Jolantos Sendaitės-Paulauskienės eksperimentinė laboratorija „Kismas“

Fotoreportažas iš Šv. Jono gatvės galerijos (Vilnius) rūsiuose vasario mėnesį veikusios Jolantos Sendaitės-Paulauskienės parodos „Kismas“. Daivos Kairevičiūtės nuotraukos.

Projekto idėjos kerojasi iš subtilaus menininkės ryšio su gamta, joje vykstančiais natūraliais rasties, nokimo, kismo, tapsmo ir galiausiai – nykimo procesais. Eksperimentinė laboratorija yra kvietimas žengti į mistinį kismo vyksmą ir išgyventi ją savo pojūčiais. Kismo laboratorijoje, kaip ir visoje menininkės kūryboje, kuriama ypatinga terpė gyvybei rastis ir augti ir drauge gimsta naujos pažinimo ir patirties formos per intuityvias juslines patirtis ir kūno pojūčius: regėjimą, uoslę, klausą, skonį, lytėjimą, taktiliškumą, medžiagiškumą. Taip menininkė kviečia permąstyti savo santykį su gamtiniais elementais, o per juos – ir su gamta bei materialiuoju pasauliu, žmogaus kuriamais daiktais.

Visa tai įgalina dalyvį pažvelgti per kismo prizmę. Kismo perspektyva (angl. flux mindset) yra proto iš(si)laisvinimas iš sustabarėjusių neįsisąmonintų mąstymo modelių ir prielaidų. Sąlytis su gamtinėmis medžiagomis yra menininkės būdas megzti dialogą su augalų pasauliu ir gamta. Jos pajautimu, šį dialogą prasminga užmegzti ir projekto dalyviams. Tuo tikslu Šv. Jono gatvės galerijos rūsiuose eksperimentinės laboratorijos metu dalyviams suteikiama galimybė aplankyti ir išjausti tris erdves. Vienoje auginama bakterinė celiuliozė, kitoje – grūdų ir kitų sėklų daiginimas pasitelkiant hidroponikos technologiją, o trečiojoje erdvėje tekstilė dažoma grybų ir kerpių pagalba. Eksperimentinėse erdvėse dalyvauja ir parodos autorė.

Sutelkiant bendruomenę ir įtraukiant žmones iš įvairių socialinių sričių, pavyzdžiui, mokslininkus, verslininkus, pedagogus, autorius, kūrybininkus ir kt., bandoma megzti ryšį kaip gyvą audinį. Žmonių ryšiai – neregimi tarsi gamtoje veikiančios bakterijos, grybai ar šaknų sistema, suteikiantys atsparą ir pusiausvyrą žmogiškai egzistencijai.

Menas ir mokslas susisieja, susipina į atvirą klausimą, kas yra gyvybė, kaip ji kinta laike ir erdvėje. Kiekviena erdvė turi savo idėją, juos visus sieja gyvi organizmai, kurie kinta šios eksperimentinės laboratorijos metu.

Viena siekiamybių – atsigręžiant į pirminius gamtinius elementus ir čia vykstančius gyvybinius procesus, apčiuopti vidinį kūrybinį pradą. Suteikti erdvės tam, kas mumyse neapčiuopiama, o juntama. Atkreipti dėmesį į tylų vidinį balsą, į savitą pasaulio matymą ir pajautimą, savęs išgryninimą.