Ieva Rudžianskaitė. Jūros nėra, bet ji banguoja

 Penktajame Aušros Kaziliūnaitės eilėraščių rinkinyje „Jūros nėra“ nemažai dėmesio skiriama vaizduotės vaidmeniui, suvokimo procesams, įvairioms teorinėms ir praktinėms problemoms, bet neužmirštamos ir aktualijos. Šios temos glaudžiai susijusios su kalbėjimu apie tai, kas galbūt neegzistuoja subtiliai kvestionuojant tikrumo ir tiesos sampratas. Galima sakyti, jog tam tikri įvykiai ir objektai užginčijami – paneigiami ar tiesiog parodoma, kad jų nėra, o gal niekada nebuvo. Siekiant paneigti pasakytus ar pavaizduotus dalykus, jie tarsi nutrinami: „didelis vaikas, panašus į voverę / nupiešė dangų // tarsi negalėdamas patikėti / ilgai žiūrėjo į / praplaukiančius lietaus debesis // po to nubraukė // ir sėdim mes po nubrauktu dangum / ir pabundam rytais kylant / nubrauktai saulei“ (p. 40). Kituose tekstuose taip pat sukuriamas nesaties įspūdis: „šio vakaro rankos dreba // dreba langų stiklai / pro šalį nelekiant / traukiniui // jo vagonuose tušti lizdai // ir šią tuštumą perinčios // tavo akys // kurios jau ne tavo“ (p. 62). Vis dėlto atskleidžiama, kad tuštumoje gali būti „išperimas“ rytojus tik tol, kol regimi įvairiausi reginiai: „tavo delnuose mažas raudonas paukštelis / padėjo žydrą kiaušinį // jame vidury nakties žingsniuoja vienišas praeivis / šnara medžiai, čirpia cikados (...) jie jaučia, jaučia, kad kažkas vyksta / jaučia nuo tavo delnų sklindančią šilumą / iš tavo akių dvelkiantį liūdesį / kuris išperės dar vieną rytą“ (p. 16).

 

Ieva Rudžianskaitė. Jūros nėra, bet ji banguoja
Aušra Kaziliūnaitė. „Jūros nėra“. Dizainerė Agnė Dautartaitė-Krutulė. – V.: „Kitos knygos“, 2021.

 

 (Ne)galimybė suvokti (ne)egzistenciją, su kasdienybės vaizdais ir detalėmis susipinančios sapniškos būsenos, savaime suprantamų dalykų sukeistinimas, paradoksai būdingi ir ankstesnei poetės kūrybai. Naujajame rinkinyje taip pat nevengiama paradoksalių įžval­gų, esama prasmingų prieštarų. Tarkim, eilėraštis „yra upė“ (p. 12–13) iš pirmo žvilgsnio prieštarauja knygos pavadinimui ir programiniam tekstui „konferencija“ (p. 64–65), kuriame pranešama, kad „iš tiesų tai jokios jūros net ir nėra“ (p. 64). Tačiau jūra sugretinama su tuštuma taip, jog susidaro įspūdis, kad jūra iš tiesų egzistuoja, joje plūduriuoja su(si)kurti reginiai ir reiškiniai: „...dabar jau pasakos visiems, kad yra jūra / atsiveš čia, prie tos tuštumos, per vasaros atostogas šeimą, žais paplūdimio žaidimus / gal jei labai pasistengs, net gaus saulės smūgį.“ Taip išlaisvinama vaizduotės galia ir suabejojama tuo, ką esame įpratę laikyti tikrove.

Grįžtant prie eilėraščio „yra upė“, pirmiausia norisi atkreipti dėmesį, kad upės vaizdinys nurodo nuolatinę tėkmę, kismą, o įdėmi subjektės žiūra gali būti laikoma siekiu atsisakyti išankstinių nusistatymų, atskleisti socialinių vaidmenų dirbtinumą: „yra tiesios kaip stygos moterys. visada pasitempusios. / ant jų paltų nerasi nė vieno pūkelio. // yra vyrai su kostiumais, kurie susitikę visada spaudžia ranką. / jie šypsosi – stengiasi tai daryti apdairiai. // yra bomžas, miegantis Šilo stotelėje. / yra netoliese tekanti upė. yra krūmai, kalnai ir pakalnės. (...) yra paveikslai. yra paveikslai. yra paveikslai. // ir yra upė“ (p. 12–13). Dėmesį atkreipia vis kartojamas žodis „yra“ – jis lyg tuščiaviduris, į nieką nenurodantis, nes išvardytos figūros bei vaizdai nepaaiškina savo buvimo. Todėl atrodo, kad iš tiesų kalbama apie nepažinią plotmę (panašiai kalbama ir apie tuštumą), kurios patyrimas neįspraudžiamas į jokias aiškias, saugias kategorijas. Taigi pasakyti, kad ko nors nėra arba kad kas nors yra, reiškia kalbėti apie racionaliam mąstymui nepasiekiamus dalykus. Kita vertus, cituotos eilutės ir kituose rinkinio tekstuose esančios panašios frazės primena Gertrude Stein stilių, kai stengiamasi reiškinius tekste įdaiktinančiai kalbai suteikti gyvybiškumo ar susikoncentruoti į dabarties momentą.

Dėmesio verta ir tai, kad eilėraščių subjektė nepasitiki viena tapatybe. Kartais ji tarsi įsikūnija į kitas būtybes, kitus žmones ir netgi įvykius: „akimirką esu visi tie žmonės, kuriems nusišypsojo sėkmė / tačiau jie gėdijosi nusišypsoti atgal / todėl tik žiūrėjo žemyn nudelbę akis ir raudonavo (...) ir esu / sraigė / gyva sraigė šiaurės afrikos turguje // randuosi pintinėje prie kitų sraigių // palengva tiesiu savo antenas // pro šalį eina turistai / fotografuoja“ (p. 46). Rinkinyje atsisakoma kalbėti iš susireikšminusio ego pozicijos, ieškoma būdų užmegzti ryšį su aplinka kaitaliojant perspektyvas, susitapatinant su kitoniškomis būties apraiškomis, pasiduodant tapsmui. To nepaneigia ir eilėraštis „kaip mes buvome dievais“ (p. 52–53): tekste žmogiškasis būvis nėra sureikšminamas, socialinės problemos susiejamos su evangeline artimo meile ir jos (ne)įmanomumu, nes subjektė neslepia savo silpnybių ir prieštarų.

Antropocentrinės pozicijos nepakankamumas bene labiausiai atsispindi šiose eilutėse: „būti žmogumi mokiausi iš senų medžių / iš geltonų paukščių // paukščių / tupinčių ant vėtros nulaužtų medžio šakų // iš / link jų lėtai sėlinančios laukinės katės / jos snukutis nekantriai virpa“ (p. 24). Žmogiškumo mokomasi iš kitoniškumo. Nors parodoma, kad kitoniški būviai nebūtinai taikūs, tačiau jie sufleruoja apie sudėtingą paties žmogaus vidinį pasaulį, ne visada atitinkantį išorinį veiksmą. Tad nenuostabu, kad žmogaus jausenas gali atspindėti gyvūniškos, augališkos formos, kalbama apie ryšio su nežmogiškomis būtybėmis svarbą ir hierarchinio santykio atsisakymą: „žmonės žydi iš liūdesio / o vyšnios tiesiog žydi / žydi žydi žydi (...) pavasaris yra pavasaris, nes jis yra / tiesiog pavasaris // o ten, pakrantėje, tupi ančių porelė, tiesiog tupi // vanduo bėga per akmenis“ (p. 30). Tiesiog žydinčios vyšnios primena Angelo Sileziečio (Johanno Schefflerio) rožę, kuri žydi, nes žydi, tačiau A. Kaziliūnaitė, kūrybiškai pasitelkdama įvairiausias nuorodas, demonstruoja saiko pojūtį – poezija nėra paskandinama literatūriniuose ir filosofiniuose intertekstuose. Subtiliai integruodama abstrakčias kategorijas, susiedama jas su konkrečiais objektais, įprastiniais kasdieniais daiktais ir fantazijos galia poetė kelia ne tik filosofinius klausimus, bet ir akcentuoja rūpestį aplinkiniu pasauliu. Be to, priklausomai nuo to, kokią žinią norima perduoti, pasitelkiami ir siurrealistiniai vaizdiniai, ir buitinei kalbai artimas stilius.

Apskritai A. Kaziliūnaitės kūrybai būdingas daugiakryptiškumas, kurį perteikia „šimtaakių elnių praminti miško takeliai“ (p. 34). Elnias – pamėgtas poetės įvaizdis, sutinkamas ir ankstesnėse jos knygose. Naujausiame rinkinyje „šimtaakių elnių praminti miško takeliai“ pasirodo lyg atspindys, mat kitame eilėraštyje subjektė aptinka savo griaučius, pagamintus iš seno veidrodžio, kuriuose atsispindi „miškan grįžtantis elnias“ (p. 22). Skaitant šiuos du, be abejonės, susijusius tekstus, galima mąstyti apie vadinamąją tikrovę kaip begalinį atspindžių žaismą. Daugiakryptiškumas rinkinyje pasireiškia kaip subjektės gebėjimas matyti daugybę dalykų tuo pačiu metu, gėrėtis jais taip, kaip, pavyzdžiui, gėrimasi gamtos reiškiniais: „jei nerimausi dėl to, kad / nežinai, kuo nori būti / atmink, kad / mėnulis nakties danguje / akmenys jūroje / miškų pakraščiuose / gyvenantys ežiai / taip pat to nežino // bet kaip gražiai ir paslaptingai / šviečia mėnulis / kaip gražiai jis / nežino“ (p. 72). Akcentuojamas nežinojimas pasirodo lyg tiesioginės, nuo vertinančio požiūrio apvalytos patirties sąlyga. Tiesioginės patirties svarba atskleidžiama ir kalbant apie žmonių susvetimėjimą ligoninės priimamajame. Ši skaudi problema, galima sakyti, lieka nuošalyje, nes susikoncentruojama į akvariumo žuvytes, vadinasi, pati svarbiausia yra čia ir dabar patiriama akimirka. Kita vertus, pro akvariumo stiklus vis vien regimas žmogiškasis kančių kupinas pasaulis, su kuriuo susijusi ir poezija (p. 74).

Pabaigoje lieka pridurti, kad neretai lakoniškuose, bet talpiuose rinkinio „Jūros nėra“ eilėraščiuose galima įžvelgti labai platų mąstymo ir matymo spektrą, todėl tekstai gali būti įvairiapusiškai interpretuojami. Estetinė žiūra, netikėti sugretinimai, kartkartėmis išnyrantys groteskiški vaizdai atveria kasdienybės kitoniškumą ir – atvirkščiai – vaizduotės žaismas pasirodo kaip neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Visas rinkinys, galima sakyti, nuolat banguoja: reiškiniai ir objektai pasirodo tik tariamai egzistuojantys arba niekada neegzistavę (įsi)vaizduojamoje tikrovėje, tačiau vis vien galima ištarti: „man patinka ežerai – / laukinės lelijos ir tavo paviršiuje / atsispindinti pilnatis“ (p. 90).

Draugai