Egidijus Stanislovas Staponavičius

Mano senas girtuoklis
draugas didele nosimi
primena didelę dėžę
nuo apelsinų su egzotiška
etikete...

Rimas Burokas

 

Prisiminti draugus, bičiulius, pažįstamus visada malonu. Gerai pasiknaisiojus atminty, iškyla, rodos, seniai užmiršti fragmentai, detalės, įvykių nuotrupos. Vieni iš tokių malonių prisiminimų – prisiminimai, susiję su poetu Egidijumi Staponavičiumi (1953 05 17–1999 02 07). Poetu, kurio gyvenimas, bent jau kitiems matoma jo pusė, atrodė poetiškai patrauklus, nerūpestingas. Tai poeto gyvenimas: valkatauta, elegantiškai girtuokliauta, mąstyta, vienų kitiems dovanotos eilėraščių eilutės... Buvau liudininkas, kai kažkuris (tik dabar nebeprisimenu, kuris kuriam: ar Rimas Burokas, ar Egidijus) padovanojo dabar jau Egidijaus Staponavičiaus eilėraštyje esančią eilutę: „Tiesa seniai pabodus kaip ir moteris, // nepažinta, bet artima..." Girtuokliauta... Pamenu, Egidijus pasakojo, kad eilinį kartą užgėrė, kai perskaitė, regis, „Nemune" išspausdintas Petro Dirgėlos noveles apie Heliodorą Pikutį. Kitą kartą kalbėjo, kad neva F. Kafka savo „Pilyje" pavogęs jo idėją – labirinto idėją. Mat Egidijus buvo pradėjęs rašyti kažką panašaus –­ romaną-labirintą...

Egidijaus draugų, pažįstamų būrys irgi buvo poetiškai platus. Artimesni tie, kurių tik keliolika, kurie savo likimais panašūs į jį patį – daugumos jų taip pat jau nebėra – nebėra Jurgio Kunčino, Rimo Buroko, Petro Rakausko, Audriaus Kukausko, Algirdo Mečinsko (Spirito), Algio Saulevičiaus-Saulėno, Ašaros Bendinskaitės-Žukauskienės, Artūro Baryso (Baro) ir dar daugelio kitų, išėjusių anapilin. Tikiu, kad Egidijų prisimena poetas Edmondas Kelmickas, vertėjas Tomas Čepaitis, psichologas Žilvinas Bieliauskas, režisierius Rimas Morkūnas, dailininkė Silvija Burokienė, dailėtyrininkė Aldona Dapkutė, poetai Vytautas Rubavičius ir Romas Trachimas.

P. S. Tarp Egidijaus eilėraščių rankraščių aptikau, matyt, paties Jurgio Kunčino jam dovanotą savo eilėraštį „Vasario pabaiga", kuris iki šiol nebuvo niekur skelbtas.

Kęstutis Subačius


Mildos Drazdauskaitės nuotraukos

* * *

Vėl tuščios valandos per lietų sėlina,
ir laužo susikurt širdy nebegaliu.
Po miestą žingsniai lyg vaiduokliai pėdina,
Skaičiuodami nuvystančius metus.
Nuo varpinės nusvyra laiko dūžis, –
šešėlis pilkas, liečiantis gatves.
Tarytum riksmas sienoje, už durų,
palieka kūną paskutinė valanda.

 

* * *

Raudoni lapai sudega į parko širdį,
banguoja skrybėlaičių baltuma
Čia vėjas, o čia baltos damos šypsos –
šiandien diena, kai sudega tyla.

Ir tyli blizgantys trombonai triūbos,
pavargę blizgantys šalmai
palieka gaisrininkų galvas,
ruduo palieka mus lietaus lašais.

O baltos baltos damos –
sidabrinis juokas.
O kavalierių apdarai griežti,
Kai juoda tyliai tyliai slenka balta,
žinok, tai būna kartą per metus.

Žinok, tą dieną dega skausmas, laisvė,
Raudoni lapai – rytdienos viltis
Tą dieną paskutinį kartą apsiniaukia,
Lyg scenos uždanga nukrinta atmintis.

N. Vilnia, 1985 10 20

 

* * *

Vasario liūdesį matuoja baltas vėjas,
Kai tuščios gatvės spaudžiasi į baltą sniegą,
Tyla žodžius krūtinėje suplėšo
Ir nuogos šakos drasko nuogą sapno tiesą.

Nutylantis laiptinėj žingsnių aidas
Į naktį širdį išmeta, ir baugiai dairos
Sušalęs šuo, kai vienišas praeivis
Degtuką įbrėžia baltoj tamsoj.

 

Sau

Šuo į rytą tyliai bunda
Nors tarpuvartėj tamsu
Nubindzena toks susmurgęs
Nuo vienatvės ir žaizdų

Išsilaižo išsiraivo
Saulę uosto ir skaudu
Kad sapnuoto keršto kvapas
Vėjy tirpsta ir tada
Nepavysi ko netekęs neturėjęs niekada.

 

* * *

Keista ironija
Sustingsta tavo žvilgsnis –
Tiesoj paskendęs kankinys.
O, Dieve, gelbėk nuo harmonijos,
Miške nors kartą leiski pasiklyst.
Tiesa seniai pabodus
Kaip ir moteris,
Nepažinta, bet artima
Kelionė!
Tik tolima KELIONĖ!
Be kojų valkata
Sena svaja.

 

* * *

Šiam nuogam pasauly
Kamerinė tyla
Patyli kartais truputį.
Kaštonų uogos paverkia
Po lietaus
Šiam paprastam nuogam pasauly
Visai nebloga klausyti
Nuosavo tylėjimo
Ir stebėtis svetimu gerumu
Kaip savo nepažįstamom akim
Nakties veidrody.

 

* * *

Ruduo nukrito ant rojalio
Ir daros gera gera gera
Kai vyną pilsto tau lyg dalią
–––––––––––––––––––––
Nors vyšnios vienas lapas krito
Mano taurė tuščia paliko.

 

* * *

Per baltą baltą liūdesį
naktis žila prisėlina
ir mėto žingsnių trupinius į tavo vargšę sielą,
į pagiriotą rytą,
į tuščią šiukšlių dėžę.

Suskyla laikas gatvėse
Tarp vakaro ir ryto.
Nuvyto, oi, nuvyto
Langai į dieną kitą...

 

Karuselė

Aš parke klaidžiojau vienas sukaus karuselėj
drambliai ir žirafos arkliai ir lėktuvai
nešė per tylinčią naktį per pasakų vėją
kai juokas nedūžta į tamsą
o srūva nakties aksomu kaip vynas tiesiai į širdį
maža mergaičiukė su liūdesio ženklu plaukuos tyliai priėjo
paglostė dramblį žirafą arkliuką lėktuvą mane jos lūpos
kalbėjo
meiluti mylėki mane šią naktį aš rėja
tarp miegančių medžių žibinto ir vėjo
drambliai ir žirafos arkliai ir lėktuvai sustojo
naktis vis dar sukos
ir žodžiai tylūs pro ašaras liejos ir liejos
meiluti turėki mane ir turėki šią naktį
kaip aš užturėjau kiekvieną išblėsusį rytą
o ašaros krito pavargę drambliai ir žirafos arkliai
ir lėktuvai tylėjo
tik aidas po naktį nešiojo nykstantį žodžių tyrumą
meiluti mylėki mane šią naktį aš rėja
tarp miegančių medžių žibinto ir vėjo

Draugai