Tinklalapis „Salonas“ publikavo gana intriguojantį straipsnį, kuriame Gregas Olearas tvirtina, jog Nikas Karavėjus, Francio Scotto Fitzgeraldo „Didžiojo Getsbio“ pasakotojas, yra gėjus, įsimylėjęs romanui vardą suteikusį personažą. Nors „Google“ paieškos sistema teigia, kad G. Olearas nėra pirmasis taip manantis, tenka pripažinti, jog anksčiau apie tai nesvarsčiau, bet autoriaus argumentai gana įtikinantys. Šis straipsnis paskatino apsvarstyti kitas teorijas ir alternatyvias interpretacijas, gaubiančias klasikinės literatūros personažus. Tad pateikiu tyrimą ir kelis anksčiau tikriausiai neregėtus personažų veidus.

 

Donata Buivydė. „Melas, kurio nesakiau“, popierinis koliažas, 2022

 

Nikas Karavėjus yra gėjus.

Jau minėtas G. Olearas įtikino dėl dviejų dalykų: visų pirma dėl to, kaip Karavėjus apibūdina personažes ir vyrus (pastaruosius daug aistringiau ir su didesniu dėmesiu kūniškumui), o antras dalykas yra scena su ponu MakKi – iš naujo perskaityta dabar, ji tegali reikšti asistavimą. Kuo ši atvertis mums gali būti įdomi: jei gerai pažįstamą Getsbį regi tas, kuris jį iki ausų įsimylėjęs, mums reikia perskaityti iš naujo ir įvertinti.

Visi „Mikės Pūkuotuko“ personažai yra klasikiniai gerai žinomų psichikos ligų pavyzdžiai.

2000 m. Kanados medikų asociacijos žurnalas išspausdino straipsnį, kuriame visiems Šimtamylės girios gyventojams diagnozuotos psichikos ligos. „Paviršiuje tas pasaulis tyras, – pradedamas straipsnis, – bet įdėmus mūsų ekspertų grupės tyrimas parodo, kad šiame miške neurologiniai raidos sutrikimai ir psichosocialinės problemos lieka nepastebėtos ir negydomos.“ Tegul jūsų smalsumas būna patenkintas: teigiama, kad Pūkuotukas turi dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą, Paršelį kamuoja generalizuotas nerimo sutrikimas, Asilą – chroniška depresija. Pelėda yra disleksikė, Tigrui būdingas hiperaktyvumas ir impulsyvumas, o Christopheris Robinas (ar, tiksliau, jo iliustracijos) rodo „ateityje kilsiančių lytinės tapatybės problemų“ požymius.

Houldenas Kolfildas – taip pat gėjus.

Nuo knygos pasirodymo šią teoriją girdėjome ne kartą, ją palaikantys gerbėjai akcentuoja Houldeno dėmesį draugų kūniškumui, kad mintys apie seksą su moterimi jį trikdo ar net kelia pasibjaurėjimą, santykių su ponu Entoliniu dviprasmiškumą. Kita vertus, Houldenas gali būti tiesiog dėl sekso sutrikęs heteroseksualus šešiolikmetis.

Odisėjo kelionė užtruko taip ilgai, nes jis nenorėjo grįžti namo.

Kodėl Odisėjo grįžimas į Itakę po Trojos karo užtrunka net 10 metų? Remiantis viena teorija, jis paprasčiausiai nenorėjo grįžti į seną nuobodų gyvenimą ir visos terlionės su raganomis-deivėmis ir kiklopais tėra lėtas mūsų herojaus pėdinimas. Tiesa, ši interpretacija nėra nauja: lordas Alfredas Tennysonas ją taip mėgo, kad net apie tai parašė eilėraštį.

Hogvartsas tebuvo Hario Poterio galvoje.

Šią sąmokslo teoriją užtikau humoro žurnale „Cracked“ – ją išdėstė Karlas Smallwoodas. Haris buvo skriaudžiamas vaikas, kuris atsilaikė pabėgdamas į fantazijos pasaulį ir tikrame gyvenime patirtus sužeidimus paversdamas magiškais (per visas dalis Haris į ligoninę patenka šešis kartus). K. Smallwoodas dar akcentuoja, kad tai padeda užtaisyti visas Joanne K. Rowling pasaulyje žiojinčias siužeto spragas – paprasčiausiai smurtą patyrusio, bręstančio Hario protas bando viską sudėlioti į vietas.

Dorotė yra ragana.

Buvo gana daug ginčytasi, ar Lymano Franko Baumo romanas „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ sumanytas kaip tam tikra politinė satyra, bet man patinka teorija, kurią aptikau internetinėje svetainėje „TV Tropes“: „Apskritai manoma, kad L. Franko Baumo knygoje „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ Bok ir Gera Šiaurės ragana suklysta iš pradžių Dorotę Geil palaikę ragana, tačiau Dorotė iššaukia viesulą, kuris ir nuneša ją į Ozą, atgaivina ar bent jau suteikia pavidalą kaliausei ir tuštiems šarvams, ji kalbasi su laukiniais gyvuliais ir jiems įsakinėja, suvaldo sparnuotas beždžiones, o tuomet jau pasinaudoja sidabrinių šlepečių galiomis ir sugrįžta į Kanzasą.“

Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas buvo įsimylėjėliai.

Originalus neva gėjų duetas – svarstymai apie juos niekada nesiliaus, ypač todėl, kad pasirodo vis naujų adaptacijų su gražuoliais aktoriais (ir tie gražuoliai aktoriai vis padaro ką nors tokio, kaip, pavyzdžiui, pamini, kad BBC serialas „Šerlokas“ yra „gėjiškiausias pasakojimas televizijos istorijoje“). Ši tema sulaukė išsamaus tyrimo, teorijos varijuoja (vienas iš jų yra moteris! Vienas iš jų yra transeksualas! Holmsas nuolat seksualiai priekabiauja prie Vatsono!), bet tvirtai tikiu, kad Arthuras Conanas Doyle’is niekada dėl nieko neprisipažins. Ir nors rašytojas norėjo baigti „Kraujo spalvos etiudu“, nusprendė seriją tęsti po viešbutyje įvykusio susitikimo su Oscaru Wilde’u. Tai tik tarp kitko.

Vėplys ir Dailidė yra Buda ir Jėzus.

Ar bent jau taip teigia Lokis¹. Taip pat buvo daugybė teigusių – tarp jų ir britų eseistas Johnas Boyntonas Priestley’s, – kad šio Lewiso Carrollio eilėraščio² personažai yra politinės figūros, nors tokia prielaida visiškai demaskuota.

1 Fantastinės nuotykių komedijos „Dogma“ (rež. Kevinas Smithas, 1999) personažas. Lokio svarstymus apie „Alisos stebuklų šalyje“ personažus galima išgirsti čia: https://www.youtube.com/watch?v=Py6Zc3eq0Uo&ab_channel=FilmPoems

2 „Veidrodžio karalystėje ir ką Alisa ten išvydo“ IV skyrius.

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

„The Atlantic“, 2013 01 28