Giedra Radvilavičiūtė
Nereikalingų daiktų aktualumas
Atsimenu vieną ankstyvą rytą tėvų ir senelių nuomojamo medinio namo virtuvėj. Man buvo gal ketveri. Iki pusės nuogas senelis, pakabinęs ant lango rėmo rankenos už sagties odinį diržą, aukštyn žemyn pusto skustuvą. Virš menčių ant jo nugaros kalasi garbanoti juodi angelo sparnai. Pro langą matosi vyšnių sodas, už jo – paštas, į kurį ateina laiškai. Ant jų ženklų yra kalnai, laivai, augalai, paukščiai ir veidai, kurių kažkodėl nėra Panevėžy.
Tas rytas dabar man aktualus nebesančiais daiktais ar išnykusiomis savo funkcijomis: nebėra to lango rėmo (specialiai buvau prie namo pažiūrėti); skustuvas miega virtuvinės spintelės stalčiuje (kartais pirštu patikrinu minkšto metalo ašmenis); odiniai diržai nenaudojami kaip galąstuvai. Pusnuogio galandytojo irgi nebėra. O būsimi seneliai angelo sparnus ėmė depiliuotis.
„Nutapyk tas gėles ir numirk.....“ Rolandas Rastauskas. Vienišos vėliavos. Iš eilėraščių ciklo Tapyba, III.
Laikas, praleistas siuvinėjant skirtukus knygoms, yra moters valandos... Taip, asociacija su V. Woolf čia tinka tiesiogiai. Per tapusį svarbiausiuoju deficitu laiką galima nuveikti kai ką naudingiau – apsipirkti, pamatyti, nuvažiuoti. Atsidėjus kuriamas daiktas, kurį už monitoriaus borto meta elektroninė era – skaityklėje ar internete sekamo teksto vietą pasižymime akimirksniu. Stebiuosi, kodėl dar nėra sukurtos nuotolinės drugelių gaudyklės vietoj romantiško tinklelio ir žvakių liepsnos užpūtiklio – vietoj gracingų įrankių iš metalo. Pragmatikams gali pasirodyti, kad laikas, praleistas kuriant skirtukus knygoms, tiesiog palaidotas po spalvotų kryžiukų paminklais.
Skirtukai sukurti literatūros pasaulio maniakės. Siuviniais į vieną kontekstą dygsniuojma pasirinkta pasaulinė ir nacionalinė literatūra ir du laikai – tas, kuris buvo skirtas perskaityti knygai, ir tas, kurio prireikė išsiuvinėti jos motyvą. Abstraktus ornamentas subjektyvia asociacija siejamas su kūriniu, kuris pristatomas tiesiogiai su juostele irgi nesusijusiu sakiniu. Kaip tik šis efektas knygą pažymi netikėtame „puslapyje” – netikėtame tiek skaitytojams, tiek patiems rašytojams, na tiems, kurie čia ir dar gyvi. Pabrėžtinai nevienodo reikšmingumo sakiniais nesistengta knygų apibendrinti. Jie, kai kurie – esminiai, o kai kurie – tik originalūs pastebėjimai, skaitymo akimirką pasirodė įsidėmėtini ir prilipo prie siuvinio.
Kiek žinau, skirtukų autorė ilgai abejojo, ar juos galima panaudoti ne pagal paskirtį: t. y. ne dovanoti juos artimiesiems ir draugams, – taip iki šiol buvo daroma, bet surengti šį kuklų akibrokštą... Tiesą sakant, oksimoronas man kartais atrodo ir pati Rūta Kačkutė – Valstybės tarnautoja, vilkinti padėvėtus močiutės kailinius. Ką gi... V. Woolf romane „Ponia Delovėj” rašė: „... matomoji mūsų dalis yra tokia efemeriška, palyginti su nematomąja, kuri driekiasi labai plačiai, - jog nematomoji mūsų dalis galbūt išlieka gyva ir po mirties ir ją galim aptikti kokiu nors būdu susijusią su vienu ar kitu žmogumi.” Pavyzdžiui, gali atsitikti taip, kad po daugelio metų, nei iš šio, nei iš to, koks nors „vienas ar kitas žmogus” atsimins savo mamą. Ji sėdės prie lango, negirdės keliamų klausimų, nepažvelgs į televizorių, nepašers katės ir nevairuos mašinos. Už lango nebūtinai žydės sodas. Ant moters kelių tyloje dauginsis medvilninių kryžiukų pikseliai - kaip nuorodos į būtiną aplankyti pasaulį, kurio veidų, augalų, laivų, paukščių ir kalnų nėra atmintinai pažįstamame mieste.
gyčio norvilo nuotraukos
„Pasibaigus ramadano pasninkui, visos religijos už miesto surengdavo puotą ir mugę su karuselėmis ir žirgų lenktynėmis.... per žydų Purimo šventę arabai musulmonai ir krikščionys apsirengdavo tradiciniais žydų kostiumais ir visos trys religijos rinkdavosi į žydų pikniką prie Simono Teisiojo kapo į šiaurę nuo Damasko vartų. Kaimynus arabus žydai vaišindavo macais ir kviesdavo į Pesacho sedero vakarienę, o arabai atsidėkodami šventei pasibaigus dovanodavo žydams šviežios duonos.„ Simon Sebag Monteriore. Jeruzalė
„Šis baltiškas papuošalas (žalvariu puoštos moterų kepuraitės) gali būti aisčių kultūros plėtra kelrodžiu.“ Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Kilmė
„Plinkaigalio kapinyno turtai jau seniai nustojo būti vien tik baltų kultūros pasididžiavimu – jo..... radiniais gėrisi visas ankstyvųjų viduramžių Europos grožį suprantantis pasaulis.“ Eugenijus Jovaiša. Aisčiai. Raida
Elena Ferante. Nuostabioji draugė
Elena Ferante. Naujoji pavardė
Elena Ferante. Apie tuos, kurie pabėga, ir tuos kurie lieka
„Žinojo, jog tokio ryto kaip šis, greitai nebus, - kad būtų tokia graži ankstyva šviesa ir tyla, ramybė, taip žvilgėtų jūra, prieš akis vertųsi ilga diena, o po jos naktis, kai dar kartą liks viena, netrikdoma, ir galės išsimiegoti.“ Colm Toinbin. Nora Vebster
Mirtis gimdo naują gyvenimą, sako žmonės. Bet žmonės kvailesni ir už kvailiausią ožką. Aš sakau: mirtis negimdo nieko! Mirtis – tai Šaltoji Moteris“. Robert Seethaler. Visas gyvenimas
Evelyn Waugh. Sugrįžimas į Braidshedą
„Karas viską perskėlė perpus ir nebeįmanoma grįžti atgal, į aną pusę, į anksčiau buvusius gyvenimus, vėl būti tokiais žmonėmis, kokiais būta anksčiau.“ Kate Atkinson. Griuvėsių dievas
„Jis iškėlė hipotezę, kad lyčių yra daugiau negu dvi, tiesą sakant, kad kiekvienas žmogus – unikali lytis...“ Salman Rushdie. Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys
„Suprantu, kad niekada nereikia „laikytis raidės“, net ir dėl principų“. Aurimas Švedas. Irena Veisaitė: Gyvenimas turėtų būti skaidrus
“Hüzün (liūdesys) ne tik suparalyžiuoja Stambulo gyventojus, bet ir suteikia jiems poetinę teisę būti paralyžiuotiems.” Orhan Pamuk. Stambulas. Prisiminimai ir miestas
„Vogti vakarais iš butų be užuolaidų svetimo gyvenimo fragmentus – viena iš tamsiausių mano aistrų.“
Giedra Radvilavičiūtė. Suplanuotos akimirkos
„Lai mūsų meilės pumpuras švelnus / Nuo vasaros gaivinančio dvelkimo / Rytoj pražysta žiedu stebuklingu.“
William Shakespeare. Romeo ir Džiuljeta
“Ka puikiai žinojo gyvenimą esant bereikšme atsitiktinių įvykių virtine.” Orhan Pamuk. Sniegas
„Palikim mirusiems laidoti mirusius, kol esi gyvas, turi gyventi ir būti laimingas.“
Lev Tolstoj. Karas ir taika
„Šiandien pasaulyje tėra vienintelis didelis blogis. Neviltis.”
Evelyn Wough. Vargingi kūnai
„Puolusi moteris nebeturi ateities, iškilęs vyras – praeities.”
Eleanor Catton. The Luminaries
„Niekas negali suprasti iki galo. Visi mes gyvenam viltimi kaip nors pagauti esmę.“
Jack Kerouac. Kelyje
„Atmintis – tikra pabaisa; tu pamiršti, o ji – ne. Ji viską tiesiog deda tarsi į kokį aplanką ir saugo tau arba nuo tavęs slepia. Atmintis savo pačios valia priverčia tave visa tai prisiminti. Tu manaisi turįs atmintį, bet iš tikrųjų tai tavo atmintis turi tave.“ John Irving. Malda už Oveną Minį
„Aš pabudau gyvenimui, ir jos akys pamatė mane.“ Sjón. Tavo akys matė mane
„Laikas kaip jūra atriša visus mazgus. Žmonių vertinimai niekuomet nėra galutiniai, jie kyla iš apibendrinimų, kurie išsyk prašosi persvarstomi.” Iris Murdoch. Jūra, jūra
„Nepanikuok – esi ne vienas.”
Arto Paasilinna. Grupinės savižudybės magija
“ Negaliu kalbėti kitų rašytojų vardu, tačiau pats rašau, kad sukurčiau ką geresnio nei aš pats, manau, tai giliausia motyvacija ir taip yra todėl, kad esu kupinas saviniekos ir gėdos. [...] Rašymas man tai šalta ranka ant karštos kaktos.“ Karl Ove Knausgård. Mano kova
„Jo didenybė Neskubėjimas, ir yra didžiausias Kipro turtas. Kartais neskubėjimas – patirtimi pamatuota išmintis.“ Dalia Staponkutė. Iš dviejų renkuosi trečią
„o jeigu tai tik sapnas: o jeigu visi / miegame o jeigu tai galimybė musei / įskristi kiaurai stiklą ir nei vienas mūsų nuo to nesudužtų [...] / jeigu tai sapnas. jei jo vabzdžiai per gyvi“ Kęstutis Navakas. 100 du. Iš eilėraščio Devyniasdešimt ketvirta
„...tuoj užsižiebs miriadai žvaigždžių, žvaigždynai – tai gatvės, lyg dangus į žemę nuleistų savo naktinį atspindį. Žėrintis stebuklas... Bet ne stebuklams dabar laikas – užantyje šyla išgaląstas kerštas.“ Danutė Kalinauskaitė. Skersvėjų namai
„Blaškiausi po skelbimų kambarius neatsispindėdama veidrodžiuose, be kvapo, be garso, be veido, ir, kaip maniau iki vieno šeštadienio vakaro, be pasekmių.“ Giedra Radvilavičiūtė. Šiąnakt aš miegosiu prie sienos
„...lėtai sprogdamas prasiskleidė kinrožės žiedo purpuras, plyšo dulkializdžiai ir pažiręs prisirpusių žiedadulkių spiečius iš kuokelių dulkinės pasileido ant piestelių purkos, ten ėmė dygti, dulkiadaigiai – skverbtis į mezginę, sėklapradžiai – dalytis į spermius, dar kiek, ir dulkiadaigių viršūnės plyš, o turinys išsilies, kinrožės, ne – gyvūnėlio kuokelių straubliukas burko ir lindo iš ūkanoto, nūnai sudrėkusio žiedo orbitos.“
Danutė Kalinauskaitė. Niekada nežinai
„Poezija tampa kaip tik tuo rėčiu, kuris sugauna slystantį laiką, prislopina ar net išsklaido nuodingus jo burtus ir nors akimirkai leidžia mums sutapti su amžinybe.“
Jūratė Baranova. Baimė nuskęsti
„...neišsipildžiusios svajonės – tai avantiūros, į kurias mes nesiryžtame leistis? Ar per mažai jomis tikime, kad atsirastų jėgų joms įgyvendinti?“ Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė
„...neišsipildžiusios svajonės – tai avantiūros, į kurias mes nesiryžtame leistis? Ar per mažai jomis tikime, kad atsirastų jėgų joms įgyvendinti?“ Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė
„Meilė yra sterilus būdas/ką nors nužudyti; serenados iš šaukštų / liūdnai kasdien tą patvirtina.“
Giedrė Kazlauskaitė. Singerstraum, Iš eilėraščio Singer Serenade
„Gyvenu, lyg būčiau kietai įsukta / į siūlų kamuolį arba ritę, kurios / niekas neišsiuva; atėjo tas laikas, / kai vis dėlto pakliuvau į žakardinį audinį.“ Giedrė Kazlauskaitė. Singerstraum. Iš eilėraščio Žinota, kad vieną kartą...
„Violetiniai drebučiai susidrumstė […]
– Pažadu, ištarė ji ir šovė seniui į širdį.” Andrius Tapinas. Vilko valanda
„Profesionalai pataisys: juk būna, ar ne, kad tas konkretybės dilgsnis ima ir įsikūnija gurkšnio dydžio skonio spazmu, tarkime, žirgliojant vidurdienį per bėgius prieš pat prašmatnaus tramvajaus nosį kur nors toli toli nuo namų.“
Rolandas Rastauskas. Trečias tomas
„atpažįstu / mano šis betoninis žarnynas / aprūdiję pašto dėžučių dantenos / voratinkliais užtraukti vazonai / ir sulaukėjusios spintutės pakampėse / (lifto šachta su paišinais angliakasiais)
[...] Turbūt mano už lango tos gudobelės / šermukšniai / gudobelės / šermukšniai / gudobelės“
Marius Burokas. Sugrįžus
„Tu gali sukurti knygą“ Sigutė Chlebinskaitė
„Skaitantis žmogus visada suras savo kelią“
Rūta Elijošaitytė. Esu laimingas, nes skaitau