× Lina Simutytė

 

„Dabar visa bus antidepresantai ir rožės. / Dabar jau turiu eiti namo. / Dabar vonioje mirksi šviesa. / Dabar mano smegenys yra šokdynės, saldymedis ir televizoriai“, – eilėraštyje „Vidurnaktis“ (vertė Aistis Žekevičius) rašo JAV poetas Matthew Dickmanas, kurio knygą „All-American Poem“ kartu su Davido Fosterio Wallace’o romanu „Užmarštis“ sukiši į kuprinę prieš skrydį į Ameriką. Nors ir žinai – nei vienos, nei kitos knygos čia neperskaitysi. Tačiau prisimindamas M. Dickmano eilėraščių vertimus iš „Wonderland“, prisiminsi ir pirmąją savo išvyką į JAV, kai dar tikėjai Stebuklų šalies iliuzija. 

Linos Simutytės nuotrauka

Šįkart dar skrisdamas įsitikinsi, kad „Amerikos psichopatas“ – ne vien filmo pavadinimas, bet ir sąvoka, nusakanti tam tikras amerikiečių savybes, kai lėktuve priešais sėdinčio vyro paprašysi šiek tiek pasislinkti ir būsi išvadintas rusu, o paskui ir suka ty kurwa. Žinoma, Amerikoje bendraudamas vien su inteligentais – tokiais dažnai įsivaizduoja esą bet kurios srities menininkai – panašių dalykų nepatirtum. Tada Niujorko oro uoste išvengtum ir akių kontakto su tau smagiai besišypsančiu nepažįstamuoju, dėvinčiu „Columbia“ striukę ir languotus „Vans“ sportbačius, geranoriško žvilgsnio neatitrauksiančiu net tada, kai nusimovęs džinsus galinga srove ant grindų paleis „Burger King“ riebalais dvokiančią trydą. Mintyse pasidžiaugsi, kad inteligentas nesi – taip gali pateisinti ir neribotą nepažįstamojo laisvės pojūtį, ir tai, apie ką apsakyme „Kančios kanalas“ D. F. Wallace’as rašo: „Bet čia juk šūdai. – Bet ir menas. Išskirtiniai meno kūriniai. Neįtikėtini – tikrąja to žodžio prasme.“

Nespėjus įpusėti viešnagei Amerikoje pagalvosi, kad neįtikėtina čia yra ne tvyranti „laisvė“, bet tavo naivus tikėjimas, kad keliaudamas patirsi kažką, po ko nebebūsi toks, koks buvai. Šį lūkestį mėgsti įvynioti į slidų popierėlį nuo portugališko saudade saldainio, įsodinti į nomadiškumo apkaustus ar apskaičiuoti lėtu papievišku žingsniu. „Laisvę“ rašysi kabutėse, nes būsi spėjęs patirti, kad JAV laisvų žmonių taip ir nesutikai. Rašydamas šį tekstą specialiai pasirinksi nuasmenintą kalbėjimo formą tikėdamasis pasislėpti, nusimesti bet kokį statusą. Juk to keliaudamas ir siekei. Tačiau greit suprasi, kad socialinio statuso reikšmė čia svarbi ne tik tarp automobilius sprogdinančių „Black Lives Matter“ aktyvistų ar translyčių, kurie po dešimtmečių grįžta į lankytas katalikiškas mokyklas su užtaisytais automatais, nusinešančiais pradinukų gyvybes. Statusas čia pasirodys dar svarbesnis tarp tave supančių emig­rantų, nuolat turinčių pavyzdžių, kaip anksčiau čia atvykusiems labiau sekasi. Ir nors dauguma tikins, kad Amerikoje gyvena nepalyginamai geriau nei prieš tai Lietuvoje, biuruose kasdien praleidžiamų 10 darbo valandų dėl galingesnio RAM pikapo pavadinti laisve atrodys absurdiška. 

Tačiau stresui, depresijai, nerimui ir panikos priepuoliams įveikti yra išeitis – rožinės „Paxil“ antidepresantų tabletės, kurių TV reklama prasideda: „Net draugai ir šeima gali nesuprasti, kas yra chroniškas nerimas.“ Matai, kaip dūsaudamas vyras ruošiasi eilinei darbo dienai: standi marškinių apykaklė ir „Calvin Klein“ kaklaraištis, kaip paskui vakare daili žmona prie valgomojo stalo jo klausia: „Nejaugi nebegalime ramiai pavakarieniauti?“, ir nesistebi – nepertraukiamas buvimas geriausia savo paties versija Amerikoje yra įsišaknijęs ne silpniau nei kino ar ginklų pramonė. Galbūt todėl ir priemiesčiuose pasitinkančios žvaigždėtos vėliavos atrodo ne įstatytos, bet įlydytos į laikiklius kaip žvilgantys gaidukai į metalinius revolverių korpusus – taip stipriai, tarsi turėtų išgyventi čia siaučiančias audras ar stogus nunešančius tornadus.

Vis dėlto atsitiktinumas yra saldus, galvosi sėdėdamas beveik šimtmetį veikiančiame Lemonto bare su vietiniais. Atsitiktinumas svaigina labiau nei „Pabst Blue Ribbon“ alus, kai iš televizoriaus ekrano išnyrantis žinių vedėjo siluetas praneša apie mirtiną nelaimę vos už 30 mylių. Sužinai, kad per death metalo grupės „Morbid Angel“ koncertą, į kurį ketinai važiuoti, kilus audrai įgriuvo „Apollo Theater“ stogas. Vienas žuvęs, 40 sužeistų. O tu vis dar sėdi čia svarstydamas, ar užsisakyti to paties, ar paragauti kažko naujo. 

Pasirinkimo galimybių Amerikoje daugiau nei saldumynų rūšių prekybcentrių lentynose. Prie besišypsančių kasininkų, visas prekes nori ar nenori už tave sukraunančių į plastikinius maišelius, lengva priprasti. Gali suprasti emigrantų pašaipą išgirdus, kad Lietuvoje bus apmokestinti net ir ploniausi plastiko maišeliai. Amerika pasirinkimų neaprėpiamumu susuka galvą, todėl turisto stogą nuneša ne audros, ne šaltas vėjas nuo Mičigano ir ne per naktį švilpiantis Niujorko metro. Nuolat girdėdamas „go for it“, „it’s worth a shot“, „do the impossible“, „keep pushing“ ir „just do it“¹, gali patikėti, kad pernelyg nuvertini savo jėgas. Tačiau ilgai kartojami tie patys žodžiai netenka prasmės, o įspūdingo gyvenimo galimybė praranda žvilgesį. Nuo saldainio nučiulpęs dosnų šokoladinį glajų netikėtai pajusi specifinio saldymedžio šleikštulį, o per ilgai ruošdamasis lemtingajam savo šūviui (nes „You only get one shot“, nes „This opportunity comes once in a lifetime“²), pamatysi, kad tavo gink­lo vamzdis jau surūdijęs. 

Ir vis tiek žinai, kad grįši. Dar kartą pasijusti visa ko dalimi. Patirti to, kas vaikystėje švytėjo kaip tolima rožinė planeta, susidedanti iš policininkų valgomų spurgų, iš naujausių „Nike“ kedų modelių, riaumojančių „Harley-Davidson“ motociklų, kadaise matytų nebent MTV videoklipuose. Iš nenudėvimų kaip metalinės klumpės lietuvių liaudies pasakoje „Levi Strauss“ džinsų, kuriuos aptikęs provincijos skuduryne jauteisi lyg išpakuodamas pirmąjį savo „iPhone“. Grįši dar kartą patirti, kaip tavo smegenys čia tampa šokdynėmis, judančiomis greitu amerikietiškos svajonės ritmu. Sugrįši išgirsti, kaip skirtingose valstijose skamba ta pati „Guns N’ Roses“ daina, o ilgiau pasilikęs galbūt suprastum, ką emigrantams reiškia žodžiai apie dangaus duris, į kurias tenka belstis metų metais. Pakeliui namo jausiesi beveik laisvas, net turtingas. Ir nesvarbu, kad tavo kuprinėje – ne ginklas ir ne paskolos erdviam namui su baseinu sutartis, bet dvi neperskaitytos knygos ir raktai nuo nuomojamo buto Žirmūnuose.

 

1 Amerikoje ir visame pasaulyje populiarios paskatinimo frazės: „pirmyn“, „verta pabandyti“, „padaryk neįmanoma“, „stenkis toliau“ ir „tiesiog padaryk“.

2 Žodžiai iš Eminemo dainos „Lose Yourself“: „Turi tik vieną progą (...). Ši galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime.“

 

Lina Simutytė – prozininkė ir scenaristė, knygos „Miesto šventė“, projekto „Blunkanti sofa“ autorė. Įvertina Jurgos Ivanauskaitės ir Kultūros ministerijos jaunojo menininko premijomis.

 

Linos Simutytės nuotraukos