2018 m. kovo 28 d. poetui Stasiui Jonauskui sukanka 70. Išskirtinis poetas. Vienareikšmiškai. Tylus, bet ryškus, jo eilėraščių nesupainiosi. Atpažįstami. Tai labai daug. Bene visą gyvenimą gyvenantis nuošalėje, Skuode. Yra išleidęs 12 poezijos rinkinių, už kuriuos pelnė 9 premijas, tarp kurių ir Jot­vingių, Vyriausybės kultūros ir meno. Rinkinys „Spaliai“ (1986) buvo tapęs ryškiu literatūriniu įvykiu. „S. Jonauskas demonstruoja žinias apie gamtos pasaulį, tačiau tai tik pabrėžia, padidina mūsų nežinojimą pasaulio akivaizdoje. Nežinojimas, artėjantis prie absurdo, tačiau nuolat pasiliekantis įtempto klausimo būsenoje, neleidžia tiesiog mėgautis ir žaisti beprasmybe, absurdiškumu. Tas gilinimasis į fizinį, gamtišką objektą staigiu judesiu virsta paradoksaliu metazifiniu klausimu, apimančiu visą žmogaus gyvenimą.“ (Rimantas Kmita)

Tik nereikia manyti, kad niekada jo niekas niekur nekvietė!.. Kvietė. Ir dar kaip. Antai prieš keletą metų, besilankydamas Skuode, Laimonas Inis, kadaise, kaip ir Stasys Jonauskas, dirbęs to paties Skuodo rajono laikraščio redakcijoje, neslėpė, kad, persikėlęs į Kauną, kvietė bičiulį į „Nemuną“. Bet S. Jonauskas atsisakė. Visų vėlesnių – taip pat. S. Jonauskui Skuodas, kuriame gyvena, yra pasaulis... Kaip prisimena buvę jo kolegos iš minėto laikraščio, kartą konstatavęs, kad geriausia ten, kur viską žinai. O svetur kol apsiprasi... Tai ne tokiems. Juk kiek čia to gyvenimo!.. Kaip pastebėjo kažkada, Skuodo rajono laikraščio redakcijoje jau dirbant ir man, jis ne ilgesnis už vieną eilėraštį. Tiesa, tobulo dar neparašęs. Bet, anot jo, reikia bent jau siekti. Todėl, jeigu kada ir norėjo išsikelti iš Skuodo, – ne į Vilnių, o į gimtuosius Gėsalus. Už 19-os kilometrų. Nors, kita vertus, niekada ryšio su šia vietove ir nebuvo praradęs: kol leido sveikata, ten nuvažiuodavo dažnai – praleisdavo kone visą vasarą. Ir pačius artimiausius draugus paprastai ne penktame aukšte esančiame bute, bet ten – gimtojoje sodyboje – priimdavo. Kai kurie bičiuliai ir trumpesnį ar ilgesnį laiką čia gyvendavo: ne vienerius metus atostogavo poetas ir vertėjas (išvertęs Stasio Jonausko eilėraščius knygai „Viečnyje travi“, liet. „Amžinosios žolės“, 1983) Igoris Kaluginas su žmona Tatjana Vrubel; nuo pasaulio vis prisiglausdavo mąstytojas Justinas Mikutis; yra lankęsis Jonas Mekas. Nors šaltuoju metų laiku, kai sodyba ištuštėdavo ir suvienišėdavo, ją yra apšvarinę vagys; iš tiesų ji tuščia niekada nebuvo: ten gyveno ir tebegyvena S. Jonausko prisiminimai. O juk, kaip tame pačiame Skuodo rajone, Šauklių kaime, Apulskių sodyboje, kurioje ne vienerius metus gyveno, jo mirties metinėms pastatytame paminkliniame akmenyje iškaltais žodžiais konstatuoja Romualdas Granauskas, kiek­vienas rašome savo vaikystėmis. Nebūtinai apie jas, bet jomis. Tuo labiau kad S. Jonausko bibliografijoje esama ir knygos „Šoka žaliosios varlytės“ (1995)... Perfrazuojant kadaise buvusią populiarią TV reklamą, subalansuotos vaikams, bet puikiai tinkančios ir suaugusiems.

Nors S. Jonausko vaikystė nė iš tolo nepanaši į daugumos šiandienos vaikų: būdamas vienintelis solidaus amžiaus tėvų užvadėlis, pernelyg anksti išmoko kaimo darbų vardus (S. Jonauskas „Darbų vardai“, 1977); o vos vienuolikos tapo šeimos galva, nes tėvas iškeliavo amžinojo poilsio, o motiną palaužė liga. Tad iš svajonių apie mokslą, su juo susijusių planų realiausiu tapo baigti aštuonmetę mokyklą. O vidurinę... bandyti peršokti. Šuolis pavyko: kitais metais eksternu išlaikė visus abitūros egzaminus ir įstojo į tuometę Lietuvos žemės ūkio akademiją neakivaizdžiai studijuoti agronomijos. Stebėti, kaip auga šiuolaikiniai rugiai (S. Jonauskas „Šiuolaikiniai rugiai“, 1990). Nors dirbti pagal specialybę neteko. Tad, kai tapo žinomas ir pripažintas, daug kas stebėdavosi, išgirdęs, jog vienas originaliausių šiuolaikinių lietuvių poetų yra dirbęs dirbtinio apsėklinimo techniku, fermos vedėju... Pats S. Jonauskas to niekada neslėpė. Atvirkščiai: kartais, remdamasis savo pavyzdžiu, sakydavo, kad visai neblogai iš pradžių įgyti kokį nors kitą išsilavinimą, o tik paskui pasukti į žurnalistiką. Tuomet bent jau kurioje nors vienoje srityje esi nepalyginamai kompetentingesnis už kitus.

Bet jis išmanė ne tik žemės ūkį: kadangi daug skaitė, atsakymo galėjai negauti tik į labai retą klausimą. Nors labiausiai vis dėlto domėjosi literatūra. Juozo Baltušio pastebėjimu, kai širdį traukia, kojomis neatsispirsi. Tad atsispirti S. Jonauskas ir nebandė: 1973 m. išleido pirmąją eilėraščių knygą „Didelis laukas“, o 1979–1981 m., Lietuvos rašytojų sąjungai pasiūlius, Maskvoje tobulinosi M. Gorkio literatūros instituto trimečiuose aukštuosiuose literatūros kursuose. Ir jie buvo naudingi: jeigu pirmojo eilėraščių rinkinio „Spindulys po žeme“ (1984) tekstai šiek tiek primena Marcelijaus Martinaičio , tai „Spaliai“ jau rodo besiformuojant savitą poetą.

Tiesa, ne kartą S. Jonauskas yra konstatavęs, jog antra tiek nei kūryba svarbu, kad kūrėjas būtų matomas. Gal netgi svarbiau. Anot jo, gyvenant atokioje provincijoje, kad taptum pastebėtas ir įvertintas, reikia dirbti kelis kartus daugiau ir geriau nei sostinėje. Bet gailėtis dėl to, kad liko gyventi gimtajame rajone, jam nėra jokios priežasties. Visada labiau gailimės to, ko nepadarėme, nepasirinkome. Todėl nežinia, kas iš tiesų slepiasi už žodžių: „Aš negalvoju – gyvenu, ir tiek.“ (Nors tokio atsakymo sulauki, netgi paklausęs apie ne vieną dešimtmetį kankinančią Parkinsono ligą.) Nebent kaip kūrėjas, turintis galimybę nugyventi kelis gyvenimus, iš kurių vieną – savo kūryboje, teisę galvoti poetas palieka... žolėms. Nes jos, kaip konstatuoja eilėraščių rinkinio rusų kalba pavadinimas, stipresnės už žmogų – amžinos. O kai rašai apie amžinus dalykus, nereikia nė datų. S. Jonauskas jų paprastai po eilėraščiais ir nerašo. Jei eilėraščiai apskritai autorinė kūryba, o ne pagauti kieno nors siųsti signalai... Būties vibracijos... Todėl žmogui lieka tik, anot teiginio viename interviu apie pomėgius, stebėti, kaip teka vanduo ir laikas.

O paleisti į pasaulį tekstai gyvena atskirą – savo – gyvenimą. Visiškai nepriklausomą nuo kūrėjo... Nors niekada nėra buvę, kad S. Jonauskas su kuo konfliktuotų. Na, o esmei pasakyti kartais užtenka ir vieno kūrinio. Kaip Waltui Whitmanui – „Žolės balso“. Nes tokio įspūdžio, kokį 1990-aisiais padarė Raimundo Banionio filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ suskambusi daina pagal S. Jonausko tekstą „Tiesą žinoti geriau“ iš aktualumo vis dar neprarandančių „Spalių“, turbūt jau nebepadarys nė viena kita. Niekuomet. Nors vasario pradžioje tas pats tekstas suskambo Šiaulių dramos teatro aktorės Nomedos Bėčiūtės ir iš Skuodo kilusio klarnetininko bei saksofonininko Kosto Rušinsko – literatūrinių muzikinių improvizacijų S. Jonausko ir Vinco Giedros kūrybos motyvais „Tiesą žinoti geriau tylėti“ premjeroje. Tiesiog būna tas laikas. Ir kūriniui. Ir žmogui. Gyvendamas Vilniuje S. Jonauskas visai nebūtų Jonauskas – tylus, giliai paniręs į žolių pasaulius, su savitu humoro jausmu.

Gyvenimas į praeitį, dabartį ar ateitį nedalomas: šiandien esi tas, kuris buvai vakar, o rytoj būsi ir tas, kuris buvai šiandien. Visa, kas vyko, vyksta, vyks ir daro tave tavimi. Todėl viską lieka priimti kaip duotybę. Ar netgi vertybę, kuri padeda ko nors išmokti. Net jei pačiam ir neaišku ko. Kad ir, anot Just. Marcinkevičiaus, vytis bėgantį dangų.

 S. Jonausko „Tiesą žinot geriau“ filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“:

{youtube}www.youtube.com/watch?v=4Agi--S8eGw{/youtube}