Akvilinos Cicėnaitės tekstus pirmąsyk skaičiau „Pasaulio lietuvio“ tinklalapyje ir rašė ji tada apie romanui „Anglų kalbos žodynas“ gana artimas temas – liminalumą (pereinamąjį, tarpinį būvį), nomadus, emigranto savivoką. Šia prasme įdomu stebėti, kaip autorei aktualios temos keitėsi, gryninosi virsdamos pasakojimu ir, bent iš dalies, prarado romantizuojančią tonaciją. 

Viena svarbiausių romano „Anglų kalbos žodynas“, kurį pati A. Cicėnaitė vadina autofikciniu, problemų – kaip prisijaukinti tarpinį būvį ir perprasti svetimą kalbą. Šie klausimai kyla pasakotojai gyvenant Australijoje, susiduriant su svetimais kultūriniais kodais. Tačiau knygoje A. Cicėnaitė siekia atsiriboti nuo emigranto etiketės, vietoje jos vartoja migranto sąvoką, apibrėžiančią tarp vietų tebejudantį, tebeieškantį žmogų. Tipiškiausiems (e)migracinės lietuvių literatūros pavyzdžiams šis romanas negali būti priskirtas ir dėl kitų ypatybių.

Siužetas telkiasi apie pasakotojos ir jos vyro kelionę, į kurią jiedu išvyksta prasidėjus pandemijai. Nors dominuoja kelio, kelionės leitmotyvai, ši kelionė neveiksni, stingli, melancholiška. Lankomi Australijos priemiesčiai ir periferijos jei ir prabyla, tai Edwardo Hopperio paveikslais: kažkas nuėjo į parduotuvę, kažkas išėjo... Įdomu, kad tiek pasakotoja, tiek jos vyras pasilieka savo hermetiškuose pasauliuose, išoriniame juos domina tik gamtos reiškiniai. Ši kelionė labiau vidinė, skaitant romaną galima stebėti, kaip, plečiantis geografinei erdvei, plečiasi pasakotojos mentalinė erdvė. Nors „Anglų kalbos žodyne“ paliečiama ir santykių problema, vyriško ir moteriško pradų susidūrimai (pirmasis atstovauja racionaliam konkretumui, antrasis kliaujasi neapibrėžtumu, abejone ir miglota intuicija), tačiau perdėto dramatizmo nėra. Simboliškas, žavus vis atsikartojantis poros dialogas (pvz.: „Važiuojam?“ – „Važiuojam.“ „Einam?“ – „Einam.“) žymi jųdviejų pastangas judėti kartu, nepaisant nepatenkintų romantinių lūkesčių. 

 

Akvilina Cicėnaitė. „Anglų kalbos žodynas“. Dailininkė Kristina Karklė. – V.: „Alma littera“, 2022.

 

Romano siužeto konstravimo sprendimai labai organiški ir gyvenimiški – tokia vidutinė, kiek nuobodoka, bet kažkuo, kaip ir daugelio mūsų, įdomi biografija. Įdomiausias kabliukas turbūt yra kraustynės, migracija po pasaulį, o kartu ir atmintyje bei lagaminuose tempiamos praeities temos. Tik šia pras­me pagrindiniu „Anglų kalbos žodyno“ personažu veikiau tampa pasakotojos vyras ir jo kraustynių per pasaulį istorija. O pati pasakotoja, atrodo, nuolat slepiasi už abstrakcijų nesiryždama atskleisti beveik jokių konkrečių savos praeities detalių („o aš tiesiog buvau quiet“, p. 225). Galbūt todėl sunku į jos tarpinį būvį giliau įsijausti, jis lieka anapus abstrakčių pamąstymų. Kas kita – Australijos žemyno istorija. Ji gausi konkretybių, todėl romanas labai įdomus iš antropologinės, geografinės perspektyvos. Australijos istorija – tai europiečių žiaurumo, kolonializmo, absurdo ir paradoksų istorija, tai „žemynas, kurį kolonistai paskelbs niekieno žeme – terra nullus, – o ten tuo metu gyvens daugiau nei septyni šimtai penkiasdešimt tūkstančių čiabuvių iš penkių šimtų skirtingų genčių“ (p. 285). Atsiveria platus peizažas nuo gentinių bendruomenių, pirmųjų į Australiją atplukdytų kalinių, prostitučių ir „baltosios Australijos politikos“ iki šiuolaikinio Sidnėjaus – modernaus laikinumo, naujovių ir pinigų miesto, pasak pasakotojos, ryte ryjančio imigrantus.

Pasakotojos tarpinis būvis, kaip ir anglų kalbos neišverčiamumas, bent jau romano pradžioje, yra vienos centrinių temų: „...vieni buvo homeless, kiti buvo homesick, treti tiesiog buvo at home. Bet nėra žodžio homefree, lyg būtų neįmanoma savo noru būti benamiu“ (p. 111). Savas patirtis bandoma įvilkti į teorinius rūbus – trečioji erdvė, įsivaizduojama tėvynė, Svetlanos Boym nostalgijos apibrėžimas... Įtikinamiau visa tai skambėtų, jei realioji tėvynė (Lietuva) tekste įgautų konkretų, patirties nuspalvintą pavidalą. Tomis pačiomis sąvokomis žaidžiama ir Dalios Staponkutės eseistikoje, tiesa, dėl filosofinio-antropologinio pobūdžio ir žanro šios ten prigyja geriau. Skaitant A. Cicėnaitės romaną susidaro įspūdis, kad nepasitikima nei savojo tarpinio būvio, nei tėvynės patirčių bei su ja susijusių jausmų legalumu, todėl bandoma pasitelkti svetimas mintis. Trečiosios erdvės neapibrėžtumas pasakotoją masina, yra jai artimas, bet ir kelia kančią, ilgesį, trina asmenybės kontūrus. Be to, neapibrėžtumas nesuderinamas su žmogaus savasties, centro idėjomis, kuriomis pasakotoja, rodos, nori tikėti. Šioje dviprasmybių erdvėje galiausiai nusprendžiama, kad, kaip teigiama Milano Kunderos romano pavadinime, „gyvenimas yra kitur“... Asmenybės kontūrai, beje, įdomiai tirpsta ir kūrinio siužete, kurį man norisi dalinti į dvi dalis: pirmoje reikšmingesnės asmeninės temos, o antroje nuo savęs judama link pasaulio – pasakotojos žiūra vis labiau globalėja, į save žvelgiama iš didėjančio nuotolio.

Romanas įdomus ir kalbiniu aspektu. Pasakotojai anglų kalbos siūlomi namai nėra nei patogūs, nei leng­vai įperkami, tačiau tai lemia ir reikšmingesnius prasminius atradimus, pavyzdžiui, svarstoma, kaip galima turėti tėvynę neturint tėvo. Kiek kitaip norisi nusakyti paties romano kalbą. Nors ją A. Cicėnaitė įvaldžiusi puikiai ir sugeba lengvai, organiškai megzti pagavų pasakojimą (tai turbūt nėra tipiškas lietuviškos prozos bruožas), tačiau ne visada tuo naudojasi – vietoje vyksmo dažnai pasiūloma ne itin dinamiška metafora, ištęsti aprašymai (ypač juntamas autorės poreikis kiekvieną mažmožį emociškai nuspalvinti). Romanui nepadeda ir pabrėžtinai poetiškos abstrakcijos, kai taiklų įvardijimą lydi sakinys, pasakantis praktiškai tą patį, tik jau perkeltine prasme. Be to, tokie sakiniai linkę daugintis... Prie įdomesnių meninių sprendimų priskirčiau romano struktūrą, ilgokus srautinius sakinius su stipriu emociniu krūviu, grakščius šuolius tarp erdvėlaikių ir perspektyvų, originalias įžvalgas, pavyzdžiui: „Minimalizmas yra aistra ištrinti asmeninę istoriją. Minimalizmas niekada nenutinka be priežasties; jis yra trauma, trūkis atmintyje“ (p. 304). Įdomūs, nors kartais ir varginantys, pasakotoją vis ištinkantys paradoksai, prieštaravimai: „Jaučiuosi savo vietoje tada, kai jaučiuosi ne savo vietoje“ (p. 183). Šioje melancholijoje galima aptikti ir retų, bet labai vertingų ironijos perlų: „Mes grįšime dviese (...) kol mus išskirs mirtis ar veikiau šūdniekiai“ (p. 274).

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pasakotoja taip ir nepasirenka jokios aiškios ideologinės programos, tačiau romanui įsibėgėjus tampa gana akivaizdu – kūrinio ašis yra nuotolis nuo egocentrizmo. Nuo egocentrizmo tolstama visai ne svetimumo sau prasme. Veikiau kelionė išplečia mentalinę erdvę: geografinė kelionė po Australiją ir jos periferijas virsta kelione po santuoką, po save, galiausiai – kelione po istoriją (žemyno, savo, vyro), po Žemės planetą ar net anapus jos. Gal ne visada subtiliai, bet užtikrintai vis nuskamba nerimas dėl žemės likimo, susirūpinimas žemės mirtingumu. Nė kiek nekeista, kad ši tema romanuose pagreitį įgijo būtent pandemijos, sustojusio pasaulio kontekste – visai nesenai analizavau Valdo Papievio „Ėko“ („Odilė“, 2021), pradėtą rašyti per pandemiją ir aktualizavusį apokaliptinius scenarijus, ekologines temas. Galbūt proza tampa globaliai atsakingesnė? 

Trumpai tariant, įspūdis apie romaną „Anglų kalbos žodynas“, kaip ir pats romanas, yra dviprasmis. Jei nebūčiau šio kūrinio perskaičiusi, būčiau nesužinojusi apie įdomaus, egzotiško krašto istoriją, lietuviško tapatumo skrydžio kryptis ir apie tuos dalykus, kuriuos minėjau anksčiau. Tačiau neapleidžia jausmas, kad vienu sakiniu šiame kūrinyje yra per daug ir kad to sakinio vietoje galėjo likti daugiau tuštumos, apie kurią „Anglų kalbos žodyne“ vis užsimenama.

 

Eglė Mikulskaitė – literatūros, antropologijos entuziastė. Realių, menamų, literatūrinių, įsivaizduojamų vietų tyrinėtoja, VDU literatūros studijų magistrė.