Virginija Cibarauskė. Vasaros skaitiniai – romanai

Asta Olivia Nordenhof. „Pilnos kišenės“

Knygos anotacija gerokai klaidina. Teigiama, kad kūrinio šerdis yra gaisras, įvykęs 1990 m. tarp Danijos ir Norvegijos kursuojančiame kelte ir nusinešęs 159 gyvybes – spėjama, gaisrą sukėlė keltą valdanti bend­rovė dėl draudimo išmokos. Tačiau iš tiesų danų poetės ir prozininkės Astos Olivijos Nordenhof romane, apdovanotame Europos literatūros premija, narpliojamas disfunkcinis Kurto ir Megės ryšys – poros santykiai, jų dinamika aprašyta tiksliai, lakoniškai ir labai įtaigiai, kaitaliojant perspektyvas (nors vadinamosios metaperspektyvos, kai pati rašytoja pasakoja, kaip „sutiko“ savo personažus, galėtų ir nebūti – manieringa, banalu).

 

Asta Olivia Nordenhof. „Pilnos kišenės“. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė. Dailininkas Tadas Šaučiulis. – V.: BALTO leidybos namai, 2022.
Asta Olivia Nordenhof. „Pilnos kišenės“. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė. Dailininkas Tadas Šaučiulis. – V.: BALTO leidybos namai, 2022.

 

Kurtas ir Megė – nevykėliai ar gal nelaimėliai. Ji – apatiška namų šeimininkė, jis – nesivaldantis alkoholikas. Abu atgyja, savo gyvenimų bergždumo nejunta tik tuomet, kai vienas kitą skaudina, žemina: „Jį užlieja sena banga, seniai taip nesijautė. Krūtinė išsipučia, smilkinius spaudžia, rankos nerimsta trokšdamos ją papurtyti, vietoj to palinki jai numirti. (...) Likusią dienos dalį ji praguli ant sofos. Jis vis grįžta pas ją, nori paliesti, bet žino, kad tai jau neįmanoma. Dienos gale ji tokia išsekinta pykčio, kad leidžia jam įsiropšti šalia. Myliu tave, sako jis, ji atsako tą patį“ (p. 145).

Tiesa, prozininkė gerokai perspaudžia kaskart, kai pabando parodyti, kodėl Kurtas ir Megė tapo tokie, kokie tapo. Hiperdramatiškų perspaudimų A. O. Nordenhof nesugeba motyvuoti nei sociokultūriniais, nei psichologiniais ypatumais. Štai Megės likimas sulaužomas, kai motina ją, paauglę, išmeta iš namų. Tačiau išvarymo priežastis visiškai neadekvati – mama dukros atsisako, nes pamato besibučiuojančią su vaikinu. Ar taip tikrai būna? Gal ir būna, bet tai, kaip scena aprašyta, neįtikina. Neįtikina ir tai, kad aštuoniolikmetis heteroseksualus Kurtas, kurį su kūdikiu ant rankų tiesiogine prasme paliko žmona, akimirksniu apsisprendžia, jog geriausias būdas užsidirbti pinigų yra parsidavinėti homoseksualiems vyrams gatvėje. Kodėl bent jau ne moterims? Arba paprasčiausiai galėjo užpildyti dokumentus socialinei pašalpai.

Nepaisant tamsių temų ir ribinių personažų, „Pilnos kišenės“ nėra niūri knyga. A. O. Nordenhof leidžia pajusti, kad šviesa, tegul vien tik trumpalaikiai blyksniai, prasiskverbia visur.


Connie Palmen. „Tavo istorija, mano istorija“

Dar viena toksiškų ir itin dramatiškų santykių istorija, tik šįkart romano personažais tampa realūs žmonės. Connie Palmen protagonistai – amerikiečių poetė Sylvia Plath ir jos vyras anglų poetas Tedas Hughesas, kurių ryšys ne kartą analizuotas, reprezentuotas literatūroje (pačių poetų bei jų kolegų) ir kine. Romano įžangoje autorė, kalbėdama T. Hugheso lūpomis, konstatuoja: „Ji visuomet buvo trapi šventoji, o aš – žiaurus išdavikas. Aš tylėjau. Iki šiol“ (p. 6). Kitaip tariant, kūrinio išskirtinumas neva tas, kad T. Hughesui pagaliau suteikiama galimybė išsakyti savo tiesą, savo istoriją. Tačiau tiesa ta, kad T. Hughesas savo tiesą išsakė ne kartą ir įvairiais būdais: po S. Plath savižudybės poetas ne tik kruopščiai sutvarkė žmonos palikimą išmesdamas iš jos dienoraščių fragmentus apie savo nuklydimus į šoną, psichologinį ir fizinį smurtą (motyvas – S. Plath rašė būdama psichiškai nestabili, neskyrė realybės nuo kliedesių), bet ir išleisdamas puikų eilėraščių rinkinį „Gimtadienio laiškai“ („Birthday Letters“, 1998) – elegantiškomis eilutėmis nevengdamas asmeniškumų rinkinyje papasakojo apie savo ryšį su S. Plath.

 

Connie Palmen. „Tavo istorija, mano istorija“. Iš nyderlandų kalbos vertė Birutė Avižinienė. – V.: „Gelmės“, 2021.
Connie Palmen. „Tavo istorija, mano istorija“. Iš nyderlandų kalbos vertė Birutė Avižinienė. – V.: „Gelmės“, 2021.

 

Visiškai pritariu Peteriui K. Steinbergui1, kad C. Palmen kūrinys tėra S. Plath ir T. Hugheso tekstų – ir eilėraščių, ir nefikcinių tekstų, tokių kaip dienoraščiai ir pan. – primityvus perrašymas. Net paviršutiniškai susipažinusiems (-ioms) su poetų kūryba, skaityti „Mano istoriją, tavo istoriją“ bus nuobodu. Galinga simbolika ir fatališki siužetai, poetiniuose tekstuose įgyjantys daugiaplanių poteksčių ir apibendrinimo jėgą, C. Palmen atpasakoti virsta banalybėmis. S. Plath ir T. Hughesas pasirodo tarsi komikso personažai: ji – kerštinga, vulgari mirties manijos apimta isterikė, o jis – naivus fatalistas, kiekvieną šlykštų savo poelgį pateisinantis tuo, kad viską žvaigždės lemia. T. Hugheso moterys vis žudosi – S. Plath nusinuodija dujomis, vėliau dujomis nusinuodija (ir bendrą su T. Hughesu dukrą nunuodija) Assia Wevill, dėl kurios šis paliko žmoną, – o poetas tesugeba pakylėtai apibend­rinti: „Nusižudžius mano juodajai mūzai, įsitikinau, kad visa tai – dievų kėslai. Buvau tarp pamėklių klajojantis prakeiktasis, užkrečiantis visas savo gyvenimo moteris melancholiška, joms pražūtį nešančia tamsybe“ (p. 198). Taigi ir net nežinia, ar čia juoktis, ar verkti.


Gabija Grušaitė. „Neišsipildymas“

Po dešimties metų perleisto debiutinio Gabijos Grušaitės romano personažai ir siužetas iš pirmo žvilgsnio labai ivanauskaitiški (ne veltui prozininkė už antrą 2017 m. pasirodžiusį romaną „Stasys Šaltoka“ laimėjo Jurgos Ivanauskaitės premiją). Pagrindinė „Neišsipildymo“ veikėja Rugilė yra itin patraukli ir egzaltuota, bet, kaip pati teigia, jokių talentų neturinti jauna moteris. Jos gyvenimo tikslas yra tapti mūza, t. y. atsidurti šalia ypatingo žmogaus, kurį galėtų sekti, įkvėpti ir taip įsigalinti pati bei savo egzistencijai suteikti prasmę („Gimiau klauptis ir sekti iš paskos“, p. 121). J. Ivanauskaitės kūrybą primena ir nuolat šmėžuojantys išėjimo į dykumą, susideginimo, susinaikinimo motyvai, naivi kuriančių žmonių adoracija („Buvo tik dvi rūšys žmonių: kuriantys ir tie kiti, jie. Pilkoji masė“, p. 23).

 

Gabija Grušaitė. „Neišsipildymas“. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Lapas“, 2020.
Gabija Grušaitė. „Neišsipildymas“. Dailininkas Zigmantas Butautis. – V.: „Lapas“, 2020.

 

Tačiau G. Grušaitė sugeba apversti ivanauskaitišką patriarchališką mūzų ir genijų naratyvą, nes pagrindiniu Rugilės geismo objektu tampa ne vyras, o kūrėja moteris – muzikantė Ugnė. Atrodo, kas čia tokio, koks skirtumas, vyras ar moteris... Vis dėlto skaitant „Neišsipildymą“ akivaizdu, kad moteriai suteikus galimybę užimti galios ir prasmės šaltinio poziciją, o vyrui – galimybę būti pasyviam, subordinuotam, dėmesio objektu tampa ne vyrai ir moterys, o žmonės – skirtingi, bet ir panašūs. Šia prasme „Neišsipildymas“ yra lūžinis tekstas, kaip minima įvade, „pirmojo dešimtmečio kūdikis“ (p. 8) – nors ne itin ryžtingas, bet akivaizdus žingsnis į naują amžių, naują pasaulį. O Rugilės ištara „man nereikėjo vyro tam, kad būčiau užpildyta. Man reikėjo kur kas daugiau. Reikėjo žmogaus, nuo kurio žvilgsnio griūtų sienos“ (p. 28) gali būti interpretuojama kaip XXI a. egzaltuoto žmogaus manifestas.

Kiek erzina manieringas stilius, nesuvaldytas pasakojimas, statiški personažai – ypač antrojoje dalyje (ar, norint atskleisti Rugilės asmenybės kompleksiškumą, tikrai reikėjo anarchistų, teroristų, įkaitų dramų ir t. t.?). Tačiau žavinga neišsipildymo melancholija, nesėkmių įprasminimas („Kas nors, stebintis iš šalies, galėtų atsidusti – kokie iššvaistyti gyvenimai, bet tai būtų paviršutiniška išvada, nes neišsipildymas atvėrė mumyse skyles, per kurias įtekėjo daug daugiau gyvenimo ir mirties, nei kada nors ketinome įsileisti“, p. 184), o labiausiai perspektyvos, fokuso nukreipimas nuo vyrų ir moterų prie žmonių, jų komplikuotos egzistencijos lėmė, kad, skirtingai nei panašiu metu kažkelintą kartą skaitytas J. Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“ (1993), G. Grušaitės „Neišsipildymas“ vis dar intriguoja – norėčiau šį kūrinį perskaityti po 10 metų.


Delia Owens. „Ten, kur gieda vėžiai“

Siekdama plėsti profesinį akiratį kasmet perskaitau bent po vieną bestselerį. Šiais metais pasirinkau Delios Owens „Ten, kur gieda vėžiai“ – 2019 m. tai buvo perkamiausia knyga pasaulyje, Lietuvoje išleisti du romano tiražai, o visai neseniai kino teatruose pradėtas rodyti pagal kūrinį pastatytas filmas.

 

Delia Owens. „Ten, kur gieda vėžiai“. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, eilėraščius vertė Vidas Morkūnas. Dailininkas Tadas Šiaučiulis. – V.: BALTO leidybos namai, 2021.
Delia Owens. „Ten, kur gieda vėžiai“. Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, eilėraščius vertė Vidas Morkūnas. Dailininkas Tadas Šiaučiulis. – V.: BALTO leidybos namai, 2021.

 

„Ten, kur gieda vėžiai“ iš tiesų yra tipiškas šių dienų bestseleris. Didelės apimties (415 p.) be proto ištęstame pasakojime susipina brandos, romantinė ir detektyvinė linijos. Tad kokia šiandienio bestselerio sudėtis? Būtinas ingredientas – gailestį ir empatiją keliantis protagonistas, jo tvirtybė kovojant dėl išlikimo. „Ten, kur gieda vėžiai“ protagonistę Kają paliko tėvai, broliai, atstūmė bendruomenė. Žinoma, pelkėse gyvenanti mergaitė labai graži, stipri ir protinga (Kajos išvaizda aprašoma detaliai, mergina seksualizuojama, erotikos aura apgaubti ir jos vaikinai – patrauklūs, stiprūs, nes jausmų romanuose tik tokie verti meilės ar bent jau sekso). Antras dėmuo – egzotiška aplinka. D. Owens kūrinio veiksmas vyksta gana detaliai aprašytose Šiaurės Karolinos pelkėse (būtent pelkės, jų flora, fauna ir palaikė ryžtą kapanotis toliau). Trečiasis elementas – dramatiška meilės istorija. Dėl Kajos varžosi du vyrai: nuoširdus lėtapėdis ir žavus suvedžiotojas. Žodžiu, siužetas menkai kuo skiriasi nuo meksikietiškų serialų apie gražuoles laukinukes Marisol, Marimam, Marijas Mersedeses ir pan. Kaip ir serialuose, veikėjai schematiški, jų poelgiai efektingi, bet menkai psichologiškai pagrįsti. Ir dar vienas būtinas bestselerio dėmuo – kriminalas. D. Owens romane vienas iš Kajos gerbėjų nužudomas – būtent žmogžudyste pasakojimas ir prasideda.

„Ten, kur gieda vėžiai“ patiks mėgstantiems žanrinę literatūrą ir iš knygų visų pirma norintiems pramogos bei atpažįstamų naratyvų. Monotonijos įspūdį kiek prasklaidė kūrinio pabaiga – pasirodo, viskas nėra taip paprasta, blogieji ne visada nubaudžiami, o gerieji ne visada yra tokie jau geri.


Vladimir Nabokov. „Pninas“

Yra posakis, neva žmones galima suskirstyti į dvi grupes – tuos, kurie mėgsta kates ir Vladimirą Nabokovą, ir tuos, kurie mėgsta šunis ir Fiodorą Dostojevskį. Ar kažkaip panašiai. Na, nesvarbu. Aš vargu ar sugebėčiau nuspręsti, kuris man patinka labiau – V. Nabokovas ar F. Dostojevskis. Tikriausiai rinkčiausi kurį (kurią) nors trečią. Tačiau „Pninas“ yra ne šiaip romanas – tai kalbos meno kūrinys, kurio grožis, nepaisant siužeto vingių stokos, priverčia verkti. Nejuokauju.

 

Vladimir Nabokov. „Pninas“. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Dailininkas Linas Spurga jaunesn. – V.: „Rara“, 2020.
Vladimir Nabokov. „Pninas“. Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Dailininkas Linas Spurga jaunesn. – V.: „Rara“, 2020.

 

Talentingai Laimanto Jonušio išverstas V. Nabokovas hipnotizuoja preciziškais, melancholija ir subtiliu humoru persmelktais asmenų, situacijų ir vietų aprašymais – banalu, bet skaitant „Pniną“ iš tiesų regi ir kartais gal net praregi. Štai kaip taupiai ir detaliai (taip, „Pnine“ velnias tikrai slepiasi už detalių ar jose) aprašoma pagrindinio kūrinio personažo Veindelio koledžo rusų kalbos dėstytojo, išeivio iš Rusijos profesoriaus Timofėjaus Pnino išvaizda: „Idealiai plikas, įdegęs saulėje, švariai nusiskutęs, jis gana įspūdingai prasideda ta savo didele ruda makaule, akiniais vėžlenos rėmeliais (maskuojančiais kūdikišką antakių stygių), beždžioniška viršutine lūpa, drūtu kaklu ir stipruolio liemeniu po ankštoku tvido švarku, bet baigiasi kiek nuviliamai – pora laibų kojų (dabar apmautų flanele ir užkeltų viena ant kitos) bei delikačios išvaizdos, kone moteriškomis pėdomis“ (p. 7). Detalės čia – tikrai ne savitiksliai nėriniai ir ne kamšalas, o prasmės šaltinis, perteikiantis tam tikras gilumines įžvalgas apie žmonių būtį: nors Pninas atrodo impozantiškai, net kiek grėsmingai, bet iš tiesų yra pažeidžiamas, jautrus, žemė po juo nuolat siūbuoja (laibos kojos, moteriškos pėdos). Arba: „Nežinau, ar kada buvo pastebėta, kad viena svarbiausių gyvenimo ypatybių – atskirtis. Neaptraukti kūno apvalkalo mes mirštame. Žmogus egzistuoja tik tol, kol būna atribotas nuo aplinkos. Kaukolė – tarsi keliautojo kosmosu šalmas. Lik viduje arba pražūsi. Mirtis – tai nurengimas, susiliejimas“ (p. 18). Arba: „Virš blizgančios jo plikės stiprios nuogos lemputės šviesoje sukiojosi ramus žalias vabzdžiukas nėriniuotais sparneliais“ (p. 158). Taip, „Pnino“ sakinius galima cituoti ir cituoti... Kūrinyje, be abejo, pasirodo ir fatališkos, bet infantilios moters, ir antrininkų motyvas. Pastarasis itin intriguoja: nuo pirmojo puslapio skaitytojas skatinamas spėlioti, kas yra romano pasakotojas ir kokie jo santykiai su Pninu. Galiu pasufleruoti, kad pabaigoje šis ryšys bus atskleistas.

V. Nabokovo romanas skirtas visiems, pasiilgusiems subtilumo, literatūrinės meistrystės ir rafinuoto stiliaus, kai prasmė gimsta iš trapių lyg drugelio sparnelio virptelėjimas užuominų. Ir jokio moralo, be abejo.


* literaturairmenas.lt/literatura/peter-k-steinberg-kieno-vis-delto-si-istorija


Virginija Cibarauskė – literatūros kritikė, „Literatūros ir meno“ kritikos ir prozos skilčių redaktorė.