× Živilė Galdikienė

 

Poetas, eseistas Donatas Petrošius apie rašytoją Rasą Aškinytę yra pasakęs: „Smagu sutikti autorę, kuri į literatūrą žengtelėjo ne nuo scenos, ne iš žurnalistikos, ne iš virtuvės, o iš filosofijos. O tai reiškia – iš proto ir laisvės.“ Tad pokalbyje pirmiausia žengtelėjome į proto ir laisvės lauką, kalbėjomės ir apie kūrybinius procesus, užmestus žmones, dalykiukų rankiojimą, o iš esmės – apie šviesą: neabejotinai ryškiai skleidžiamą ir sugrįžtančią.

 

Rasa Aiškinytė. Eglės Frank nuotrauka

 

Esate sakiusi, kad rašytojai talentingi arba ne. Kas jums yra talentas? Galbūt tai ir yra proto bei laisvės derinys?

Gebėjimas pasakyti, kaip tai padarė Donatas Petrošius („žengtelėjo (...) iš proto ir laisvės“), man jau yra talento įrodymas. Tokia dviprasmybė: atėjo iš proto, išėjo iš proto. Talento santykis su laisve? Visgi pasiliksiu prie teiginio, kad žmogus turi talentą arba jo neturi. Dėl tam tikrų aplinkybių ar sąlygų jis gali būti užgniaužęs, užblokavęs savo talentą, talentas tuomet gali ir nepasireikšti. Visgi ar gali atsitikti taip, kad žmogus neturi talento ir jį tarsi sukelia, sukuria? Ne. Talento negali suvaidinti, sukurti ar išmokti. Tai tiesiog įgimta.

 

Ko gero, šiuolaikiniai rašytojai išoriškai rečiau gaubiasi romantine mūzų, mistikos ar bohemiškumo skraiste, labiau kliaujasi nuosekliu darbu. Skaitytojus pasiekė jau aštunta jūsų knyga. Kaip apibūdintumėte savo rašymo procesą?

Taip, be darbo nieko nebūna. Ypač rašant romaną labai daug juodo darbo. Pasakiau „juodo“ ir galvoju, ar tik­rai tas darbas juodas. Norėjau pasakyti – sunkaus darbo, bet iš tikrųjų man jis galbūt mėlynas, mėlyno darbo daug. Labai daug melancholijos, liūdesio, skausmo. Mano knygos apie skausmą labiau nei apie džiaugsmą, todėl, sakyčiau, ir darbas labiau mėlynas: tai tamsiai mėlyna, tai šviesiai mėlyna, beveik pereinanti į baltą. Na, kai jau viskas pradeda gerėti veikėjams. 

 

Šviesos blyksnis visada yra? Pradeda vienaip ar kitaip gerėti? 

Kai rašau knygą, visada turiu labai aiškią idėją, kurią noriu ta knyga perteikti. Iš esmės viena idėja yra toje vienoje knygoje. Tada mane mažiau skaudina kritika: kokie nors pasakymai, kad stilius ne toks, rašyti nemoka. Man tai nebėra taip skaudu, nes žinau, ką noriu knyga perduoti. Paskutinės knygos pagrindinė idėja ir yra ta, kad šviesa egzistuoja visada: iš tamsiausių, iš pačių blogiausių būsenų vis tiek galima lipti. Gal neišlipsi iki visiško skaistumo ir šviesumo, bet iš visokios bjaurasties lipti, atsistatyti įmanoma. Turbūt mums visiems gyvenimas vis trinkteli ir trinkteli per galvą. Yra vienas vaikiškas žaidimas: iš tokios lentelės ar pagrindo vis išlenda baubukai, o tu turi plaktuką ir vos tik baubukas išlenda, kaukšteli jam per galvą. Kartais mane apima jausmas, kad vos atsistatau, iškišu galvą, per ją tuoj kaukštelima. Toliau kišu galvą per kitą kampą – vėl kaukšt... Labai džiaugiuosi, kad užtenka jėgų lįsti vis per kitus kampus.

 

Neseniai išleista jūsų knyga vaikams „Tikra istorija apie piratą“. Iš kitų kūrinių ji išsiskiria tuo, jog turi specialų priedą, kuris padeda raidos sutrikimų turintiems mažiesiems skaitytojams geriau suvokti meninį tekstą, ugdyti vertybines nuostatas, būti drauge su bend­raamžiais. Kaip kilo idėja imtis tokios iniciatyvos?

Kai rašiau tą istoriją, tikrai neturėjau jokių prakilnių idėjų. Tiesą sakant, parašiau tris istorijas apie piratą ir jos tarsi kažko laukė. Laukė ir sulaukė: „Švietimo pagalbos projektai“ pasiūlė tokią mintį. Savo aplinkoje neturiu vaikų su autizmo spektro ar kitais panašiais sutrikimais, net nežinojau, kad yra specialios metodikos skaityti, bet mane susirado minėtas centras ir jiems pasirodė, kad ši istorija yra tinkama šiai iniciatyvai. Tuo labai džiaugiuosi.

 

Knygoje „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“ nesentimentaliai, savitai, su magiškojo rea­lizmo elementais keliaujate per universalias temas: meilę, išdavystę, moteriškumą, motinystę. Labai ryški mylimojo kantriai laukiančios, vis kažin ko besitikinčios moters linija. Iš kur ir kodėl tiek neaprėpiamo laukimo?

Žmonės yra poriniai gyvūnai. Mes ieškome tos poros. Yra tokia Platono idėja, kad žmonės kadaise buvo androginai: į vienį sulipę moterys ir vyrai. Kaip visose istorijose, jie pradėjo pernelyg maištauti, grasinti dievams, šie užpyko ir juos perskėlė per pusę į vyrą ir moterį. Iš čia ir idėja, kad mes vis ieškome savo ant­rosios pusės. Ta antroji pusė nebūtinai yra priešingos lyties. Kam pavyksta rasti greitai, tam pavyksta, o kam ne, lieka laukimas su viltimi. Žmogus be vilties negali gyventi. Viltis kartais tikra, kartais iliuzinė. Laukti gali ir 10 metų, ir puiku, jei sulauki. Gaila būna tada, kai laukia ir nieko nesulaukia, o gyvenimas juk eina. Psichiatras Ericas Berne’as analizuoja pasakas, jo analizėje yra ir „Miegančioji gražuolė“. Ji užmigo, miegojo, princas ją pabučiavo, ji atsibudo, bet atsibudo tokia pat, kokia užmigo. O mes neatsibundame tokios pat gražios po 10 metų. Moterys, jei nori vaikų, turi trumpą biologinį laiką laukti: dvidešimt metų ir viskas, labai daug kas pasikeičia. Galbūt ir istoriškai moters gyvenime yra daug laukimo. Pirmykštėje bendruomenėje išėjo vyras mamuto nušauti, grįš, negrįš – tu nežinai. Lauki. Grįš iš karo, negrįš... Vaikai išeina, irgi lauki. Ir sau sakau: nesėdėk, nelauk – negaliu. Moters, mamos prigimtis turi labai daug laukimo. Iš vienos pusės žiūrint, tai prakeiksmas, bet ir daug grožio. Moters padėtis iš esmės yra sunki, nebūtinai kalbant iš feministinės pusės. Tiesiog labai daug pareigų, atsakomybės. Galbūt šiuolaikinėje visuomenėje vyrai labiau rūpinasi vaikais, anksčiau tai buvo absoliučiai moterų reikalas, kaip ir rūpinimasis pagyvenusiais tėvais. Visgi reikia pagalvoti, kaip tuose dalykuose pamatyti ir grožį, dovaną. Vyrai negali lauktis, neįsivaizduoja, kas yra nėštumas, žindymas, jie nepereina per visas kūno pokyčių fazes, tokias kaip mėnesinės, menopauzė. Tai labai ypatingi kūno pasikeitimai. Dvasinis šeimos gyvenimas, tradicijų palaikymas, bendravimas su giminėmis irgi dažniau eina per moteris. Žinoma, nenoriu, kad tai skambėtų labai seksistiškai: vieni – vienaip, kiti – kitaip. Tačiau prigimties nenuneigsi. Turime išmaniuosius telefonus ir įsivaizduojame, kad labai toli nuėjome nuo pirmykštės bendruomenės, bet prigimtine prasme tikrai ne. Kaip ir paukščiai. Kodėl tiek daug paukščių žūsta keliuose? Jie dar nėra prisitaikę prie mašinų. Praėjo per mažai laiko paukščio istoriniame gyvenime, kad galėtų adaptuotis prie staiga išlendančio metalo gabalo. Taip ir mes – žmonės – nesikeičiame greitai.

 

Skirtingose aplinkose paklausus žmonių, ką jie skaito, kartkartėmis tenka išgirsti, jog saviugdos, tobulėjimo literatūrą – esą kažką naudingo arba lengvus romanus, kurie nevargina. Kaip manote, ką šiuolaikinis žmogus gali atrasti grožinės literatūros kūriniuose? Kodėl kartais taip norisi kategorizuoti ir grožinę literatūrą dėti į savotišką nenaudingumo lentyną?

Kol nebuvo saviugdos knygų, žmonės daug mokėsi iš grožinių knygų, skaitydavo mąstymą perverčiančius ar bent išklibinančius kūrinius. Žmogaus smegenys taip sukurtos: jei gali eiti lengvesniu keliu, juo ir eis. Labai natūralu. Prirašoma paprastų, aiškių knygų, kai nereikia daug galvoti. Perskaičius sudėtingą literatūros kūrinį turi apgalvoti, pasidaryti savas išvadas, niekas tame kūrinyje nebūna pateikta tiesiogiai. Kam vargintis tai daryti, jei gausybė knygų, kuriose visos išvados už tave padarytos.

 

Kokį literatūrinį lauką, jo tendencijas Lietuvoje matote šiandien? Kas liūdina, o kas džiugina? 

Labai trūksta palaikymo vieni kitiems. Tai labai skaudina. Kitų rašytojų nematau kaip konkurentų, visi turime savo skaitytojus. Visiems juk yra vietos, visi telpame. Skaitytojai mus palaiko, o patys vieni kitus tiesiog esame pasiruošę suėsti. Likęs suvokimas, kad didžiausia motyvacija yra kritika. Jeigu prieisi, įspirsi, tai padarysi daug kartų ir dar skaudžiai, tuomet žmogus pradės geriau rašyti. Deja, manęs ir daugelio kitų spardymas nemotyvuoja. Žmogui natūraliai visą laiką reikia patvirtinimo. Skaitytojų patvirtinimas yra viena, bet kolegų ar autoritetų, institutų, -tukų patvirtinimas yra kitas dalykas. Diskusija dėl metų knygos penketuko: suprantu, nesutalpinsi 50 knygų, nes tai tik penketukas, bet neišrinkti 5, nes nėra ko – tai skaudu. Juk tiek nedaug vietų rašytojams suteikti pripažinimą ir praleista štai tokia proga. Pamenu, didžiausia žvaigžde jaučiausi Vokietijoje, kai „Glesum“ išleido vokiškai. Dalyvavau Frankfurto knygų mugėje, Miunchene, kur vyko knygos pristatymas. Jaučiausi įvertinta, pripažinta: žmonių prisirinkę, žurnalistai geriausi, aktoriai tavo kūrinius per pristatymą skaito. Labai džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje atsiranda tokių vietų, viena jų yra festivalis „Open Books“ – neabejotinai. Vertinimas ne tiek finansinis, kiek svarbu, kad į tave žiūrima kaip į kūrėją: su pagarba, su meile, paliekama vietos tiesiog būti. Beje, jei perskaitau knygą, kuri man palieka labai gerą įspūdį, visada parašau autoriui, kad ir kur jis gyventų – nors ir Nigerijoje. Visi atrašo, padėkoja, paklausia, ar vertimas geras. Rašytojui reikia grįžtamojo ryšio. Kur tik randi progą, reikia girti kitus žmones. Nepatiko – praeik, bet jei patiko – girk. To niekada nebus per daug. 

 

Esate minėjusi, kad jums nesuprantama, kaip civilizaciniu (žmogaus proto) pasiekimu galima laikyti, pavyzdžiui, tai, jog žmogus sukūrė skirtingas vyno taures. Nesureikšminate ir daugelio technologinių pasiekimų. Kiek, jūsų manymu, šiandien esame valdomi kolektyvinių tiesų, skatinančių strimgalviais bėgti paskui didžiuliu greičiu besivystančias technologijas, turėti ir vis kažko norėti? 

Kai užėjo virusas, galvojau: skraido žmogus po mėnulius, po kosmosus, o vakcinos išrast negali. Kai vakciną išrado, pykti nustojau. Technologijos kuriamos arba kosmoso, arba karo pramonei, ir tai verčia dar labiau apgailestauti. Kas jau mums lieka nuo viso to, lieka: visokie į ritinėlius suvyniojami ekranai – tiesiog šalutinis reiškinys. Žmogus iš esmės neturi pasirinkimo visai nebėgti paskui technologijas. Pavyzdžiui, mano telefonas vis siunčia priminimus apie naujinimus, tada pats atsinaujina, po to pusę dienos negaliu rasti, kur viskas dingo. Jei kas nors klaustų, ar man to reikia, tai tikrai nereikia, tik niekas neklausia. Vis girdžiu, kad technologijos palengvina gyvenimą. Ne visai taip. Kai prieš 25 metus pradėjau dirbti universitete, būdavo, nueini į paskaitas, pareini iš jų ir tu laisva. Dabar nuolat „sėdi kompiuteryje“: tai studentai parašė, tai koks formų pildymas. Trigubai daugiau darbo ir tas laikas, žinoma, nėra niekaip įskaičiuotas. Taip kiekviename žingsnyje. Kur palengvinimas? Nežinau. Absoliučiai laiko rijimas. 

 

Universaliai svarbi ir vis aštrėjanti karo, ekologinių, ekonominių pabėgėlių problematika. Savanoriaujate Ruk­los pabėgėlių priėmimo centre, esate dirbusi Kosove, asmeniškai pažįstate ilgamečių konfliktų, diktatoriškų režimų, karų nualintų šalių žmonių iš Palestinos, Ruandos, kitų valstybių. Visai šalia mūsų – ukrainiečiai, nuo režimo bėgantys baltarusiai... Kaip mes, jūsų manymu, priimame kitą, kitokį? Ko išmokome ir ko – dar ne?

Pati stovykla Rukloje jau išardyta, bet taip – šiemet tebesavanoriauju su vaikais. Tiesa, šiais metais jiems jau leidžia eiti į darželius, mokyklas, nebėra tokio didelio savanorių poreikio, bet pernai jie visus metus buvo tiesiog uždaryti už tvoros ir negalėjo išeiti visiškai niekur. Kad ir kaip būtų gaila, tą kitą ir kitokį, jei jis yra baltasis, mes priimame išskėstomis rankomis: prašau, jums čia yra vietos. Jei tai yra ne baltasis, kaip šunį uždarome už tvoros ir metus laikome be jokio pagrindo. Absoliutus rasizmas. Kai atvažiavo 4000 ne baltųjų, jie buvo grėsmė: banditai, teroristai, sugriausiantys ekonomiką. Tada atvažiavo keliasdešimt tūkstančių baltųjų ir jiems vietos atsirado. Labai dėl tų, atstumtųjų, skauda.

 

Kasdienybėje dar užsiimate ir psichoterapeutės praktika, moksline veikla. Kaip visa tai dera ir kaip geriausiai pailsite, papildote vidinius rezervuarus?

Tas derėjimas tarpusavyje eina stadijomis. Man vis paskambina, kažkur kviečia. Anksčiau klausdavau: mane kviečiate kaip ką? Važiuoju kaip terapeutė, kaip rašytoja arba atstovauju universitetui. Anksčiau išsirinkdavau vieną vaidmenį ir tarsi kalbėdavau kaip jo atstovė: jei kviesdavo ir kalbindavo kaip rašytoją, ir atsakinėdavau kaip rašytoja, nors esu baigusi ir istoriją, ir filosofiją, ir psichoterapiją. Dabar jaučiu, kad nebereikia pasidalinti į vaidmenis, esu viskas viename. Dabar, kas ateina į galvą, tą ir sakau, atskiros asmenybės susiliejo į viena. O geriausiai pailsiu prie ugnies. Va, šiandien važiuosiu į kaimą. Gal užsikursim laužą, gal didžiulę duonkepę krosnį. Sėdžiu sėdžiu, žiūriu žiūriu į tą ugnį valandų valandas. Užburia ir išvalo.

 

Vienas jūsų pomėgių, kaip esate įvardijusi, – išmestų ir pamestų dalykiukų rankiojimas. Kokius dalykiukus aptinkate? Galbūt jie ne visuomet turi fizinę formą? 

Pas mus Lietuvoje labai sutvarkytos gatvės. Jei nuvažiuoji, pavyzdžiui, į Stambulą, kur gatvės nėra taip sutvarkytos, gali rasti daug ko įdomaus. Man patinka nesutvarkytos vietos, nugriauti namai. Tada einu ir knisuosi po šiukšlynus, prisirenku nežinia ko, nežinia apie ką. 

Man patinka antroji klausimo dalis. Iš tikrųjų turiu poreikį gelbėti. Tai tam tikra prasme yra prakeiksmas, gali tapti liga ir visišku nesveikumu. Bet jei padedi gelbėtis tiems, kurie išsigelbėti nori, – viskas gerai ir tai tikrai byloja apie mane. Pamatau pamestą, užmestą žmogų ir kuo jis labiau pamestas ar užmestas, tuo labiau rūpi. Jis man kaip dėlionės detalė. Būna, prasidėjus naujam semestrui ateina nauja studentų grupė. Iškart matau, kokie ten santykiai, kaip kuris žmogus jaučiasi: gal kuris nors sėdi susigūžęs, nepasitiki savimi. Emocine prasme iškart atiduodu širdį tam ar tiems išsigandusiems, susigūžusiems. Apskritai išgelbėti vieną žmogų reiškia išgelbėti visą pasaulį. Visų neišgelbėsi, bet išgelbėsi tą vieną. Gal net neišgelbėsi, bet tą sekundę padėsi gyventi geriau. Psichologijoje yra tokia teorija, kad pasaulio gelbėtojais tampa tie, kuriuos pačius reikėjo išgelbėti, bet taip neįvyko. Tada tokie žmonės perprojektuoja viską atvirkščiai. Jei tai vyksta neatpažinta forma – gal negerai, bet jei atpažįsti ir darai tai laisva valia, tada gerai. Pasaulis laikosi ant tokių žmonių. Pasaulis laikosi ant gelbėtojų, ne ant griovėjų. Tik reikia nepamiršti savęs pasaugoti ir negelbėti tų, kurie nenori būti išgelbėti. 

 

Naujausioje knygoje suaugusiems parašėte dedikaciją: „Skiriu Šviesai.“ Kas jums dabartyje yra šviesa?

Visos mano dedikacijos knygose yra skirtos žmonėms. Šviesa tiesiog yra žmogaus vardo vertimas ar pervertimas. Ta dedikacija skirta žmogui, kuris atnešė daug šviesos į mano gyvenimą. Tuo pat metu ji skirta ir kitiems žmonėms, šviesai jų gyvenimuose, visiems, kurie neša šviesą arba jos ieško. Šviesa yra žmonės. Kas kitas mums gali atnešti tą šviesą? Žmonės ir Dievas, daugiau niekas.