Plačiajai visuomenei skirtų knygų apie vabzdžius nėra daug, o be reikalo. Viena vertus, suprantama, kad žmonės labiau domisi panašiais į save, o nepanašių (ypač mažų ir ropojančių) baidosi. Kita vertus, gaila, nes taip lieka nepažinta nepaprastai didelė pasaulio dalis, o artimiau susipažinus su šešiakojais pasaulio gyventojais gali išnykti ar bent būti apramintos iracionalios fobijos.
Galime pasidžiaugti, jog viena vabzdžių pasaulį pristatanti knyga neseniai išėjo lietuviškai – Anne Sverdrup-Thygeson „Vabzdžių planeta. Kodėl žmonija be jų neišgyventų“. Skaitydama šią knyga norom nenorom lyginau ją su kitomis, skaitytomis anglų kalba: Amy Stewart „Wicked Bugs. The Louse That Conquered Napoleons Army & Other Diabolical Insects“ („Nedorieji vabalai: utėlė, kuri nugalėjo Napoleono kariuomenę, ir kiti šėtoniški vabzdžiai“) ir Roberto Evanso Snodgrasso „Insects. Their Ways and Means of Living“ („Vabzdžiai. Jų gyvenimo būdai ir priemonės“).
Visose knygose esama panašumų, kurių gal ir sunku išvengti pasakojant apie vabzdžius, pavyzdžiui, kaip nepaminėsi, kad vabzdžiai pasaulyje vyrauja tiek skaičiumi, tiek biomase, tiek rūšių įvairove. Kiti bendrumai – tokios ryškios įdomybės, kad rašant apie vabzdžius jų tiesiog neįmanoma išvengti, pavyzdžiui, amarų dauginimasis. Net jei neskaitysite šių knygų, tikrai primygtinai siūlau pasidomėti, kaip dauginasi amarai.
Kita vertus, visoms šioms knygoms taikytos skirtingos strategijos, kaip įtraukti skaitytoją į vabzdžių pasaulį. A. Sverdrup-Thygeson knyga daug kur grindžiama empatija – kviečiama įsivaizduoti turint kokią nors vabzdžiams būdingą savybę arba pasaulį be vienos ar kitos vabzdžių rūšies. A. Stewart užkabina natūralų žmogišką norą pasišiurpinti, skaitant istorijas apie mirtinus, siaubingus ar tiesiog kenksmingus gyvūnus, o prieš beveik šimtmetį parašytoje R. E. Snodgrasso knygoje moksliškai tikslūs aprašymai dera su beveik naivia pirmųjų gamtininkų nuostaba.
Anne Sverdrup-Thygeson. „Vabzdžių planeta. Kodėl žmonija be jų neišgyventų“
A. Sverdrup-Thygeson knygoje pasitelkiamas artimas, neformalus tonas, į skaitytoją kreipiamasi „tu“. Artumą sukuria ne tik tonas – daugiausia rašoma apie Norvegijos gamtą ir vabzdžius, nors panašūs gyvena ir Lietuvoje. Be to, išnašose yra specialiojo redaktoriaus pastabų, padedančių įeiti į Lietuvos kontekstą. Pavyzdžiui, autorei paminėjus, jog negyva mediena Norvegijoje minta 3000 vabzdžių rūšių ir, palyginimui pateikus šios šalies paukščių (300) bei žinduolių (mažiau nei 100) rūšių kiekį, išnašoje galime sužinoti, jog Lietuvoje gyvena maždaug 400 paukščių ir 70 žinduolių rūšių. Žinoma, mokslo populiarinimo knygoje to ir reikėtų tikėtis, tačiau vis tiek norisi atskirai pasidžiaugti, kad buvo pasistengta rasti ir vartoti lietuviškus vabzdžių pavadinimus.
Anne Sverdrup-Thygeson. „Vabzdžių planeta. Kodėl žmonija be jų neišgyventų“.Iš anglų kalbos vertė Eglė Išganaitytė-Paulauskienė. Spec. redaktorius EgidijusKazlauskas. Dizaineris Zigmantas Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2019.
Pagrindinė knygos idėja – vabzdžiai yra gausiausia ir įvairiausia gyvūnų grupė, be galo reikalinga šiame pasaulyje, o jei juos geriau pažinsime, išmoksime ir mylėti ar bent jau jų nebijoti. Tačiau kaip ši knyga siūlo pažinti vabzdžius? Žinoma, apie juos pasakodama, bet ne tik – kad skaitytojas neprarastų susidomėjimo, neretai siūloma susitapatinti su vabzdžiais: „Įsivaizduok, jei vasarą galėtum basomis vaikščioti po mišką ir skanauti mėlynes, tiesiog užmindamas ant uogienojų! Šitaip elgiasi kambarinė musė. Ji pajunta skonį kojomis“ (p. 38). Kalbant apie tokią tolimą mums gyvūnų grupę, tiesiog stebina, kaip visa knyga alsuoja empatija.
Knyga sudaryta iš devynių skyrių, kuriuose aptariamas vis kitas vabzdžių pasaulio aspektas: anatomija, lytinis gyvenimas, santykiai su kitais gyvūnais (ką iš esmės vabzdžiai valgo ir kaip išvengia suvalgymo), sudėtingi ryšiai su augalais. Spėju, norint labiau sudominti skaitytoją, net penki iš devynių knygos skyrių skirti aptarti tiesioginę ar netiesioginę vabzdžių naudą žmogui. Iš pradžių toks antropocentrinis pasirinkimas kiek prastai nuteikia, bet pasakojimas slysta taip organiškai, kad net nepastebi, ar apie vabzdžius, ar žmones čia kalbama. Tad sužinai, kaip vabzdžiai veikia mūsų maistą (be vabzdžių neturėtume šokolado, o raudonėlis būtų prėsko skonio) ir kaip reguliuoja ekosistemas (be vabzdžių miesto vejos būtų daug purvinesnės ir negalėtume grožėtis tripirščiais tinginiais), tačiau, akivaizdu, autorei svarbiausi – vabzdžiai, ties jais pasakojimas ir koncentruojasi. Paskutiniai du skyreliai skatina pažvelgti į ateitį: kaip iš vabzdžių semiamės idėjų naujiems išradimams ir ką galų gale turėtume daryti, kad juos išsaugotume.
Šis paskutinis skyrius kelia daug meilės ir nerimo – skaitydami juk jau spėjome pamilti vabzdžius, norime jais rūpintis, tačiau dėl žmonių veiklos besikeičianti planeta kelia jiems daugybę pavojų. Augantys dirbamos žemės plotai naikina natūralias vabzdžių buveines, todėl skursta ir augalai. Dėl dirbtinės šviesos miestų gatvėse mažėja plėšrių naktinių vabzdžių, mintančių įvairiais kenkėjais ir apdulkinančių augalus (tiesa, vienas eksperimentas parodė, kad miestietės kandys spėjo prisitaikyti – jas žibintų šviesa domina mažiau negu giminaites iš kaimo). Dėl klimato kaitos labiau specializuotos vabzdžių rūšys nyksta, o plačiai paplitusios rūšys, tokios kaip medžių lapais mintantys drugių vikšrai, tarpsta. Skaudu suprasti, kad padaryti gali nelabai daug – kur įmanoma, leisti vešėti natūraliai augmenijai, nenaudoti pesticidų.
Knyga nepaprastai sklandi, akivaizdu, autorė turi pasakotojos talentą. Dar reikėtų paminėti plačiajai visuomenei skirtiems pasakojimams apie gamtą būdingą kalbą. Perdėtai vaizdingos, o neretai ir juokingos frazės, pavyzdžiui: „Vabzdžiai – tai maži gamtos krumpliaratukai, dėl kurių sukasi pasaulis“ (p. 14) arba „Jeigu šie gyviai galėtų rausti iš gėdos, galbūt pamatytume, kaip vabalienę staiga išmuša raudonis“ (p. 87) – neutralaus mokslinio stiliaus trokštantį žmogų erzins, bet daugumai skambės mielai.
Amy Stewart. „Wicked Bugs. The Louse That Conquered Napoleons Army & Other Diabolical Insects“
Tamsesnė vabzdžių ir žmonių santykių pusė atsiskleidžia kitoje knygoje – A. Stewart „Wicked Bugs. The Louse That Conquered Napoleons Army & Other Diabolical Insects“. Įžangoje autorė pripažįsta vabzdžių svarbą, tačiau „tai nėra knyga, kuri džiaugtųsi jų dorybėmis“ (p. XII). Ją domina gamta, kurios tamsiąją pusę taip pat turėtume mokėti priimti ir pasisaugoti, kai to reikia.
Šalia šios kilnios motyvacijos įtariu dar vieną, kuri mane ir paskatino įsigyti šią knygą – tai paprasčiausias žmogiškas susidomėjimas tuo, kas baisu ir pavojinga. Kaip ir Terry’o Deary’o „Krrraupiosios istorijos“ knygos, baisūs ir nejaukūs dalykai žadina susidomėjimą labiau negu kilnūs tikslai. Tačiau, kitaip negu „Krrraupioji istorija“ ar jau aptarta A. Sverdrup-Thygeson knyga, kuriose daugiau ar mažiau išlaikomas nuoseklus minties dėstymas, ši daug fragmentiškesnė. Ją sudaro 241 (!) trumpi skyriai, kuriuose pasakojama apie paskirus gyvūnus (kartais kelių gyvūnų grupę, pavyzdžiui, knygų graužikus). Čia tyčia pavartojau žodį „gyvūnai“, nes jau įžangoje autorė atskleidžia pasakojanti ne vien apie vabzdžius, bet apie „bugs“ plačiąja šio žodžio prasme. Manau, iš lietuviškų žodžių čia tikriausiai tinkamiausias būtų „vabalai“. Knygoje šis žodis nurodo ne į taksonominę grupę (vabzdžių būrys, paprastai pasižymintis kietais antsparniais, pavyzdžiui, boružės arba karkvabaliai, bet ne musės ar žiogai), o į bet kokius mažus šliaužiančius ar ropojančius padarus, nesvarbu, ar tai būtų vabzdys, ar voras, ar skorpionas, ar netgi šliužas!
Amy Stewart. „Wicked Bugs. The Louse That Conquered NapoleonsArmy & Other Diabolical Insects“. Dailininkė Briony Morrow-Cribbs,dizainerė Anna Winslow. – Chapel Hill: „Algonquin Books“, 2011.
Tokia taksonominė anarchija leidžia pristatyti didelę gyvūnų įvairovę ir įgyvendinti knygos idėją – t. y. atskleisti, kokiais būdais šie gyvūnai gali būti pavojingi. Erkės siurbia kraują, nuo tarakonų gali pasigauti hepatitą, ąžuolinis skaptukas graužia sutrūnijusius senų namų rąstus (o kai nori prisikviesti patelę, daužo galva į rąstus išgaudamas garsą, primenantį į laikrodžio tiksėjimą), skolopendrų įkandimas baisiai skausmingas, šliužai ir sraigės niokoja sodus, įvairių musių lervos tarpsta po (taip pat ir žmonių) oda, o parazitinės kirmėlės – žarnose. Pasirinkimas neapsiriboti vabzdžiais pasiteisino, tačiau vietomis vis tiek atrodė, kad autorė bandė užpildyti nusistatytą puslapių skaičių. Į knygą įtrauktas su vabzdžiais, vorais, kirmėlėmis susijusių fobijų sąrašas, skyrelis, dedikuotas dvylikai sodo kenkėjų – tai savaime gal ir būtų įdomu, bet ilgėliau prisėdus prie knygos susidaro įspūdis, kad truputį kartojamasi. Galbūt dėl to galima kaltinti trumpus skyrelius, neleidžiančius išsamiai pristatyti knygos herojų anatomijos ar elgesio įvairenybių, o itin trumpai apibūdinus išvaizdą ir elgesį, nepakankamai atskleidžiamas šių gyvūnų individualumas.
Kitaip nei A. Sverdrup-Thygeson knygoje, kur žmogiško pasaulio paminėjimas netrukdė pristatyti vabzdžių gyvenimo, didelę dalį šios knygos grožio bei įdomumo ir sudaro „žmogiškos“ istorijos, nuo kurių pereinama prie „vabališkų“. Skyreliai neretai pradedami atvejo studija, pavyzdžiui, kaip Ch. Darwinas atrado įdomų vabalą ir norėjo jį paimti, bet abiejose rankose jau laikė po vabalą, todėl vieną įsimetė į burną – pasirodo, tai buvo bombožygis, išgąsdintas jis išpurškė mokslininkui į burną deginančio skysčio. Kartais pasitelkiamas literatūrinis pavyzdys, tarkim, minėtas ąžuolinis skaptukas sudalyvavo Edgaro Allano Poe novelėje „Išdavikė širdis“. Kartais medicininis atvejis: iš atostogų grįžusi moteris kreipėsi į gydytoją dėl keistų mėlynių ant kojų – paaiškėjo, kad, atostogaudama Peru, ji basomis užmynė ant penkių vikšrų, bet, kol priešnuodis buvo siunčiamas iš Brazilijos, moteris mirė ligoninėje.
Šalia kiekvienos istorijos apie vabalą pateikta jo taksonomija ir paminimi keli giminaičiai. Yra ir gražių graviūros tipo iliustracijų, kuriose vabalas neretai pateikiamas tarsi per makroobjektyvą ir atrodo milžiniškas. Trumpai apibendrinus, sakyčiau, „Wicked Bugs“ yra puiki knyga kur nors pasidėti ir sykiais pavartyti, bet ne skaityti nuo pradžių iki galo.
Robert Evans Snodgrass. „Insects. Their Ways and Means of Living“
Iš visų aptariamų knygų galima suprasti, kad vabzdžiai yra nuostabiai prisitaikę gyventi Žemėje, įskaitant ir keisčiausias jos vietas. Pavyzdžiui, iš A. Sverdrup-Thygeson knygos paaiškėja, kam reikalinga tiek daug įvairiuose kūriniuose metaforiškai referuojama vabzdžių metamorfozė – padalinęs gyvenimą į maitinimosi ir dauginimosi fazes vabzdys gali efektyviau išnaudoti aplinką, labiau tinkamą vienam arba kitam gyvenimo tarpsniui, be to, tuomet suaugėliai nebekonkuruoja su mažyliais dėl maisto. Visa tai puiku, bet koks mechanizmas lemia, kad panašus į kirmėlę padaras virsta segmentuotu ir sparnuotu? Jei jums kilo toks klausimas (arba iki šiol nebuvo iškilęs, bet dabar negalite nustoti apie tai galvoti), rekomenduoju seną, bet labai gražią knygą apie vabzdžių anatomiją ir fiziologiją – R. E. Snodgrasso „Insects. Their Ways and Means of Living“. Beje, įdomus faktas apie metamorfozę: jai vykstant sparnai jau egzistuoja, nes lervos juos turi tam tikrų maišų pavidalu kūno viduje – glūdint kokone sparnai išsiverčia išvirkščiai tarsi plastikinis maišelis.
Robert Evans Snodgrass. „Insects. Their Ways and Means of Living“. – New York: „Dover Publications“, 2015 .
Nors knyga nėra sena (pirmas leidimas – 1930 m.), jaučiamas tas lėtas, kruopštus, kupinas susižavėjimo ankstesnių laikų gamtininkų pasakojimo stilius – primena prof. Ričardo Kazlausko laidas. Ar šiuolaikiniam žmogui, pratusiam prie greito ir sensacingo informacijos pateikimo, skaityti šią knygą nebus nuobodu? Sunku pasakyti, tačiau man ši knyga buvo tarsi sveikas maistas, kuris valgomas gal lėčiau, bet ne dėl to, kad apsikraunama sudėtingomis mokslinėmis detalėmis, o dėl paties pasakojimo tempo. Tiesa, kiek erzino gamtos personifikavimas, tačiau iš to, kaip autorius aprašo evoliucinius procesus, tikiuosi, jog kartais pasirodančios frazės apie Gamtos išmintį ir pasiekimus yra veikiau retorinė priemonė negu autoriaus įsitikinimų išraiška.
10-yje skyrelių pristatomi įvairūs vabzdžių bruožai, pavyzdžiu imant vieną konkretų vabzdį ir nuo jo išsiplečiant iki didesnei grupei būdingų ypatybių. Pažintį su vabzdžiais autorius pradeda nuo žiogo, apibūdina jo gyvenimą, pristatydamas keletą vėliau vartojamų svarbių vabzdžių anatomijos terminų. Kitame skyrelyje aptariami žiogo pusbroliai, ten pat šiek tiek pristatoma ir vabzdžių taksonomija. Trečiame skyrelyje prieinama prie primityvių vabzdžių, tokių kaip tarakonai ar dažnoje vonioje gyvenantys cukriniai žvyninukai, ir šis tas pateikiama apie vabzdžių evoliuciją. Nors atrodytų logiškiau nuo paprastesnių knygos herojų eiti prie sudėtingesnių, autoriaus pasirinkimas pradėti nuo žiogo, manau, buvo sąmoningas – juk tarakonų žmonės dažnai baidosi, o žiogus mėgsta. Trumpai tariant, nors knygos tema gana specifinė, pasakojimas toli gražu nėra techninis – skaitytoju rūpinamasi, net jei rūpestis kartais skamba gana archajiškai. Pavyzdžiui, šalia įdomių žinių apie primityvius vabzdžius, gali priversti susiraukti kai kurių vabzdžių leidžiamų garsų palyginimas su primityvių tautų muzika. Tačiau rasistinių ar seksistinių pastabų knygoje nėra, o keli laikotarpio mąstysenos ženklai kalboje neturėtų trukdyti.
Knygos stiprybė – informatyvių iliustracijų gausa (būtų sunku be jų paaiškinti vabzdžių anatomiją). Jei nesibaidote lėto ir nesensacingo pasakojimo tempo, iš R. E. Snodgrasso knygos galite išties daug sužinoti. Pavyzdžiui, kad vabzdžiai turi raumenis, bet neturi skeleto, taigi jų raumenys tvirtinasi prie „odos“ (chitino), ir iš dalies todėl nėrimosi procesas yra toks sudėtingas.