Sulig 24-ojo „Literatūros ir meno“ numerio išleidimu pasibaigė šiųmetis, jau 28-asis, aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“. Pirminiai įspūdžiai atslūgo, kai kurie ir visai pasimiršo, dar kiti praplėtė akiratį ir šio to išmokė, tad galima aptarti festivalį iš laiko bei emocinės distancijos. Nesu muzikologė ar muzikantė, tad išsamios specializuotos struktūrinės atliktų kūrinių analizės pateikti negalėsiu (žr. Raimondą Žiūkaitę? aūūū, kur tu?), greičiau prabilsiu vox populi arba įgarsinsiu tai, dėl ko buvo nuogąstaujama ir džiūgaujama kai kuriuose mažesniuose rateliuose.

Spalio 20–lapkričio 10 d. vykęs festivalis idėjiniu šūkiu pasirinko „100 inspiracijų kūrybai“ nurodydamas į Lietuvos valstybės šimtmetį. Pakankamai paprasta, kad nereikėtų aiškinti ir detalizuoti, pakankamai abstraktu, kad visi įsivaizduotų suprantantys, apie ką čia, netgi gan pilietiška ir saugu. Suprask, 100 – labai daug, praktiškai viskas, tad apie tai galime ir nebekalbėti. Kviestiniais kompozitoriais tapo: gan skirtingas patirtis sukaupę vizualinio ir garsinio meno kūrėjas amerikietis Phillas Niblockas, suomių pasididžiavimo, Sibelijaus akademijos, alumnas Magnusas Lindbergas bei 2015-ųjų Pulitzerio premijos laureatė, viena mano taip mylimo (dėl tos pačios „Gaidos“) kolektyvo „Bang on a Can“ įkūrėjų ir kūrybinių vadovių amerikietė Julia Wolfe. (Beje, pastariesiems dviem šie metai žymi asmenines sukaktis – 60-mečius, jei jums tokie dalykai imponuoja.) Apimtimi festivalis kaskart prilygsta maratonui, tad ne tik aplankyti kiekvieną koncertą, bet ir dėmesingai jo klausytis reikia valios pastangų, o jų man vis pristinga. Pati esu kiek jaunesnė už „Gaidą“ – negaliu įvertinti ilgamečio kismo, todėl subjektyviai išskirsiu savo šių metų favoritus ir pateiksiu pastabas apie nebe pirmą kartą akis badančius dalykus.

Julia Wolfe

Kas buvo gerai? J. Wolfe! Kompozitorės 9 kūriniai skambėjo net 6 festivalio koncertuose. Neteko išgirsti jų visų, tačiau žinodama, jog J. Wolfe turi skambėti to vakaro programoje, nekantriai laukdavau. Kompozitorė nėra tipiškai akademiška ir nors negebėčiau tiksliai žodžiais įvardyti, ką turiu galvoje, tačiau šiuolaikinės akademinės muzikos vengiančiųjų gretas greičiausiai atbaido rimties aura, taisyklingumas (net taisyklių laužymas dažnai atliekamas itin saugiai) ir tam tikras ap(si)ribojimas, gaivališkumo stygius. Tačiau J. Wolfe formalistinių ir konceptualių inspiracijų semiasi iš įvairiausių sferų: amerikietiško folko, fanko, džiazo, XX a. pab. populiariosios muzikos, angliakasių bendruomenės, maišto, gatvės kultūrų ir t. t. Nėra jai neįveikiamos užduoties – nenuasmenintos, kontekstualios kompozicijos rašomos tiek solistams, tiek skirtingų dydžių ansambliams, tiek orkestrams. Ir visur J. Wolfe pavyksta. Netikėtai įpinami skirtingų muzikinių stilių inkliuzai pasirodo esą ne organiški pokštai „rimtoje“ kompozicijoje, o lygiaverčiai visumos komponentai. Autorės muzika, mano skoniui, kartais galbūt per porą žingsnių per daug priartėja prie „duonos ir žaidimų“ ribos, tačiau iš tiesų tampa energija įkraunančia patirtimi, kur pramoginis žanras nėra tolygus supaprastinimui.

„Synaesthesis“! Šešerius metus gyvuojantis šiuolaikinės muzikos ansamblis, dabar vadovaujamas Martos Finkelštein, „Gaidoje“ dalyvauja nebe pirmą kartą. Kaip ir pernai, šiemet jie pristatė dvi programas: pirmoji, „In Celsius“, tarsi nurodo į Europą, o antroji, „In Farenheit“, į JAV. Tačiau skirstymas pagal geografiją greičiau sąlyginis, nes kiekviena programa ansamblis mėgino užčiuopti ir atskleisti skirtingas mąstymo tradicijas. Ar tai pasijuto neprofesionalui – nebūtinai, tačiau man aktualiau, jog koncerte „In Farenheit“ pusė skambėjusių kompozicijų buvo J. Wolfe („Stronghold“, „Reeling“ ir „Big Beautiful Dark and Scary“). Kiek kameriškesnė, mažiau formali nei, pvz., Filharmonija su savo marmuru ir privalomomis kavos / vyno / lėto slampinėjimo ratu pertraukėlėmis, šiaurinės ŠMC salės aplinka tiko tokiam kolektyvui. Tiek dirigento Karolio Variakojo ekspresija, tiek atliekamo kūrinio, tiek grojančių kolegų pajauta neleido atplėšti akių, o kviestinės kompozitorės kūriniai skambėjo intensyviai ir įtaigiai. Paskutinis, 2012-ųjų „Reeling“, prasidėjo energingu iš anksto įrašytu vyro dainavimu / niūniavimu be žodžių, asociatyviai nukeliančiu į avių ganyklas aukštikalnėse arba kokį nors (nebūtinai sakralinį) dienos ritualą, ir „Synaesthesis“ atlikėjų spragsėjimu pirštais. Ilgainiui prie kompozicijos prisijungė po vieną gyvą instrumentą, tačiau natos ir sluoksniai konstruoti būtent aplink balso partiją. Be gero atlikimo, ansamblio sėkmę lemia, manau, kiekvieno nario entuziazmas ir mėgavimasis atliekama muzika, o tai publika neišvengiamai pajunta – ydinga tradicija po kiekvieno pasirodymo ploti, kol delnai užkaista, spalio 26 d. koncerto atveju pasiteisino. Subjektyviems „Synaesthesis“ ir J. Wolfe atlikimo skoniams bei energijoms persiklojus publika gavo išgrynintą, ryškų produktą ir savo ovacijomis išprašė bisą.

Kas buvo blogai? Renginio komunikacija / rinkodara. Pranešimai spaudai – gerai paruošti, gausūs, išsamūs ir be perteklinių būdvardžių pabarstukų. Tačiau pokalbiai („Matei, „Gaida“ prasidėjo, eisi kažkur?“ – „Nežinau, į Glassą šiaip galvojam.“ – „Bet tu žinai, kad paties tai Glasso nebus, ane?“ – „Kaip nebus?“ – „Nu, nebus, tik jo kūrinį gros.“) įvyko daugiau kartų, nei būčiau norėjusi. Tuomet pašnekovas nusprendžia neisiąs klausytis ne Phillipo Glasso ir apsigauna – kompozitoriaus kūriniai skamba geriau, kai juos tiksliai atlieka ar sumaniai interpretuoja (leidimas tam duodamas retai) ne pats autorius. Suprantu, jis – gyvoji legenda, apie ją visuomenę kadaise edukavo net vienos Vilniaus patiltės grafitis, tačiau koncerto, kuriame Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras atliks dar tris kūrinius, pavadinime ir paveiksliuke akcentuoti tik vieną personaliją neteisinga. Turint omenyje, jog du iš tų kūrinių – kviestinių festivalio kompozitorių, dar ir nepagarbu. Tokio tipo miskomunikacija, pasireiškusi ne tik minimu atveju, yra arba neapsižiūrėjimas, arba tikslingas potencialios auditorijos klaidinimas, kuriam nerandu adekvataus pateisinimo.

Vizualinis identitetas / dizainas. Taip ir girdžiu vieną galimų argumentų: „Mums nerūpi, kad jums būtų gražu, verčiau daugiau investuosime į koncertus.“ Vis dėlto kritika neapsiriboja gražu / negražu ginču ar paiku nišinės estetikos reikalavimu. Neproporcingi šriftai, netolygus informacijos išdėstymas, didžiųjų ir mažųjų raidžių, kursyvo ir pajuodinimo chaosas liudija nesirūpinimą teksto konstravimu. Skoningas ir, be abejo, patogus dizainas vartotojui leidžia geriau patirti. Biudžeto paskirstymo svarbesnėms reikmėms argumentas būtų pateisinamas (greičiausiai organizatoriai turi ir kitų), jei nežinočiau, kad bendradarbiauti, sukurti vizualinį identitetą „Gaidai“ buvo siūlomasi net nemokamai.

„Synaesthesis“. Dirigentas Karolis Variakojis. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Garsas. Nežinau festivalio užkulisių, tačiau Lietuva turi tvirtą kelių dešimtmečių tradiciją negebėti „daryti garso“. Norintiems išmokti renginių įgarsinimo amato patartina vykti studijuoti į užsienį arba turėti asmeninės patirties grojant ir iš anksto tiksliai žinant, ką reikia ir galima pasiimti iš mokslų čia, vietoje. Todėl nestebina, jog ypatingo niuansuotumo ir precizikos reikalaujančios P. Niblocko audiovizualinės kompozicijos, drone ir mikrotoninis gaudesys (koncerte atlikti kūriniai „Bag“, „FeedCorn Ear“ bei „V&LSG“) ŠMC salėje tąsė lankytojų kantrybę šaižumu. Pradžioje maniau tokį būsiant autoriaus sumanymą į meditatyvų snaudulį įvesti išprovokavus garsinį diskomfortą, – tačiau stebint subruzdimą aplink garsistą, salę paliekančius žmones ir kliaujantis savo pojūčiais nenoriai atėjo supratimas: toks skarbonkės garsas yra nemokšiškumo rezultatas. Dailios repetityvios vandens tėkmės, augmenijos kadrais prasidedančios žmonių ritualų link pereinančios ir tematiškai atgal ratu grįžtančios, esmiškai muzikos niekaip nepapildančios vizualizacijos – tema kitam kartui. Priekaištų gyvai instrumentinei muzikai šiame ir kituose koncertuose, juolab kad dažnu atveju ją atliko Nacionalinis simfoninis orkestras arba aukšto kalibro profesionalai, neturiu.

Vertinti festivalio, kaip vienalyčio renginio, eklektišką programą – sudėtinga, nežinia, ar apskritai įmanoma. „Druskomanija“, „Ahead“, „Jauna muzika“ ir kt. (knieti pamatyti, kuo virs pastarasis, meninio vadovo pareigas perėmus Arturui Bumšteinui) dydžiu bei reikšme, be abejo, neprilygsta „Gaidai“, tačiau kompaktiškumas jiems teikia koncentruotumo privilegiją. Kitaip tariant, galima mąstyti ir kalbėti apie kažin kokią visumą. Deja, aktualumas – o „Gaida“ prisistato kaip aktualiosios muzikos festivalis, – angliškai problemiškai išverstas į contemporary (šiuolaikinis), bent jau elektroninės muzikos plotmėje atrodo komiškai: atvežami kūrėjai, buvę aktualūs prieš penkerius, jei ne penkiolika metų. Kai kuriems žmonėms jie vis tiek taps atradimu, tačiau negalima orientuotis į „užsigarantavusius“ ar sentimentus keliančius vardus, kurie šiandieniame kontekste nepasiūlo nieko nauja: nei patys vystosi, nei esamą muzikinį lauką reflektuoja.

Vis dėlto „Gaida“ atlaiko instrumentinės šiuolaikinės muzikos frontą ir suteikia galimybę nors trumpam ištrūkti į pakylėtą civilizuotumą.