Prologas 

 

Mes dar netapome žmonėmis. Gal niekad jais ir netapsime, jei ir toliau liksime be mūsų meilę įforminančių įstatymų. Maybe never...maybe never... Labiausiai laukdavau to pirmojo prisilietimo. Jis visada buvo persmelktas sekundžių, minučių, mėnesių ilgumo laukimo. Pirmas prisilietimas turi tiek daug istorijos – tikros ir išgalvotos. Nemigos ir isterijos naktų. Kad tik kiekvienas prisilietimas ir būtų buvęs pirmasis.

 

Svarbiausias laikas

 

Mane iškart užkabino Rūtos Mur muzika – tada, kai pirmą kartą išgirdau ją atliekant „So Low“ atrankoje į „Euroviziją“. Aukštas, bet gilus balsas, melancholijos persmelktas lyrikos arsenalas, kaubojiško pastoriaus apranga, akinančio baltumo, lėtais liūliuojančiais vingiais slystančios riedučių šokėjos, neon noir estetika, primenanti filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ kadrus, ir galiausiai tas paskutinis, visą dainą kompromituojantis, širdį veriantis „so high“ momentas jau link priedainio pabaigos, šaukiantis – nepaisant viso skausmo, meilė gali pakylėti į neregėtas aukštumas... Toks buvo pirmasis įspūdis dainos, kuri nuvedė tiesiai prie atlikėjos diskografijos. Klausydamasi „Prime Time“ albumo patekau į liminalią muzikinę skaistyklą, tarp šiuolaikinės SMS susirašinėjimo meilės ir 9 dešimtmečio synth-pop romantikos. Glūdėjau šių laikų ir to dešimtmečio hibrido portale, kitoje, dabar nebeegzistuojančioje dimensijoje.

 

Life continues, but time has somehow stopped

 

„Gyvenimas tęsiasi, bet laikas kažin kaip sustojo.“ Filosofas ir kultūros teoretikas Markas Fisheris pradeda savo knygą „Ghosts of My Life: Writings on Depression, Hauntology and Lost Futures“ panašiu vaizdiniu palyginimu. Jis mini paskutinį 9 dešimtmečio britų mokslinės fantastikos serialo „Sapphire & Steel“ („Safyrė ir Plienas“) epizodą: pagrindiniai veikėjai užsuka į pakelės kavinę, kuri dekoruota pagal XX a. 5 dešimt­mečio madą. Čia jie sutinka porą, keistai mėgdžiojančią kavinės estetikos laikotarpio manieras ir stilių. Serijos pabaigoje veikėjai išsiaiškina, kad ši pora ir yra iš tų laikų, jie visi dabar įstrigę laiko skylėje: pergyvenę beviltiškumo atoslūgį veikėjai vangiai atitraukia lango užuolaidas ir lediniais žvilgsniais įsistebeilija į kosmoso juodą tuštumą. Sklando begalybės apsupti, įkalinti laikmečio mėsmalėje. Ateities praeityje. Jokiame laike. 

Būtent šiuo palyginimu M. Fisheris pradeda aiškinti sąvoką hauntologija. Ją pirmasis apibrėžė filosofas Jacques’as Derrida – tai ontologinė būsena, dabartis arba išgyvenama per praeities prisiminimus, arba iškreipiama ateities lūkesčių, t. y. žmogus niekad nejunta esąs dabartyje, jam vaidenasi (haunt-) dabartis. Pasak J. Derrida, ši statiška psichologinė būsena būdinga šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam po Berlyno sienos griūties. Tęsdamas šią mintį M. Fisheris argumentavo, jog žlugus SSRS ir kapitalizmui tapus dominuojančia ekonomine santvarka, Vakaruose įsivyravo kapitalistinis realizmas – visuotinė nihilistinė pasaulėžiūra, teigianti, kad nebėra jokios alternatyvos kapitalizmui. Filosofas Franco Berardi tą patį vadina lėtu ateities atšaukimu (slow cancellation of the future): žmonija jau nebepajus tokio masto pažangos, kurią patyrė ankstesnės kartos, gyvenančios po Antrojo pasaulinio karo. M. Fisherio teigimu, atšaukus ateitį ir įsivyravus kapitalistiniam realizmui, žmonės, negalėdami įsivaizduoti kitokio rytojaus, nuolat grįš į praeitį. Jis tikina, kad taip jau ir įvyko XXI a. popkultūroje: modernioji kultūra nebeturi savosios išskirtinės tapatybės ir stipriai remiasi praeities tendencijomis. Šiandienos kultūrinė erdvė nepriklauso nei dabarčiai, nei praeičiai, verčiau praeities kultūra išgyvenama taip, lyg niekad nebūtų pasibaigusi, lyg žmogus gyventų amžinoje praeityje. Kaip pavyzdį M. Fisheris pateikia popmuzikos bangas: tarkim, pakankamai nesunku atskirti 7, 8 ar 9 dešimtmečio dainas, bet šiais laikais tampa vis sunkiau atskirti XXI a. pradžios dainą nuo 2 ar 3 dešimtmečio. 

 

 

 

Odisėjos kelionė laiku

 

Būtent „Prime Time“ albumas man sukelia tokį hauntologinį įspūdį. Sukurtas pagal synth-pop žanrą, Vakaruose iškilusį 8 dešimtmečio pabaigoje, albumas klastingai mena neegzistuojantį laikotarpį. Sintezatoriaus melancholiškos melodijos ir funky muzikinių gaidų miksas tarsi nukelia klausytoją į VHS stilistikos, liūtyje skendinčią telefono būdelę anuometiniame Londone ar Niujorke. Bet lyrika užtat retsykiais pakrapnoja šiandienos meilės savitumu: „You don’t text me first, oh oh it’s making my heart burst“ („Neparašai man pirmiau, o, o, tai verčia mano širdį sprogti“). Pati Rūta viename interviu apibrėžia savo muziką kaip „9 dešimtmečio jausmus, sumaišytus su XXI amžiaus patirtimis“. Muzikinis „So Low“ klipas – tai šokių vakarėlis apleistame sandėlyje Rojaus pavadinimu: patalpos senos, menančios praeities fantomus, nors viduje apsireiškia ne klaidžiojančios vienišos dvasios, o vienračiai ir poromis su mirtingaisiais šokantys skraidantys spektriniai dronai. Tartum visos trys – Nona, Decima ir Morta – susibūrė į vieną vakarėlį ir lėto šokio spirale atšaukia ateitį, keičia praeitį. Kadrų, kuriuose atlikėja sėdi ant balto žirgo ir baltame „Range Rover“ pikape, sugretinimas primena kintančius laikus ir sustingusias tiesas – romantika nemirusi, ji tik industrializavosi. Ji dargi demokratizavosi: baltoji riterė kaubojė, dvipusiai princas ir princesė joja ant balto žirgo ir važiuoja baltu pikapu. 

„Prime Time“ albumo dramaturgija remiasi pasakojamojo naratyvo struktūra, kone Fichtės kreivės logika. Iš pradžių bangomis išreiškiamos įvairios širdgėlos, švytuoklė švytuoja nuo skausmo ligi aistros. Lyg skaitant novelę pagrindinė albumo veikėja pereina skirtingus meilės etapus: bandymas vytis mylimąją, depresija dėl vienpusės meilės, savęs kvestionavimas, abejonės savo verte. Viskas pereina į jausminę apatiją, į meilės atsižadėjimą, seksualinę revoliuciją bei emocinę disociaciją „Just a Body“ dainoje. Ji aiškiai skiriasi nuo kitų dainų ultraerotine, kone mačistiškai dominuojančia alfa patelės energija. Dainoje mylimoji sumažinama iki kūno, odos bei mėsos junginio, bet pabaigoje švysteli ir meilės rizikos atošvaistė. Galiausiai albumas baigiasi meile sau, savęs pripažinimu, asmenine pirmenybe: „I’m gonna love myself / Twice as hard as I loved you“ („Mylėsiu save / Dvigubai stip­riau nei mylėjau tave“). Kol pagaliau ateina ta, kuri myli tave tokią, kokia tu esi, besąlygiškai. „Woman, who chooses me“ („Moteris, kuri pasirenka mane“). 

 

This shit has got to stop

 

Albumo tematika remiasi queer meilės motyvais. Neatsakyta, nepripažinta meilė, jos maskavimas, bėgimas nuo jos arba mėgavimasis ja, kai patogu, ir jos atsikratymas, kai bailiai pasiduodama visuomenės neapykantos raibuliuojantiems žvilgsniams: „Why you only kiss me when you’re lonely? / You don’t know how to act around me in the daylight. / But you know what to say to get what you want at night“ („Kodėl bučiuoji, kai jauties vieniša? / Dienos šviesoj nežinai, kaip šalia manęs elgtis. / Bet žinai, ką pasakyt, kad naktį gautum, ko nori“). Kitose Vakarų šalyse 9 dešimtmetis minimas tiek kaip queer kultūros renesansas, tiek kaip nesibaigiančios dramos. „Gay Liberation“ – socialinis ir politinis judėjimas, raginantis LGBTQ+ žmones imtis radikalių tiesioginių veiksmų atremiant visuomenės propaguojamą gėdą ir neapykantą bei skatinant queer pasididžiavimą (gay pride), kilo 1969 metais.  Masiniai protestai prasidėjo, kai policija vykdė reidą „Stonewall Inn“ bare Niujorke – tuometinėje LGBTQ+ saugioje susibūrimo vietoje, – šįkart bendruomenė gynėsi ir atsakė tuo pačiu, policijai pradėjus smurtauti. Pirmieji AIDS atvejai užfiksuoti 1981 m. birželį – nuo čia prasidėjo ilgi ir aršūs protestai už LGBTQ+ bendruomenės teisę į gyvenimą ir sveikatos apsaugą. Politinės organizacijos – tokios kaip ACT UP (AIDS Coalition to Unleash Power; AIDS koalicija galiai išlaisvinti) – spaudė visuomenę bei vyriausybes kovoti ir padaryti galą AIDS pandemijai, pasitelkus  plataus mąsto mokslinius tyrimus, prieinamą gydymą bei siekį pakeisti homofobiškus teisės aktus ir tuometinę diskriminuojančią viešąją politiką. Kiek žinau, Lietuvos queer bendruomenė tais laikais buvo pasislėpusi kognityvinėse slėptuvėse, jos matomumas buvo arti nulio, neįskaitant tų, kurie gana matomai buvo įkalinti psichiatrijos įstaigose su kitais antisovietiniais disidentais. 

Atsižvelgdama į šitą vietinį bei platesnio masto istorinį kontekstą negaliu vertinti „Prime Time“ albumo vien tik iš M. Fisherio nihilistinės perspektyvos. Hauntologija čia kyla ne iš bandymo perrašyti istoriją ar pabėgti nuo statiškos būties, bet sukurti laikiną autonominę zoną, kurioje esti naujos praeities vizija. Akademikė ir feministė Jill Dolan įvardijo menines pastangas, kurios išlaisvina žmogų iš dabarties pančių ir, kaip utopinį performatyvumą, sužadina gebėjimą viltis. Tai įveiklina vaizduotę, įkūnija mintis, skatina laikinai patirti pasaulį, kur „kiekviena mūsų gyvenimo akimirka būtų emociškai gausi, sodri, estetiškai stulbinanti ir intersubjektyviai intensyvi“. R. Mur muzika veikia kaip hauntologinis utopinis performatyvas, muzikantės praeities pervaizdavimas sukursto įvairiapusę jausminę gamą ir suteikia vilties, kad dar ne per vėlu grįžti į prarastos utopijos galimybę. 

Kaip atrodytų queer bendruomenė, jeigu į AIDS būtų buvę reaguojama taip pat rimtai ir greitai kaip į COVID-19? Kaip atrodytų Lietuva, jeigu būtume turėję nuosavą „Stonewall Riots“, „Gay Liberation“? Geresnis rytojus visada egzistavo, jis visada glūdėjo visatos tikimybių begalybėje. Galbūt lėtai atšaukdami ateitį ir grįždami į praeities nukrypimus, mes pagaliau kažką sukursime dabartyje („I’m not afraid anymore of this vision of us.“ / „Nebesibaiminu šios mūsų versijos.“) ?

 

Epilogas 

 

Ir to pirmo, ir antro, ir paskutinio prisilietimo niekad nebuvo. Jie niekad neegzistavo. Galbūt tik mano paauglystės „Tumblr“ paskyros viename užslaptintame skyriuje. Arba tik tame „kas būtų buvę, jei...“ scenarijuje. Žmonėmis mes tapome vėliau. Galbūt pernelyg vėlai. Bet vis dėlto tapome („Lonely years have made my heart dull / Lonely years have made me grow.“ / „Vieniši metai atbukino man širdį / Vieniši metai privertė mane augti.“)

 

 

 

Adelė Šalkauskaitė – nepatikima pasakotoja, teatro ir performansų studijų specialistė.