× Rūta Tranaitė 

 

Kirpėja Jūratė dirba ne įprastoje kirpykloje, bet Vilniuje įsikūrusiame hostelyje „Jamaika“. Čia su ja ir kalbamės apie kirpimo amato, o gal meno ypatumus.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos

 

 

Ar prisimeni pirmuosius bandymus?

Kai buvome jauni ir keliese gyvenome viename bute, atėjo vyrukas į svečius ir pasakė, kad rytoj jam reikia būti apsikirpus. Pasakiau, kad galiu apkirpti. Esu močiutę kirpusi. Nukirpau ir viskas tiko. Paskui jo draugą kirpau, tada dar vieną ir taip prasidėjo. Į vakarėlius pasiimdavau žirkles. Ir kur tik nesu kirpusi – vonioje, laiptinėje, miegamajame, svetainėje, prie ežero, upės, Vilniaus gatvėse, kiemeliuose. 

 

Kaip tapai profesionalia kirpėja?

Išėjusi iš reklamos agentūros apsisprendžiau daugiau niekada nebeiti į darbą, o savo mėgstamą užsiėmimą paversti darbu. Taip pradėjau mokslus kirpykloje pas meistrę – šlaviau plaukus, ploviau, džiovinau galvas – ir pasilikau ten dirbti. O paskui dėl stebuklingų sutapimų atsiradau čia, hostelyje.

 

Neįprasta vieta kirpyklai. Kaip sekasi dirbti hostelyje?

Čia esu jau 9 metus. Šis kambarys – mano rūmai. Aišku, bet kada gali užeiti kitų žmonių, prisėsti, kavos atsigerti. Iš pradžių jaudinausi, kad klientams bus nepatogu pamačius ir barą, ir hostelį. Bet visiems labai patinka. Ir aš jaučiuosi gerai – negirdžiu kitų kirpėjų pokalbių, nėra kirpyklos triukšmo. 

 

Koks procesas yra kirpimas?

Kai žmogus ateina pirmą kartą, pirmiausia noriu pažinti jo įpročius – klausiu, kada paskutinį kartą kirposi, tada išplaunu galvą. Kiekviename žingsnyje po truputį susipažįstu su jo plaukais. Man kirpimas yra kaip skulptūra. Visiems pasąmoningai atrodo, kad galvos yra apvalios, o iš tikrųjų rask nors vieną apvalią. Tad stengiuosi paversti tas beformes galvas apvaliomis. Viena pagrindinių užduočių – atrasti kiekvienai tinkamas proporcijas. O svarbiausia parodyti plaukus ir nukirpti taip, kad žmogui nereikėtų tepti jų žele ar kitokių gyvenimą apsunkinančių specialių dalykų daryti. Juk kas iš tų šukuosenų? Plaukai yra gražu, o šukuosenos ataugs po kelių savaičių ir pasikeis!

 

Kirpimas – tai amatas ar menas?

Manau, šios sąvokos sukurtos dar tada, kai ribos tarp jų buvo ganėtinai aiškios. Taip, aš amatininkė, bet turiu vaizduotę, tad amatą galiu paversti menu. 

 

Kirpėjos darbas reikalauja daug bendravimo, tiesa?

Visiškai. Vasarį galvojau, gal į palatą jau reikėtų užsirašyti. (Juokiasi.) Turiu daug prisiminti – kada ir kas atostogavo, kas darbą pakeitė. Turiu žinoti, su kuo šneku, nes yra tęstinumas. Pas kirpėją žmonės eina ne tik tam, kad nusikirptų, ateina ir pasišnekėti. Kodėl kirpyk­loje tiek daug paskalų? Nes visi atsipalaidavę ir kalba atvirai. Įsivaizduok: dažniausiai mums galvos niekas neplauna, patys tik pakrapštome. O kirpykloje tave patogiai pasodina ir dar pamasažuoja, pašukuoja...

 

Kokie žmonės ateina kirptis?

Kadangi čia nėra iškabos „Kirpykla“, pirmieji atėjo draugai, draugų draugai, tų draugų draugai. Iš hostelio klientų nesulaukiu, nes išgirdę kainą supyksta ir išeina. Be to, tokie keliautojai, kurie čia apsigyvena, nevažiuoja į Vilnių apsikirpti. 

Esu kirpusi vyriausiąjį Vilniaus rabiną. Į kiekvieną mano klausimą atsakinėdavo labai įdomiai, nuostabus pašnekovas. Klausiau: „Toks jaunas ir rabinas esi?“ Jis atsakė: „Amžius – toks trūkumas, kuris labai greitai praeina.“

 

Ar visada sutinki su klientų norais?

Dažnai pasakau „ne“. Tarkime, ateina ir nori, kad išskusčiau vieną šoną. Sakau: „Ar įsivaizduoji, kaip po 3 savaičių atrodys tas tavo šonas?“ Pažiūrėkime į panką, kaip jis turi prižiūrėti savo šukuoseną! Jeigu atsako, kad vyras arba pati nuskus, galiu ir aš. Bet kaip atrodys... Arba tiesiog nori kažko, bet iškart matau, kad netiks. Tai ir nedarysiu. Tokiais atvejais į kompromisą einu sunkiai.

 

Ar yra tekę susipykti su klientais?

Kartą teko vieną išprašyti. Išėjo su nebaigta šukuosena. 

 

Ką plaukai išduoda apie žmogų?

Ateina klientas, kurį ilgai kerpu – daug plaukų neturi. Šįkart pastebiu, kad ševeliūra tankesnė. Plaukai suvešėjo, vadinasi, suaktyvėjo medžiagų apykaita, kažkas pasikeitė jo gyvenime. Svarstau: darbo nepakeitė, atostogų nebuvo – kodėl plaukai pradėjo geriau augti? Moterį susirado! Skyrybos, vedybos, naujas darbas, vaikai, užkniso tas, užkniso anas – visa tai irgi išduoda plaukai. 

 

Koks buvo neįprasčiausias kirpimas?

Turbūt neįprasčiausia buvo kirpti arklį. Uodegą ir karčius. Vienas draugas gyveno Ispanijoje, turėjo arklį, gyveno paplūdimyje – viskas labai romantiška. Paskui sugalvojo grįžti į Lietuvą ir arklį parsivežė. Čia nuvedė į kirpyklą ir jį apkirpo tarsi parodai, o draugas norėjo laukinio įvaizdžio. Paprašė, kad arklį iš to labai gražaus paversčiau laukiniu.

 

Turbūt namo parsineši nemažai plaukų…

Būdama kirpėja turi visiškai nereaguoti į plaukus. Plaukai sriuboje manęs visiškai negąsdina. 

 

Ar žiūrėdama į žmones svarstai, kaip juos apkirptum?

Žinoma! Kartais tos mintys būna nevaldomos.

 

Kas kerpa tave?

Mano kirpėja – buvusi kolegė, su kuria mokėmės pas tą pačią meistrę. Arba pati apsikerpu.

 

Rūta Tranaitė kalbina įvairius žmones, laisvalaikį praleidžia kine.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos