Kas daiktas yra? Domo Ignatavičiaus „Išdaiktinta“

Fotoreportažas iš „Artifex“ galerijoje (Vilnius) iki liepos 30 d. veikiančios Domo Ignatavičiaus parodos „Išdaiktinta“. Vyto Nomado nuotraukos.

Aš tyrinėju daiktų gyvenimą, bandydamas atsakyti į klausimus: kas daiktas yra? Koks jo santykis su žmogumi? Ar daiktas – tik idėja, o mes pažįstame tik jo funkciją? Kuo tampa daiktas jį atskyrus nuo tos funkcijos – palikus tik daikto vaizdą, o jį patį perkėlus į kitą kontekstą?

Mes gyvename daiktų pasaulyje, kur jie, būdami savotiški mūsų kūno tęsiniai (anot M. McLuhano) užpildo mūsų kasdienybę. Gyvendami šalia mūsų, daiktai, kaip žmogaus sukurti artefaktai, ilgainiui tampa nebepastebimi: tarsi įauga į mūsų buitį. Kai kurie jų atrodo reprezentatyvesni už kitus, kai kurie – nugyvena pasislėpę stalčiuose ar sandėliukuose. Tačiau net ir masinės gamybos produktai vis vien turi savo unikalumą, kuris pasireiškia per santykį su daikto naudotojo (žmogaus) paliekamomis žymėmis: jos įrašo juose savotišką „informacinį kodą“ apie daikto šeimininką. Kita vertus, kiekvienas daiktas pasižymi savo forma, į kurią „įvelkamas“ funkcionalumas –  dizainu.

Išplėšęs daiktus iš buities, pabandžiau atlikti savotišką „chirurginę intervenciją“, uždarydamas daikto vaizdą stikliniuose konteineriuose, taip juos dematerializuodamas. Tačiau kartu, neleisdamas jiems galutinai pranykti idėjų pasaulyje, palikau realius daikto fragmentus kaip užuominas į jų buvimą čia ir dabar, sugrąžinus juos į mūsų realybę. Tai – savotiškas daiktų „preparavimas“ arba realaus funkcionalumo atributų „implantavimas“ siekiant išsiaiškinti, kuriame taške susiduria daiktas kaip funkcija ir daiktas kaip idėja. Paroda suskirstyta į keletą zonų, kuriose tyrinėjami skirtingi objektai, turintys skirtingus funkcionalumo lygius.

Darbinis stalas, kurio egzistavimas susijęs su kitų daiktų buvimu ant jo – tai savotiškas kasdien naudojamo objekto etalonas. Kasdienis buvimas ir naudojimas siejasi su nuolatine kaita, kurią pabandžiau suspausti į plokštumą ir uždaryti daikto formoje.

Daiktai, užtikrinantys mūsų jaukumą (ventiliatorius, augalas, lygintuvas) – iliuzinį užtikrintumą gyvenimo stabilumu. Prie jų priskyriau augalą, gyvos gamtos darinį, kuris, atsidūręs namu interjere, tampa daiktu.

Specializuoti daiktai labiausiai siejasi su pirmine daikto kaip kūno pratęsimo sąvoka. Antropologiniu požiūriu, tai – pirminiai išgyvenimą garantuojantys technologiniai daiktai, hominidus išskiriantys iš kitų gyvūnų.

 

Kas daiktas yra? Domo Ignatavičiaus „Išdaiktinta“