Agnė Vidugirytė. Namų orkestro gyvūnėliai
„Būna, verkiu, valgau, išvedu šunį ir gan daug parinuosi“, – per vieną karantininę koncerto transliaciją žiūrovų paklausta, ką be „Homechestra“ veikia gyvenime, atsakė Dominyka Kriščiūnaitė – grupės vokalistė, dainų autorė ir pagrindinė gyvavimo sąlyga.
Triphopo ir loungecore atspalviais gitarinę alternatyvą štrichuojantys „Homechestra“ yra pasmerkti nebūti stambiausiu šriftu užrašytais festivalių vardais ar bent artimiausius porą metų nesutraukti sausakimšų vasaros koncertų kiemų. Ši introvertiška grupė kiek monotoniška, bet čia pat skaidria bei gyvybinga melancholija, iš pirmo žvilgsnio naivokoje tekstų žaismėje įpintu liūdesiu ir mielos nejaukos paženklintu nuoširdumu laimi tokių pat introvertų širdis. Debiutinį albumą „Dialogues That Never Happened“ (2020) užbaigę fraze „My God, how weirdly the world ends“, „Homechestra“ su antruoju pilno metro darbu HABITS šiemet leidosi tyrinėti, kaip patys sako, įpročių galią. Panašu, pasaulio įprotis egzistuoti net jam pasibaigus – ar pagaliau įvykus visiems neiškalbėtiems pokalbiams – yra nenugalimas.
Kuklokas, nepretenzingas „Homechestra“ charakteris atsiskleidžia ir per jų muzikinę raidą. HABITS apsieina be augimo šuolių, neatsiplėšia toli nuo pirmtako, nesikeroja į sudėtingas kompozicijas ar ambicingas radikaliai naujų sąskambių paieškas, nors poroje kūrinių prie D. Kriščiūnaitės vokalu prisijungęs gitaristas Ignas Staškevičius įneša neįkyrų šviežienos pojūtį. Neįvykusius dialogus, vedžiojusius po asmeninę santykių netekties istoriją, tęsia ir papildo bendresni mąstymai apie kasdienę būtį, santykius, kiautus, kuriuose saugu pasislėpti, ir kiek dusinančią žmonių pasaulio prigimtį.
Pasaulį „Homechestra“ narsto pasitelkdami į žmogišką būklę patekusius gyvūnėlius ir savitą tekstų gramatiką, kuri atidesniam klausytojui gali aptarkuoti ausis. Tai, ko gero, reikėtų priimti kaip tikslingą D. Kriščiūnaitės braižą, pasirinkimą sunkesnes temas neutralizuoti lengvabūdišku atsainumu. Sraigės kiaute slepiasi mylimasis ar bičiulis, kurio nepavyksta prakalbinti; voro kelionė iš kambario į vonią tampa universaliu pasakojimu apie navigavimą atšiauriame pasaulyje; jūroje kasdienes įtampas skandinti suvažiavę žmonės jomis prišeria žuveles, kurios puola nervingai šokinėti horizonte ir viena su kita elgtis taip, tarytum būtų svarbiausios būtybės žemėje. Gyvūnėliai D. Kriščiūnaitės tekstuose virsta žaismingais raktais, skirtais atrakinti trapiam žmogiškumui ir egzistencinio nerimo būsenoms. Homechestriškas buvimas žmogumi yra šiek tiek bauginantis ir varginantis, tačiau viltingas.
„Homechestra“ naujajame albume toliau gyvuoja be aiškiai artikuliuotų įtakų ir įsitvirtina savo garso vėžėse. Sudėtingesnių, dinamiškesnių ritmų ir sinkopių, maloniai kutenusių ausį debiutiniame albume, HABITS gerokai mažiau, tačiau tai skambesio neskurdina. Į pirmą planą veržiasi Pijaus Ganusausko klavišiniai, pasipildęs vokalas įneša malonaus svorio, o išskirtinai atmosferiškoje SEASONG susijungę visų grupės narių balsai nardina į netikėtą gelmę, kurioje, norėtųsi manyti, slypi tolesnių kūrybinių krypčių užuomina.
Rūtos Verseckaitės nuotraukos
Gražiausia albumo akimirka – trumpiausiame ir, ko gero, seniausiame kūrinyje „C88 DYE“, pirmąsyk nuskambėjusiame dar 2020-ųjų vasarą. Švelnus, beveik džiaugsmingas susitaikymas su laikinumu, Aido Marčėno žodžiais tariant, „kažkoks mažoriškas minoras“ užauga į pramaišiui beviltiškumu ir viltimi trykštančią kulminaciją. Tokios akimirkos – didžiausia „Homechestra“ stiprybė, leidžianti išsiskleisti stipriam D. Kriščiūnaitės vokalui, apgalvotoms harmonijoms ir emociniam užtaisui.
Netikėtose Lietuvos vietose išsibarstę albumo pristatymo koncertai paliudijo, kad „Homechestrai“ pavergti širdis geriausiai sekasi gyvų pasirodymų pavidalu. Nors „mažiau yra daugiau“ taisyklė niekaip negalioja skaičiuojant už bilietus gautas pajamas, ji suveikia ieškant koreliacijos tarp žiūrovų skaičiaus ir nuginkluojančio nuoširdumo. Šniokščiant pašėlusiam vasaros lietui įsispraudusi tarp vyresnio amžiaus Zapyškio publikos senojoje bažnyčioje ar su saujele Palūšės vietinių valtinėje besiklausydama virš vandens pakibusių melodijų jaučiausi lyg prisėdusi mylimų bičiulių svetainėje, kur ant kilimo drauge dėliojame kasdienius būgštavimus, apkumščiuotas širdis, naivaus idealizmo atplaišas ir nuojautą, kad viskas bus gerai – net jei niekada neatsikratysime įpročių verkti, valgyti, išvesti šunį ir gan daug parintis.
Agnė Vidugirytė – kultūros reiškinių stebėtoja ir komunikuotoja.
