Didžiojoje Britanijoje gyvenusios, Belgijoje ir Vokietijoje gyvenančių autorių trys kūriniai – neadekvačiai poetiška apysaka, dokumentiškai natūralistiškas romanas ir fenomenologiškai ypatingos novelės.

Agnė Žagrakalytė. „Klara". Vilnius: „Tyto alba", 2014.

Pragaištingą čia pasiūlė literatūrinį eksperimentą Žagrakalytė, bandesinį, kaip pati įvardijo, nors nebijokim to įprasto žanro, mums nuo mokyklos pažįstamo – apysaką, apysaką juk parašė Žagrakalytė, dar ne romaną, netilptų pagal apibrėžimą, per maža veikėjų ir veiksmų romanui, tad susitarkim: komiksinė apysaka. Būkim konkretūs, apčiuopiamesni, kad galėtume susitarti ir įvardyti: įmantri apysaka tatai, dar neregėtų prozinių viražų, spalvingumu prilygstanti kruopščiausiam viduramžiškam vitražui, bet nelengvai įkandamas, sunkiai nuryjamas skaitinys, ilgai virškinamas kaip kraujinis jautienos kepsnys, daug puošmenų ir kalorijų, viršija dienos normą.

Kaip matot, kopijuoju apysakos manierą ir recenzijoj, eksperimentuoju, noriu patirti, koks tas jausmas atleisti sintaksės vadžias, išlaisvinti sakinį iš sąmoningo rėminimo, kad plauktų jis pats sau it laivas atitraukus ranką nuo šturvalo, n'hésite pas, phrase! Man įdomu, ir jums patinka, bet ar nepabostų, neįgristų, jeigu tokia raiška išpūškuotų kiekvienas tekstas, net rekvizitai, iš tų keturiasdešimties žurnalo puslapių, ar būtų ne per daug manieringumo, ar ne per daug savaimiškumo, kuris nebūtinai prideda knygai solidaus, visaverčio, žavinčio literatūriškumo?

Nematau didelės prasmės porinti knygos siužetą, nes iš eilės juk neatpasakotum po dalelę ir bažnytinio vitražo –­ lietuvių raštijoje tai išskirtinis savo fragmentiškumu kūrinys, kuriame linijinio pasakojimo nė siūlo galo nebeliko, dar, dėkuidie, kad knygos reverse bent konkrečiai: tai istorija apie iš Lietuvos kilusią mergaitę, kuri, vargo prisižiūrėjusi, nekokiom socialinėm sąlygom augusi, vėliau keliauja po pasaulį ir vis bėga nuo savęs, kol įsivelia į nešvarius reikalus – nuo apatinių vagysčių iki prekybos kokainu, komplikuota biografija. Tokiam personažui vaizduoti mozaikinė fabula visai pritiktų – kaip daugialypės asmenybės atspindys, kaip hipertekstas, tačiau štai poetinis siutas, siautulingas poetizavimas šioje istorijoje, iš kurios ir taip telikusios peršviečiamos, perpučiamos nuoseklumo ir įvykių plėtotės draikanos, yra nejaukiai neadekvatus: čia kaip apsikarsčius safyrų karoliais ir apsirėdžius šinšilų kailiniais pasirodyti labdaros valgykloje varguoliams. Tai tarytum „Macallan" viskis, sumaišytas su kokakola, tokia ta „Klara".

Vos praėjus herojės Klaros sukeltiems sąmonės sąrėmiams ir susirėmimams, į delną atsitiktinai papuolė 1997 m. kovo 12-osios „Gintaro lašų" iškarpa, kurioje Gintaras Grajauskas tataip teigė: „Blogiausiu atveju visada galima puse balso pripažinti: taip, gal šie kūriniai ir ne pasaulinio lygio, bet užtat kokia vaizdinga kalba! (...) Literatūra kaip vien gebėjimas gražiai parašyti kažin ar turi kokią rimtesnę vertę. (...) Stilius – tik priemonė, padedanti, o retsykiais gal kaip tik trukdanti susikalbėti. Kartais mikčius gali pasakyti daugiau nei auksaburnis." Savo ruožtu šiuo blogiausiu atveju irgi pripažįstu: apysaka įdomi kaip akivaizdžiai itin intensyvaus užrašymo ir vieningos raiškos tyrimas, „Klara" vietomis smagiai sueina, ją dirbtinai skaitant balsu kaip poemą. Galiausiai impozantišką ir perteklinį jos pradą pripažįsta pati kūrinio veikėja beigi, neabejoju, autorė: „Lietuviai nemoka rašyti romanų, niekada nemokėjo ir nemokės, jie visą savo gyvenimą rašo vieną ilgą eilėraštį" (p. 129).

Unė Kaunaitė. „Žmonės iš Alkapės". Vilnius: „Žara", 2015.

– Bet jei atvirai, kas tokius išvedžiojimus supras?

– Nebent neturintys ką veikti kritikai... (p. 173)

Tai va, iš neturėjimo ką veikti sutriauškiau ir Kaunaitės antrąją knygą, išsamiai atskleidžiančią Kranklių šeimos trijų atžalų patirtį kiekvienam kraštiečiui asmeniškai ar per artimuosius pažįstamoje Didžiosios Britanijos saloje. Kristijonas, Aidas, Emilija – trys dorybingi jauni lietuviai, kurių išgyvenimai plėtojami per tėviškės ir svetimos šalies dichotomiją. Nothing special lietuvių literatūroje, vis dėlto autorė savo pasakojimui suteikia nekalto naivumo ir jautraus atidumo, čia netrenkia jau truputį atsibodusiu emigracinės literatūros ciniškumu.

Kitaip nei Žagrakalytė, Kaunaitė nepasmerkia skaitytojo prokrustiškiems išvedžiojimams, o pasakoja konkrečiai ir racionaliai, dokumentiškai ir natūralistiškai. Bet čia ir bėdelė – knygoje ne daugiau potekstės nei tuščiame „Tesco" pirkinių maišelyje: net uoliausias semiotikas tokiame išskaitys tik penkias raudonas raides, penkis mėlynus punktyrus ir pažįstamą balto plastiko traškėjimą. Na, dar vartojimo imperatyvą. Taip ir romane „Žmonės iš Alkapės" – įvykiai vaizduojami tokie, kokius autorė mums nori pateikti, kokius esame įpratę suvokti publicistikoje ar dokumentikoje, be antrinio dugno, antrinės galimybės (pavyzdžiui, epizodas apie mergaičių viena kitai siuntinėjamas žinutes, sėdint tame pačiame kambaryje, aiškiai suvokiamas kaip socialinė kritika to sulig technologijų pažanga tarp nepilnamečių paplitusio reiškinio bendrauti telefonais, nieko daugiau, p. 77).

Užtat romanas parašytas dėmesingai, kruopščiai, be didesnių stiliaus defektų. Autorė metodiškai pasakoja nieko nuo skaitytojo nenuslėpdama, kaip lagamine, riedančiame per rentgeno aparatą oro uoste; net pats lagaminas knygoje dar įvardijamas prekės ženklu, kad būtų kuo tiksliau, detaliau. Kaunaitė yra ne tiek atidi smulkmenoms, kiek smulkmeniška. Tiesa, kartais precizišką pastabumą pavykus kūrybiškai pritildyti, protarpiais pažeminus konkretumo registrą, sužėri ne socialinės dokumentikos, o jau literatūrinės kibirkštys: „Su turistiniu katiliuku išsivirė sriubos, nors ir ne visai sėkmingai – neapdairiai maišymo pagaliuką pasidarė iš karklo, tad sriuba įgavo kartaus skonio" (p. 122). Šiame sakinyje tiesiogiai nepaskelbiama, kad tai krūmo vytelė apkartino valgį, –­ ir tai jau šioks toks meninis judesys. Arba štai sėkmingai suparceliuotos tiesioginės kalbos fragmentas: „Tik teks Londone ilgokai... Dominykai, sėdėk tiesiai! Teks ilgokai laukti persėdimo" (p. 109). Kitur Kristijonas, viešbučio Niujorke registratorės, kuri pasirodo besanti tėvynainė (alkapietė), draugiškai paklaustas, kiek laiko čia būsiąs, teatsako vienu žodžiu – savaitę, o pasakotoja jau netiesiogine kalba taikliai priduria: „Jei nebūtų registratūros darbuotoja, pameluotų" (p. 154).

Šiaip tokių psichologinių niuansų, kaip, pavyzdžiui, jaunojo aktoriaus sugebėjimas geriau suvaidinti narkomaną negu britą, negu svetimtautį (p. 99), knygoje galima gausiai parankioti ir pabraukti iškalbingų ir psichologiškai įtaigių, tik jie lyg cukraus kristalai ištirpsta natūralistinių tauškalų katile. Būtent –­ tauškalų, nes tokiais literatūriniame kūrinyje tampa veikėjų dialogai apie studijas, pirkinius, santykius, kai pagal tą pačią idėjinę paradigmą vis atsikartoja kaip vienas kito klonai.

Ir tas nebūtinas vaizdavimo perteklius, natūralistinis balastas – dar nedidelis trūkumas, palyginus su romano intriga, kurios taip ir nėra (kaip ir „Klaroje"). Manyčiau, XXI a. romanui tarsi privalomą savybę „netyčia" eliminavo patys trys personažai, kuriems rašytoja suteikė lygiavertį mandatą naratyve, nė vieno neišskyrė, taip suveldama juos tarsi marionečių virveles lėlių spektaklyje. Atrodo, autorė fabulai plėtoti galėjo tęsti fryganizmo (įstatymu neleidžiamo sveikų maisto produktų rinkimo iš konteinerių) motyvą, veikėjo Dariaus įvykdytą apiplėšimą arba Niujorke sutiktos kraštietės liniją, deja, tokie siužeto segmentai pasirodė ir išnyko kaip reklaminiai stendai kelyje. Aš jau nuoširdžiai vyliausi, kad pasakojimo vidu­ryje „įvesta" veikėja registratorė Ugnė pavilios Kristijoną nuo jo sužadėtinės Šarlotės, bet mano lūkesčiams nebuvo lemta išsipildyti (irgi gerai, nes tada būčiau sakęs: fabula nuspėjama). Tad knyga taip ir liko nenuspėjama, nes nedaug ką čia reikėjo ir nuspėti. Tiesa, į pabaigą autorė nuskandino vieną antrinį herojų, bent tiek, tačiau per vėlai. Faktiškai liko laukti vienintelės siūlomos atomazgos, melodraminės, – susituoks juodu ar nelabai.

Seriously, tai yra užrašyta, o ne sukurta knyga. Vis dėlto labai simpatinga, kaip ir pati autorės asmenybė. Juolab kad su nori nenori prasimušusiu turbūt dar nė ketvirčio amžiaus neturinčios Unės požiūriu apie psichologinę lietuvio tapatybę sutinku jeigu ne besąlygiškai, tai su nuoširdžiu pritarimu ir palinkėjimu: tobulėti ir tęsti!

Jutta Noak. „Du lagaminai". Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Nors pavadinimas „Du lagaminai" formaliai susisieja su Kęstučio Navako eseistika, Noak proza autentiška ir netaptų panaši į kauniečio profesionalo tekstus net pridėjus daiktavardį „sniego". Vis dėlto rašytoja turi savo antrininkę lietuvių literatūroje, tik ne tarp prozos autorių, o tarp poetų – Nijolę Miliauskaitę.

Noak būdingi panašūs įvaizdžiai kaip Miliauskaitės poezijoje, jiedviejų visatos centras, žinoma, namai. Arba tokia detalė kaip sena siuvimo mašina, čia prozininkės: „Tetulės seniai nebėra tarp gyvųjų, o senąją siuvimo mašiną „Singer" atidavė kaimynei, ši, nors ir nemokėjo siūti, ja papuošė kambario kampą" (p. 62), o čia poetės:

nutrūksta siūlas, ir močiutė prašo
įverti adatą į senutėlį „Zingerį"
mat lopo patalynę.

Noak ypatingą svarbą suteikia langui, per kurį, priklausomai nuo dienos meto, krenta ant daiktų ir žmonių šviesa ar plūsta tamsa, ir toji vizualiai per regėjimą suvokiama kambario erdvė (arba atvirkščiai – stebimas laukas) suteikia stimulą išreikšti pasakotojos ar veikėjų būsenas: „Žvelgdami pro vienintelį langą, kaip paukščiai mirksėjo mažomis akimis, matė, kas vyksta prieš juos ir šalia, o kas dar toliau, už lango, jie jau žinojo" (p. 41). Ryškiau ar blausiau lango fenomenas vis pasirodo skirtingose novelėse (p. 21, 30, 32–33, 37, 88, 91, 94).

Pasakotojos sąmonės intensyvumą sužadina ne vien langas ar kambarys, mašina ar lagaminas, o ir kvapas, prisilietimo pojūtis: „Apėmė šiurpas, tarytum prisilietus prie šalto metalinio rakto, kuris, staiga atrakinęs atmintį, verstų ir vėl dalyvauti egzekucijoje"; „Pajutusi formalino kvapą, apsisukau ir išskubėjau iš jaunystės dienų pastato į gryną orą, persekiojama mirusių žmonių šešėlių ir pieno spalvos griaučių vaizdų" (p. 55–56).

Subtiliai perregima kasdienybė Noak tekstuose leidžia kartu su veikėjais išgyventi autentiškas jų patirtis, sekti tarytum nežymius, užtat iškalbingus atminties procesus. Minimalistinė novelių forma ir meistriška pasakojimų pauzių kontrolė sukuria prielaidas jausmingai, bet nesentimentaliai minties eigai, kurią savo poezijoje buvo ypač išplėtojusi Miliauskaitė:

Nepatenkintas, jog jo moteris ne taip audringai reiškė susižavėjimą, palinko į ją ir nekantriai paklausė:

– Ar nepatiko?

Ji nepakėlė galvos. Sėdėjo it sukaustyta. Ji buvo dar ten – paskutinių akordų erdvėje, sunkiai galėdama iš jos išsivaduoti.

Jų jutimai skyrėsi.

Ne kartą tai pastebėjo. (p. 89)

Novelė „Allegro", iš kurios pacituotoji ištrauka, apie svetimą santykį su savuoju vyru ir artimumo pojūtį svetimam vyrui, „Prakeikta žydė" apie unikaliai papasakotą šeimos tragediją per Holokaustą, „Atklydėlis" apie moters vidinę transformaciją priglaudus namie šunį – šie trys man pasirodė stipriausi rinkinio tekstai, kuriuos galima drąsiai įtraukti į lietuvių literatūros kanoną, zweifellos. Papuolė į knygą vienas kitas nei šioks, nei toks pasakojimas, vietomis neišvengta apmaudžių, patyrusiam autoriui nedovanotinų klišių: pavyzdžiui, nuvalkiota šachmatų metafora pavartojama net dusyk, p. 29 ir p. 58, kitur „praeitis" gali skaudžiai įdurti ir nugarmėti į bedugnę vos tame pačiame 63 puslapyje –­ šitaip silpnokas įvaizdis dvigubai susilpninamas. Pagalvojau, įlietų Žagrakalytė prozininkei Noak lašą poetinio kraujo, o Kaunaitė paskolintų savo dialogų, tobula tada „Du lagaminai" išeitų knyga. Bet literatūroje kaip prie pokerio stalo – tenka lošti savo kortom.