, yra labai nepilietiška. (Apskritai šis tekstas man priminė „Klausimėlį" – juokingą, tačiau, mano galva, žmogaus orumą itin menkinančią laidą.)

Savaitraštyje „Šiaurės Atėnai" kaip vieną įdomiausių publikacijų ir vėl tenka išskirti Kęstučio Navako rašinį –­ tai jau rutina, ir todėl gerų žodžių būčiau linkęs gailėti, jei ne visokie pašaliniai kontekstai, suteikę šiam tekstui naujų dimensijų – tarkim, prieš rašydamas šį sakinį apie Kęstutį ir jo opusą „Franzas K. ir kt." (Nr. 22), kuriame pasakotojas perka naujus krokodilo odos batus (ir stebisi tai padaręs), feisbuke skaičiau Kęstučio įrašą, kuriame jis guodžiasi gilią naktį internetu įsigijęs keliolika labai elegantiškų, bet niekam nereikalingų (berods itališkų) lėkščių. Žavus pasažas apie tarpus –­ apie tai, kad mus sudaro ne tik atomai, bet ir tarpai tarp atomų – antraip esą žmonija sutilptų į cukraus kubelio dydžio erdvę...

Be abejo, galima žavėtis tuo, kaip dailiai ir išmoningai autorius suvarto, sudėlioja ir ištempia banalias, aiškiai stalčiuose ar sąmonės pakraštėliuose pagulėjusias medžiagas, kad šios paskleistų šviežienos kvapą (lygiai kaip nereikėtų praleisti pro akis tekste vis dar gan grakštaus humoro jausmo, kurio jis jau kartais pristinga feisbuko draugams pasakodamas apie savo nuotykius „Vynotekoje"), – ir vis dėlto geriausia mėnesio prozos publikacija yra ne jo „Franzas K. ir kt.", o Ievos Gudmonaitės „Horizontali padėtis" (Nr. 23).

Gudmonaitė turi tiesiog fenomenalų, nepaprastai stiprų kalbos jausmą, kuris sučiumpa ir nepaleidžia –­ tai atvejis, kai nesvarbu nei siužetas, nei skelbiamos mintys. Jei pasakyčiau, kad šis kūrinys yra apie gulinėjimą netikėtose vietose, – o tam tikra prasme jis ir yra apie tai, – vis tiek nieko nebūtų pasakyta. Tekste per daug sluoksnių, per daug virpančio ir nuolat patenkinamo, pačiame stiliuje įrašyto būties lūkesčio.

Visa Gudmonaitės kūryba – ne tik šis kūrinys – yra holograma. Viename sakinyje bus tiek pat, kiek ir visuose juose. Net nežinau, ką daugiau ir pasakyti – perprasti Gudmonaitės tekstų esmę tiesiog nėra instrumentų, reikia imti ir pasiduoti tam žaidimui, kuris vis tiek tave įtrauks. Aišku, mane dar papildomai motyvavo ir įkvėpė tai, jog tekste regėti ir mano gimtųjų Karoliniškių šešėliai, tikrai džiaugiuosi, kad Ieva nuolat įnirtingai mistifikuoja šį kilnų rajoną, pasišiaušusį į dangų televizijos bokštu, besispaudžiantį prie žemės degaline „Statoil", kurioje kitados nuolat pirkdavau alkoholį.

Prie gerųjų prozos pavyzdžių veikiausiai turėčiau minėti ir Haroldo Baubino „Nevykėlių gentis ir sutemos" (Nr. 21) – besiužetį, pamišėlišką vaizdingų haliucinacijų plūsmą, kurio fone plėtojama nevykėlių, nevykėliškumo tema. Tai tikrai įdomus Haroldo bandymas šiek tiek pakeisti rakursą, išplėtoti tai, apie ką jau kuris laikas jis kalba savo poezijoje. Tiesa, skaitydamas bet kokią narkotinę literatūrą (taigi ir Haroldo tekstus), visada turiu sunkiai galynėtis su dirbtinumo šmėkla – man, kaip neturinčiam narkotinės patirties, kai kas vis dėlto yra sunkiai apčiuopiama.

Daugiau grynosios grožinės prozos nėra, bet rasime kitų įdomių tekstų –­ pavyzdžiui, labai mielai ir maloniai perskaičiau (ir tai atpirko kančias skaityti darbščiųjų „Šiaurės Atėnų" mergaičių rašinėlius – jų šį mėnesį taip pat nestigo) Birutės Jonuškaitės pranešimą, 2013-aisiais skaitytą literatūros forume „Šiaurės vasara". „Europos raudonodžių laisvė" –­ apie lietuvės, gimusios Seinų krašte, ant Seivų ežero kranto, patirtis (įdomu, kad autorė įdomiai susieja savo lemtį su Milošo, –­ lenko, gimusio ir augusio Lietuvoje, – likimu) apie išbandymų ir patirtų nuoskaudų prasmę. Drauge tai kūrinys apie savo identiteto ir apskritai lietuviškumo supratimą, jo reikšmę.

Kai kas gal pasukios pirštu apie smilkinį, bet aš labai smagiai perskaičiau itin jaunatvišką Agnės Juškėnaitės rašinėlį „Nuomos istorija" (Nr. 20), kurį dar puošia lyg ir rubrika „Mūzų medžiotojos buduaras". Žinoma, paprastutis teatro akademijos studentės rašinėlis apie tai, kaip jai pasitaikė nuomotis kambarį pas apgavikę senolę, tikrai nėra tai, ką turėtume vadinti gera literatūra (juoba kad čia turbūt nėra ir literatūrinių pretenzijų), bet jis įtraukia ir priverčia šypsotis – akivaizdu, kad buto šeimininkė teatro meną išmano ne ką prasčiau nei būsima režisierė. Kur kas geriau, mano galva, spausdinti tokius tekstus, o ne tai, ką skaitytojams siūlo Beatričė Juškaitė („Tobulas kūrinys", Nr. 23). Tai itin saldūs ir, pasakyčiau, kvaili (nors pati autorė turbūt tiki juos esant „žaismingus") pasvarstymai apie tai... kas yra tobulas kūrinys. Naivumas ir patosas trykšte trykšta – kaip dabar vaikui pasakyti, kad mestų visa tai kuo greičiau iš galvos ir eitų atsipalaiduoti, pavyzdžiui, pagulėti kur nors ant žemės ar suoliuko, kaip siūlo Ieva Gudmonaitė aukščiau minėtame tekste „Horizontali padėtis"? Nesuprantu redakcijos paramos autorei – kaip galima tai spausdinti? Juk seilėtas dvasingumas šiuolaikiniam rašytojui – beveik tas pats kas džiova Biliūnui ar Kudirkai; tai – pražūtis. Tiesa, nenoriu būtent šio kūrinio išskirti kaip kuo nors ypač blogo – tai standartinis, atspindintis dabartinę „Šiaurės Atėnų" situaciją kūrinys. Tokių indiferentiškų, aptakių, labiau primenančių tarpų užpildus tarp tekstų, o ne tekstus, šį mėnesį publikuojama ir daugiau (tiesa, tai labiau išplėtoti, stilistiškai kiek turtingesni kūriniai) – Gabrielės Klimaitės „Skulptūra" (Nr. 22), Nijolės Drungilaitės „Tarpinis variantas" (Nr. 21) ir t. t.

Poezijos reikalai, kaip ir aną mėnesį, liūdni – be to, jos nedaug. Įdomu, kad Sauliaus Vasiliausko (Nr. 20) eilėraščiai turi vieną bendrybę su Vaivos Grainytės (Nr. 22) tekstais –­ ypač juos sugretina dirbtinės, neretai ir labai užskubėtos pabaigos („man į barzdą veliasi jos plaukai / gramdo atsiminimų trupinius – / nebebus į ką veltis" – S. Vasiliauskas). Apskritai S. Vasiliauskui būdingos tos pačios, jau ankstesnėse apžvalgose įvardytos bėdos – neautentiškumas (jo tekstuose aiškiai girdėti kitų tos pačios kartos poetų balsų), dirbtinumas, neturėjimas ką pasakyti. Turbūt geriausi publikacijos eilėraščiai yra „Būti vartininkais" ir tekstas po juo, prasidedantis: „kuris laikas stovėjome tarpdury". Juose – nors būtent šiuodu tekstus S. Vasiliauskas tikriausiai kūrė akylai prisižiūrėdamas konteksto ar netgi nuo jo nusirašydamas – yra krislas pastangos būti kūrėju neišniekinto sentimento, kažkokio nuoširdumo, kurio, regis, pakanka, kad skaitytojuje įvyktų pageidaujamasis prasmės perkeitimas.

Paskutiniame šio mėnesio „Šiaurės Atėnų" numeryje rasime didelį Simono Bernoto tekstų pluoštą – gal ir šiek tiek monotoniškų tekstų, nes įvaizdžių ir asociacijų sraute nėra ryškesnių detalių, bet to turbūt nereikėtų laikyti trūkumu, – autoriaus siekiamybė, regis, ir yra vienalytis tekstinis audinys. Kai kurie tekstai labai vizualūs – juose labai gerai justi autoriaus pastangos įgyvendinti iš anksto numatytą scenarijų – atkurti vaizdą, kuris jam savaime gražus (sakykim, eilėraštis „Kaukių balius", „Senas vasarnamis"). Tai – įdomus ėjimas, kita vertus, tie tekstai truputį tuščiaviduriai, norėtųsi šiek tiek aiškesnio, grynesnio išgyvenimo.

Savaitraštyje „Nemunas", regis, tvyro pakili nuotaika – ir kaip čia liūdėsi, kai rubrikoje „Kūryba" iš tolo pamatai Algimanto Lyvos, čia publikuojančio apsakymą „Profesorius" (Nr. 21–22), pavardę? Nors literatūrinės gracijos ir meniškumo savo kūryboje šis autorius apdairiai išvengia, jo kūrinius visad mielai perskaitau – literatūrinis šio rašytojo neišprusimas toks didelis, kad net apsuka galvą; manau, tai yra priežastis, kodėl egzistuoja žmonių, laikančių Lyvą genijum.

Tiesa, šis tekstas, kuriame apsakomi keisti kūrybinio rašymo profesoriaus mokymo metodai, – o tarp jų yra ir kumštis, ir įžeidinėjimai, ir erzinimas, –­ anaiptol nėra pats beprotiškiausias iš Lyvos tekstų – jis yra parašęs daug, daug baisesnių kliedesių, bet suprasti, kas yra šis autorius ir kodėl nereikia jo rašymų ignoruoti, šio teksto užteks su kaupu. Kūrinio stilius kaip ir turinys – klejojantis, kapotas, dialogai – gryniausi šablonai, be jokio individualumo; atrodo, lyg autorius jį būtų kūręs vis užmiršdamas, apie ką rašo (ir ar rašo) ir kam to reikia. Tačiau visa tai kažkaip džiugiai kvaila, –­ paskaitykite, nesigailėsite.

Vis dėlto tikrąja nesėkme alsuoja ne Algimanto Lyvos, iš kurio to būtų galima tikėtis, o Sauliaus Vasiliausko apsakymas „Slibinas" (Nr. 23–24), kuriame autorius pabando sužaisti gudrų reikšmių žaidimą, tačiau išeina tiesiog nesąmonė. Herojus, pasibaigus „Erasmus" studijoms, skrenda namo švęsti Velykų. Svajodamas apie mamos patiekalus, jis šiek tiek būgštauja dėl skrydžio saugumo, bet išgirsta stiuardesės patikinimą, kad „pilotas nutupdytų ir slibiną". Šis posakis tampa atsparos tašku tolesniam veiksmui –­ lėktuvas ima kristi, taigi simboliškai tampa tarytum blogio kūrėju – slibinu, ir vėliau, vaizduodamas lėktuvą sėkmingai nusileidusį, rašytojas patvirtina taikęs šią logiką, nes nurodo pilotus stovint „prie trapo – tarsi mitinės būtybės liežuvio". Artėjant pabaigai, be abejo, reikia pateisinti pradžioje gal visai ir be reikalo išsakytą teiginį, kad artėja Velykos –­ S. Vasiliauskas kaip lituanistas neblogai žino, kad apsakyme neturi būti nereikalingų faktų... Todėl baigia apsakymą pastaba, kad išsivėmę ir nusišluostę burnas, visi patraukė švęsti Kristaus prisikėlimo šventės. (Beje, nenustebčiau, kad slibino idėją S. Vasiliauskas nusižiūrėjo nuo anais metais „Literatūroje ir mene" publikuoto A. Šlepiko apsakymo „Išleistuvių valsas". )

Gal šiek tiek mažiau emocijų kelia tame pačiame numeryje (Nr. 23–24) publikuojami Aldonos Ruseckaitės tekstai „Namudininkas", „Gegutė", „Kiaulės šermenys" – po tokių išbandymų, kaip ankstesnieji tekstai, ramus pasakojimas, tradicinis neišradingas (bet sklandus) stilius yra tikra atgaiva. Žinoma, šie kuklūs kūrinėliai apie pokarį nenusipelno kažin kokių ypatingų ovacijų, tačiau vien tai, kad A. Ruseckaitės tekstai sklandūs, ir, skirtingai nei jų autorė, kuklūs, yra nemažai. (Aišku, šiam įspūdžiui sustiprėti padeda ir pati vaizduojama epocha – kadangi pokarį vaizduoti šiandien dažniausiai imasi ne itin iškilūs rašytojai, natūraliai atrodo, kad tekstas apie pokarį negali būti geras ar bent pakenčiamas.) Apsakymas „Kiaulės šermenys" pasakoja apie ištremiamą šeimą; šiek tiek psichologinių niuansų, paskui – force majeure, stribai užsigeidžia kiaulienos, tėvui tenka skersti kiaulę... „Namudininkas" – apie tėvo užsispyrimą nedirbti kolūkyje, dėl ko šiam tenka paaukoti netgi dešiniąją ranką.

Apskritai įdomesni už visas kūrybas „Nemune" yra negrožinės literatūros tekstai. Pavyzdžiui, Stasio Santvaro ištraukos iš literatūros metraščio „Trečioji pradalgė" (Londonas, 1966) –­ „Impresionistiniai paveikslai, arba Pluoštas įspūdžių apie senus draugus: Pulgis Andriušis" (Nr. 21–22). Taip pat siūlyčiau nepraleisti teksto „Jono Griciaus gyvenimo ir kūrybos vingiai" (G. Jankauskas, Nr. 23–24).

Poezijos lankose – G. Patacko „Mažoji dieviškoji ir Co". Šios poe­mos fragmentų spausdinta jau anksčiau (ir ne kartą), todėl nieko naujo apie ją pridurti negaliu – tas pats baisingas užsiplepėjimas, kuriame šen bei ten pamėtyta poetinių perlų; atrodo, kad poetas tingi dailinti, šukuoti tekstą, nors žino (ir mes žinome, kad jis žino), kaip tai padaryti. Rezignacija? Apatija? Nusivylimas literatūra, o gal ir menu apskritai? Sunku pasakyti, bet poetą akivaizdžiai kažkas kamuoja –­ ir čia jis galėtų pasimokyti iš šiaip jau daug smarkiau visa ko, taip pat ir nuosavų demonų kamuojamo Valdo Baltuškevičiaus, kuris, net ir apribotas savo kuklių dabartinių galimybių, nesiliauja žvitriai dirigavęs procesams žemėje ir danguje – „Nemune" jis pristato sonetų vainiką „Retro" (Nr. 21–22): „Popopmodernai – abrakadabra. – / Ne šneka, gieda ponička geltona. – / Yra vikruolių vaikių, mielas pone... /­ Po kiaušu – vingiai, akyse – žvitra" (6).

Jei ką ir galima pasakyti apie mėnraštį „Metai", tai nebent tai, kad ir šį mėnesį po žaliajuosčiais viršeliais nesitikėtume grožinės literatūros lobyno. Perskaičius itin poetišką ir lakų Valdo Papievio įžanginį tekstą „Šį mūsų nerimo pavasarį", tenka susidurti su proza – su realybe, kurioje tikėtis stebuklų būtų paprasčiausiai naivu, o ir – deja – su M. Baltrušaitytės tekstais. Ši autorė pastaruoju metu tekstų publikavo gausiai, todėl galima atsakingai pareikšti, kad progreso – nulis (na, arba tiesiog labai nedaug). Tiesa, siužetus dar būtų galima ištverti (pirmoji novelė „Krautuvė" yra nuotykinė-socialinė, pasakojanti apie žmogaus, kuris gyvena –­ t. y. dirba gyvąja reklama, – baldų parduotuvėje, nuotykius, tuo tarpu antrąją laikyčiau stebukline-ezoterine –­ sultininėje susitikę herojai nusprendžia įsitikinti, ar seno namo palėpėje nėra paslėpta to, kas suteiktų jiems Žinojimą...), bet kaip ir anksčiau kiša koją primityvus, vietomis šabloniškas stilius. Dialogai –­ visiškai neįtikinantys, neatskleidžiantys kalbėtojų charakterių – tiesą sakant, geriau jų išvis nebūtų. Tekstų pabaigoms trūksta gracingumo, jos nerangios ir, rodos, pritemptos prie siužeto (tai bjaurus dalykas, bet jaunai autorei tai būčiau linkęs atleisti –­ išmokti parašyti gerą pabaigą reikia ne tik talento, bet ir laiko). Kad ir kaip ten būtų, gaila, jog spaudinių redaktoriai taip aktyviai padeda jaunai autorei rodyti skaitytojams savo rašymo problemas – tiesa, vėliau, jei kada autorė persilauš, bus tik smagiau. Bet ar tikrai nūdieną galiu pasakyti apie Baltrušaitytės tekstus tik tiek gero, kad vietomis tekstų stilistikos bejėgiškumas primena J. Tumasonytės pirmuosius rašinius? Deja, kol kas taip, nors tai, kita vertus, parodo, kad daug ir nuoširdžiai dirbant viskas gali labai greitai pasikeisti. To autorei ir palinkėčiau.

Visai šįsyk įdomus išpuolė Algimanto Mikutos pamąstymų pluoštas („Mėnulio peilis") – perskaičiau tikrai susidomėjęs, ir šiek tiek nusivylęs likau gal tik tuo, kad neradau nei antisemitinių užuominų, nei burbėjimo ant supuvusio pasaulio kaip ankstesniojoje šio autoriaus publikacijoje (šypt). Jei kam dar negana pamąstymų ir prisiminimų, – Tomo Tranströmerio „Prisiminimai regi mane" (vertė Zita Mažeikaitė).

Verta perskaityti ir trumpas Stepo Eitminavičiaus noveles – taip atsargiai, po kruopelytę kaip kregždžių lizdai lipdomas, kad iš pradžių gali pasirodyti, jog tai kažkokios bendro pobūdžio dienoraštinės pastabos; tik įsijautęs gali sučiupti plonytę, sąmoningai autoriaus nutylėtą giją, atstojančią novelės siužetą – tokios jau autoriaus žaidimo taisyklės. Beje, įdomu, kad visos novelės tarsi susijusios ir laike eina viena po kitos (novelėje „Gegutė" paaiškėja, kad herojus ruošiasi į Santariškių ligoninę, novelės „Klevelis" veiksmas vyksta jau ten, laukiant operacijos, ir t. t.) – taigi iš esmės visas jas būtų galima laikyti kažkokio didesnio kūrinio ištrauka. Eitminavičius rezga tekstą labai taktiškai, drausmingai, išlieka taupus, ir tai leidžia jam plėtoti žodžiais sunkiai apibrėžiamą turinį, tačiau kai kur tas jautrumas pradeda trenkti saldėsiais, – ir baiminuosi, kad tai net ne autoriaus pasirinkimas, nutylėjimais grįsta literatūra visada save įspraudžia į kampą.

Negaliu nepaminėti Gyčio Norvilo poezijos publikacijos, kurioje bene didesnę dalį sudaro eilėraščiai proza, tačiau nėra silpnų ar silpnesnių tekstų, – „šaltis smelkia mane, o šešėlis matuojasi dugną / vis labiau įgaunu skystesnį pavidalą / darausi vis skvarbesnis – – –" („grimzdimas"). Man didelį įspūdį padarė eilėraštis „ruduo. miesto pakraštys", – nuo Biliūno „Kliudžiau" atkylantis pasaulio atspėjimo ritualas, važiuojant dviračiu, ir „dykros II (iš Anykščių šilelio rekonstrukcijos)", kur poetas fantastiškai sužaidžia paukščių balsų pamėgdžiojimais.

Šįsyk, rodos, nieko nepraleidau, todėl pabaigai tenka anaiptol neužmirštas, bet tiesiog vėliausiai skaitytas Henrikas Algis Čigriejus (ištrauka – iš eil. „Vėjuotas metas"):

Bet jam ypač gražu, kai užmato,
Kokį poetą, atseit didžiūną,
Tupintį draug su kuosom
Liepos ar tuopos viršūnėj.

(...)

Iš pradžių tu be vieno šulo,
O paskiau ir iš medžio iškritęs.

Na, o jau visai gale, tarytum pratęsdamas paukštišką temą, pacituosiu dar ir Vaivą Grainytę („Šiaurės Atė­nai, Nr. 22):

paukštis išsirietęs,
pilnas burbulų melodingų –
buteliukas skysto muilo.
nusiprausiu jo giesmele 21 val. 42 min.