Abu pristatomų romanų autoriai yra Nobelio premijos laureatai: anglų kalba rašantis Pietų Afrikos Respublikos prozininkas Johnas Maxwellas Coetzee apdovanojimą gavo 2003 m., o lenkė Olga Tokarczuk – 2018-aisiais. Įdomu, kad, nors autoriai priklauso skirtingiems literatūriniams kontekstams, J. M. Coetzee’s ir O. Tokarczuk romanai, parašyti anksčiau nei autoriai tapo nobelistais, turi nemažai panašumų – kūriniai intertekstualūs, žanriškai nevienalyčiai, jų siužetai pagavūs, kiekviename plėtojama detektyvinė linija, kuriama ir nuolat palaikoma intriga. Kita vertus, nepaisant literatūrinių triukų, abiejų pamatinėje plotmėje esti universali ar, kaip dažnai sakoma, metafizinė problematika: gėrio ir blogio kova, ambivalentiška žmogaus prigimtis, pozityvių pokyčių siekis ir neišvengiamas smurtas, bandant šiuos pokyčius įgyvendinti praktiškai.

 

J. M. Coetzee. „Peterburgo meist ras“. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijienė. Dizaineris Audrius Arlauskas. – V: „Sofoklis“, 2020.

 

J. M. Coetzee. „Peterburgo meistras“

J. M. Coetzee romanas „Peterburgo meistras“, originalo kalba pasirodęs 1994 m., į lietuvių talentingai išverstas Nijolės Reginos Chijienės (redaktorė Vilija Dailidienė), – beveik vadovėlinis postmoderniojo romano pavyzdys. Pagrindinis šio tipo romanų bruožas – gebėjimas derinti skirtingus žanrinius registrus taip, kad kūrinys taptų patrauklus skirtingas literatūrines kompetencijas turintiems skaitytojams. Todėl „Peterburgo meistrą“ galima skaityti ir kaip istoriografine medžiaga grįstą realistinį romaną apie rusų literatūros klasiką Fiodorą Dostojevs­kį, ir kaip savo dirbtinumą, literatūriškumą pabrėžiančią istorinę fikciją. „Peterburgo meistras“ yra ir detektyvas, ir egzistencinis romanas, analizuojantis tėvų ir sūnų kovą. Taip pat autobiografinių elementų turintis metaromanas apie rašytojų ir jų literatūrinių tėvų santykius, ambivalentišką kūrybos ir kūrėjo prigimtį.

Romano veiksmas vyksta 1869 m., kai rašytojas F. Dostojevskis grįžta iš Drezdeno į Peterburgą aiškintis savo įsūnio Pavelo Isajevo mirties priežasčių. Apsistojęs niūriame Peterburgo daugiabučio kambarėlyje, kurį anksčiau nuomojo Pavelas, garsusis rusas patenka į tikrą širšių lizdą: jį kamuoja epilepsijos priepuoliai, prisiminimai apie įsūnį ir neteisingą elgesį su juo, geismas buto savininkei Anai Sergejevnai ir jos mažametei duk­rai Matrionai, kaltė Drezdene likusiai žmonai, jį kvočia Pavelo laiškus ir kitus dokumentus perėmę tardytojai ir anarchisto Sergejaus Nečiajevo, su kuriuo Pavelas bendravo, sekėjai. Galų gale F. Dostojevskis pradeda įtarti, kad įsūnio mirtis tebuvo spąstai, o protėjiškai pavidalus kaitaliojantis S. Nečiajevas bando jį patį sugundyti ir įtraukti į rengiamos revoliucijos planus.

Istorinio konteksto ir F. Dostojevskio biografijos ne­išmanantieji romaną greičiausiai perskaitys panašiai, kaip Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“ – pasitikėdami istoriškumo bei realumo įspūdžiu. O jis kuriamas meistriškai. Pagrindiniai personažai yra realios istorinės asmenybės, pavyzdžiui, F. Dostojevskis, P. Isajevas, S. Nečiajevas, antroji rašytojo žmona Ana Snitkina. Realumo efektą kuria ir glausti, taiklūs, tačiau detalūs personažų išvaizdos, juos supančios aplinkos aprašymai, skaitytojui sukeliantys efektą, tarsi vaizdai patys skleistųsi prieš akis lyg kino filme: „Tai pusamžis vyras, su barzda ir kumptelėjęs, aukšta kakta ir tankūs antakiai teikia jo veidui rimto mąslumo. Jis vilki tamsiu kiek pasenusio, démodé kirpimo kostiumu. (...) Jis žengia paskui mergaitę tamsiu ir lenktu tarsi kablys koridoriumi, pradvisusiu kopūstais ir jautienos viralu, pro atviras išvietės duris iki pilkai dažytų durų. Mergaitės stumtelėtos, durys atsidaro.

Jis atsiduria pailgame kambaryje žemomis lubomis, apšviestame vienintelio lango, įstatyto sulig žmogaus ūgiu. Viena išilginė siena, išmušta storu brokatu, regis, dar labiau užtamsina aplinką. Juodai apsirengusi moteris atsistoja jo pasitikti“ (p. 7–8).

Ne mažiau įtikinamas ir kartu dirbtinis, nes pernelyg akivaizdžiai sukonstruotas, yra F. Dostojevskio psichologinis portretas, dubliuojantis jo sukurtus personažus, dažnai vadinamus rusiškosios dvasios atstovais, balansuojančiais tarp dvasingumo ir brutalumo, polinkio svarstyti, filosofuoti ir neapgalvoto impulsyvumo, noro paklusti Dievo valiai ir maištauti. Taigi J. M. Coetzee’s sukurtas F. Dostojevskis yra polifoniškas (arba šizofreniškas) žmogus, kuriame kaunasi mažiausiai keli balsai. Vienas – jokių moralės normų nepaisantis sensualistas, kurį įaistrinti gali bet kas – nepilnametė, tik ką klientą aptarnavusi prostitutė ar nešvariais moteriškais rūbais apsivilkęs jaunas vyras. Kitas – bausmės trokštantis atgailautojas. Trečias – pragmatiškas lošėjas, skaičiuojantis sėkmės ir nesėkmės procentus besiderant su Dievu. Taip pat negailestingas skeptikas, įnirtingai demaskuojantis save patį, iš savęs besityčiojantis. Viena vertus, kas gali būti banaliau nei kūrėją tapatinti su jo kūriniais? Kita vertus, suvokta bei reflektuojama banalybė nebetenka lėkštumo ir tampa atviru klausimu.

Romano intriga kuriama fiktyvaus nutikimo pagrindu – realybėje pirmosios F. Dostojevskio žmonos Marijos Isajevos sūnus Pavelas rašytoją pergyveno beveik 20 metų. Nors Pavelo ir jo patėvio santykiai buvo komplikuoti, Pavelas prozininku iš tiesų žavėjosi, jo vardu net pavadino savo pirmagimį. Be to, tikrovėje Pavelas niekada neturėjo anarchistinių polėkių nei rašytojiškų ambicijų: kaip teigia F. Dostojevskio tyrinėtojai, jis buvo tingus, išlepintas ir beveik neraštingas – patėviui rašyti laiškai, kuriuose reikalaujama atsiųsti daugiau pinigų, pilni gramatinių klaidų*. O „Peterburgo meist­re“ kuriamas romantinis sūnaus-maištininko, taip ir nesugebėjusio prilygti patėviui (Pavelo apsakymas yra F. Dostojevskio kūrinių pastišas), portretas. Be to, Pavelo mirties situacija romane aktualizuoja ir autobio­grafinį kontekstą: panašiomis aplinkybėmis žuvo 23 metų sulaukęs J. M. Coetzee’s sūnus.

Savotiškas F. Dostojevskio kūrinių pastišas yra ir visas J. M. Coetzee’s romanas. Motininiu „Peterburgo meist­ro“ tekstu pasirenkamas rusų klasiko romanas „Demonai“, kuriame maištautojai, revoliucionieriai ir anarchistai vaizduojami kaip apsėstieji. Pagrindinis „Demonų“ personažas Stavroginas, kurio vardu pavadinamas paskutinysis J. M. Coetzee’s romano skyrius, apdovanotas ypatinga charizma, tačiau viduje jaučiasi tuščias, nežino, kaip savo galias panaudoti, todėl juo pasinaudoti bando įvairių tikslų siekiantys revoliucionieriai. Panašiai nutinka ir F. Dostojevskiui J. M. Coetzee’s kūrinyje. Be to, kaip ir Stavroginas, F. Dostojevskis „Peterburgo meistre“ geidžia ir savotiškai tvirkina mažametę – kai kurie literatūrologai teigia, kad šis rusų klasiko kūrybos motyvas yra autobiografiškas. Todėl romanui artėjant į pabaigą tampa akivaizdu, kad kuriamas keistas iškreiptų veidrodžių ir antrininkų pasaulis: romano autorius tapatina save su kūrinio pagrindiniu personažu F. Dostojevskiu, o pastarasis kuriamas laisvai interpretuojant rusų klasiko personažus ir jų autoriaus biografijos faktus.

Kas yra kūryba, koks yra kūrėjo ir jo kuriamų personažų santykis? Gal kūrėjas iš tiesų nieko naujo nesukuria, tik kopijuoja, perrašinėja kitų kūrinius, savo ir artimųjų gyvenimus? Ar ant popieriaus užrašytos istorijos gali būti vertinamos tikrumo kriterijais? O gal vien įtikinamumo? Juk literatūroje tikrove tampa tai, kuo skaitytojas patiki, tiksliau, kuo pavykstą jį įtikinti.

 

Olga Tokarczuk. „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis. Dailininkė Kotryna Šeibokaitė-Ša. – V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Olga Tokarczuk. „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“

O. Tokarczuk romanas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, originalo kalba pasirodęs 2009 m., kaip ir „Bėgūnai“, buvo nominuotas prestižinei „Man Booker International“ premijai. Tiesa, skirtingai nei „Bėgūnai“, apdovanojimo negavo. Sunku pasakyti, ar „Bėgūnų“ gerbėjai liks sužavėti naujausiu į lietuvių kalbą išverstu lenkų prozininkės kūriniu. Esminis skirtumas: „Bėgūnų“ tekstas pabrėžtinai fragmentiškas, o „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, kurio pamatinė idėja yra rūšizmo (nuostata, kad žmogus, kaip rūšis, yra aukščiau už visas kitas) kritika, siužetas plėtojamas nuosek­liai, kuriama detektyvinė intriga ir psichologiškai motyvuoti personažų portretai.

Kita vertus, „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ taip pat yra atmosferinis kūrinys. Romano įtaigumas atsispindi talentingai sukurtuose gamtovaizdžiuose, atskirose scenose bei pirmu asmeniu kalbančios pasakotojos Janinos replikose, kuriose dera melancholiški ir ironiški registrai, literatūrinės citatos bei gebėjimas buityje įžvelgti savotišką metafizinę plotmę. Šia prasme romano pasakotoja iš tiesų galėtų būti jei ne „Bėgūnų“ pasakotojos antrininkė, tai bent artima giminaitė: „...staiga aiškiai suvokiau, kokia išganinga gali būti mirtis, kokia teisinga, nelyginant dezinfekcija, nelyginant dulkių siurb­lys“ (p. 12); „Savaime suprantama, kad dideli dalykai esti mažiausiuose. Nėra abejonės. Štai. Ant stalo, dabar, kai tai rašau, guli planetų konfigūracija ar net visas Kosmosas. Termometras, moneta, aliumininis šaukštelis ir fajansinis puodelis. Raktas, mobiliukas, popierius ir rašiklis. Ir mano žilas plaukas, kurio atomai išsaugojo atmintį apie gyvybės atsiradimą, apie kosminę Katastrofą, davusią pradžią pasauliu“ (p. 142–143).

Jei tektų trumpai nusakyti kūrinio žanrą, tai būtų postmodernus ekologinis noir. Tradiciniais noir filmais vadinamos XX a. 5–6 dešimtmetyje Holivude sukurtos kriminalinės dramos, išsiskiriančios niūria atmosfera ir personažais, kurių poelgiai negali būti įvertinti vadovaujantis gėrio ir blogio kategorijomis: nusikaltimą tiriantis detektyvas ir jo gundytoja femme fatale pasirodo esantys ne mažiau susitepę, vedami dviprasmiškų paskatų nei nusikaltėliai. Galbūt dėl to, kad patys nėra tyri, noir protagonistai pajėgia jei ne nugalėti, tai bent demaskuoti blogį. Dar vienas svarbus noir dėmuo: blogis slypi ne tik žmonėse, bet ir aplinkoje – pavojingose miestų erd­vėse, užterštoje gamtoje.

O. Tokarczuk romano veiksmo vieta primena tradicinius detektyvus ar psichologinius trilerius: tai nuošalus nedidelis kaimas, įsikūręs šalia kiaurus metus vėjų košiamos Plynaukštės, Čekijos ir Lenkijos pasienyje. Vietos peizažų aprašymai tiršti ir įtaigūs, todėl pamažu ima atrodyti, jog pati Plynaukštė yra atskiras personažas: „Dangus virš mūsų kybo juodas ir žemas, tarsi murzinas ekranas, kuriame rodomos nežabotos debesų batalijos. Tam yra mūsų namai – kad saugotų mus nuo to dangaus, kitaip jis prasismelktų į patį mūsų kūnų vidų, kur, panaši į mažą stiklinį rutuliuką, tūno mūsų Siela“ (p. 26–27). Niūrią nuotaiką dar sustiprina nuorodos į apokaliptinius Wiliamo Blake’o tekstus – apskritai realių ir pramanytų intertekstų romane gausu, literatūrinė nuoroda yra ir O. Tokarczuk kūrinio pavadinimas. Kita vertus, apokaliptizmą, tragedijos nuojautą prozininkė nepastebimai supina su komizmu. Šis registras ypač išryškėja vaizduojant kaimo bendruomenės kasdienybę – kaimo dantisto „praktiką“ (p. 133–134), grybautojų puotą (p. 188–190) ar kunigą, pamoksle šlovinantį medžiotojus („Medžiotojai, brangūs broliai ir seserys, tai Dievo ambasadoriai ir bendradarbiai“, p. 229).

Pagrindinė personažė Janina tuo pat metu yra ir savanorė detektyvė, ir tyrimo eigą klaidinanti komiška femme fatale. Ji – ligota (ar tariamų ligų kamuojama, o gal tik apsimetinėjanti?) pagyvenusi vieniša moteris, buvusi anglų kalbos mokytoja, prižiūrinti žiemą negyvenamus kaimynų vasarnamius, aistringai besidominti astrologija ir policijai skundžianti įtakingus vietos medžiotojus. Ne mažiau keisti ir nusikaltimai – neįprastomis aplinkybėmis žūsta kaimelyje ir gretimose apylinkėse gyvenantys gyvūnų skriaudėjai. Vienas paspringsta savo paties sumedžiotos stirnos kaulu, kitas įkliūva į lapėms paspęstą kilpą, trečią uždusina vabalai. Nors niekas Janinos pagalbos neprašo, moteris nusprendžia padėti policijai išaiškinti nusikaltimus pasitelkdama astrologinius skaičiavimus.

Nors antrojoje romano pusėje intriga ima slopti, o misticizmo bei ekologinių idėjų samplaika pradeda erzinti, atskiri romano fragmentai ar net sakiniai ilgam išlieka atmintyje. Norisi prie šių teksto vietų grįžti, skaityti dar ir dar kartą, tartum tai būtų poezija apie mus supantį pasaulį – stojiškai stebintį ir nežinia ką planuojantį: „Žiemos rytmečiai nukalti iš plieno, turi metalo kvapą ir aštrias briaunas“ (p. 115); „Visai pažemėje prie kelio mačiau miniatiūrinius saulučių veidelius – niekada negalėdavau atsispirti įspūdžiui, kad jos tylomis seka kiekvieną čia pravažiuojantį ir vertina mus rūsčiai. Gėliukių armija“ (p. 121).

Prie skaitymo malonumo prisidėjo puikus knygos vertėjo ir redaktorės Vilijos Sereikaitės bei korektorės Virginijos Savickienės darbas.

 

^* Žr., pvz.: „Федор Михайлович Достоевский. Антология жизни и творчества“, fedordostoevsky.ru/around/Isaev_P_A