Fotoreportažas iš Šiaulių Fotografijos muziejuje iki gegužės 23 d. veiksiančios Arūno Kulikausko parodos „Paskutinė“. Arūno Kulikausko nuotraukos.

Vengiant pretenzingo žodžio „retrospektyvinė“, „Paskutinę“ parodą derėtų vadinti apžvalgine. Arūno Kulikausko kūrybos bagažą sudaro skirtingi istoriniai, kultūriniai ir raiškos sluoksniai: nuo kūrybos pradžios sovietmečiu – skirtingo požiūrio į klasikinę fotografiją ir jos raiškos būdų; iki Niujorko laikotarpio – kapitalistinio pasaulio megapolio ir Jono Meko įkurtos Antologijos (Anthology Film Archives) gyvenimo poezija; iki foto objektų dirbant su „Polaroid“ fotografinėmis medžiagomis; iki pinhole fotografijos ir kamerų gaminimo; iki kaimo kasdienybės fiksavimo tinklaraštinėje fotografijoje (kasdienybės – „dabar“ – fiksavimas); iki lėtojo (pvz., pusės metų trukmės ekspozicija vienam kadrui) Saulės tako fotografavimo.

„Paskutinėje“ parodoje A. Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų trukmės kūrybos laikotarpį. Inventorizuoja gausų kūrybos archyvą. Tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę - tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Kai ką ištraukia, kas svarbu, nupučia dulkes: čia aš mažiukas, rubuilis ir pliku galu, čia jaunas, žalias ir piktas. Čia aš, nugyvenęs gabalą gyvenimo, kai ką supratau – kad brangūs dalykai paprasti, o pagrindas visada tas pats.

Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys šios:

1. paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai;
2. dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke;
3. beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime – telefonografija bei ilgų išlaikymų Saulės tako fotografija.

Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reiktų atkreipti dėmesį, apžiūrint parodą.

Pirma, „Paskutinė“ paroda yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą ekspoziciją autorius nuolat formuos ir pildys priklausomai nuo vietos, miesto. „Paskutinė“ yra  kintanti, auganti, auginama paroda.

Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda, joje autorius siekia parodyti savo kūrybos ir gyvenimo kontekstą, kaip vientisą audinį. Į parodą autorius įtraukia tai, kas tuo ar kitu laikotarpiu, jam buvo svarbu, darė įtaką, buvo ir kūrė šalia, buvo po akimis. Todėl žiūrovas tegul nenustemba parodoje pamatęs ne tik A. Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių ar žmonos, jam įtaką dariusių meistrų kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš second hand parduotuvės, žymaus Zen meistro kaligrafiją, ar net buities rakandą.

Pirmą kartą A. Kulikauskas rengia didelės apimties savo parodą. Ar pavyko autoriui susidoroti su tokia laisvamaniška parodos koncepcija? Arūnas yra seno sukirpimo, iki dabar nesitaikstantis maištininkas ar bent jau neprisitaikėlis, todėl jis tikrai dėl to galvos nesuka. Ne kurti teisingai, „į mostį“ – kas madinga, šiuolaikiška, einama, bet prisiliesti prie Nežinomybės – tai Arūnui yra vienas iš esminių meno kriterijų. Tas pats ir su „Paskutine“.

Beje, kodėl „Paskutinė“?