Dar 1860-aisiais gimti namuose buvo visai normalu. Dabar, kaip girdėjau, aukšti medicinos dievai paskelbė įsaką, kad pirmieji jauniklių verksmai turėtų pasigirsti ligoninės, geriau madingos, anestezinėje atmosferoje. Ponas ir ponia Batonai buvo jauni ir penkiasdešimčia metų priekyje mados, kai vieną 1860-ųjų metų vasaros dieną jie nusprendė, kad jų pirmagimis turėtų gimti ligoninėje. Ar ši chronologijos klaida turėjo ryšį su stulbinančia istorija, kurią tuoj išdėstysiu, niekas niekada nesužinos.
Aš jums papasakosiu, kas įvyko, o jūs spręskite patys.
Batonai užėmė pavydėtiną socialinę ir finansinę padėtį prieškario Baltimorėje. Jie giminiavosi su Šia Šeima ir su Ta Šeima, kas, kaip žinojo kiekvienas pietietis, suteikė jiems teisę būti didžiulio perų luomo, gausiai gyvenančio Konfederacijoje, nariais. Toks žavingas senas įprastas dalykas kaip vaikų gimimas buvo jų pirmoji patirtis, tad normalu, kad ponas Batonas jaudinosi. Jis tikėjosi, kad gims berniukas, kad galės išsiųsti jį į Jeilio koledžą Konektikute, kuriame pats ponas Batonas ketverius metus buvo žinomas pravarde „Rankogalis", – pagal akivaizdžius požymius.
Tą rugsėjo rytą, skirtą didžiuliam įvykiui, jis atsikėlė šeštą valandą, jaudindamasis apsirengė, prisiderino nepriekaištingą kaklaskarę ir Baltimorės gatvėmis išskubėjo į ligoninę nustatyti, ar nakties tamsa atnešė naują gyvybę į savo prieglobstį.
Būdamas maždaug per šimtą jardų nuo „Privačios Merilendo ligoninės ponioms ir ponams", jis pamatė šeimos gydytoją daktarą Kyną, lipantį laiptais žemyn, betrinantį rankas taip, lyg praustųsi – kas reikalaujama iš visų gydytojų, kaip nerašyta gydytojo profesijos etinė norma.
Ponas Rodžeris Batonas, „Rodžeris Batonas ir kompanija, didmeninė prekyba metalo dirbiniais" prezidentas, pradėjo bėgti daktaro Kyno link, taip netekdamas dalies orumo, kurio tuo spalvingu laikotarpiu buvo tikimasi iš pietiečio džentelmeno.
– Daktare Kynai! – sušuko jis. – O, daktare Kynai!
Gydytojas jį išgirdęs atsisuko ir laukė pono Batono su keista išraiška visko mačiusiame veide.
– Ar jau įvyko? – priėjęs paklausė ponas Batonas vos beatgaudamas kvapą. – Kas? Kaip ji? Berniukas? Kas?..
– Kalbėkite aiškiai! – griežtai tarė daktaras Kynas. Jis atrodė kažko suirzęs.
– Ar vaikas gimė? – maldaujančiu balsu paklausė Batonas.
Kynas susiraukė.
– Na, taip, spėju, kad taip, tam tikru būdu.
Ir vėl keistai pasižiūrėjo į poną Batoną.
– Ar mano žmona sveika?
– Taip.
– Berniukas ar mergaitė?
– Klausykite! – sušuko suirzęs Kynas. – Nueikite ir pats pamatysite. Siaubinga! – paskutinį žodį jis išrėkė beveik vienu skiemeniu, tada nusisuko murmėdamas. – Jūs galvojate, kad tokia istorija padės mano profesinei reputacijai? Dar viena tokia, ir aš žlugčiau, bet kas žlugtų.
– Kas atsitiko? Trynukai?
– Ne, ne trynukai, – kandžiai atsakė gydytojas. – Pats nueikite ir pamatysite. Ir susiraskite kitą gydytoją. Aš priėmiau jus, jaunuoli, į šį pasaulį, aš buvau jūsų šeimos gydytojas daugiau nei keturiasdešimt metų, bet jau pakaks! Aš daugiau niekada nenoriu matyti nei jūsų, nei bet kurio iš jūsų giminaičių! Viso gero!
Tada jis staigiai nusisuko ir, netaręs daugiau nė žodžio, įlipo į savo fajetoną, laukiantį prie šaligatvio bortelio, ir greitai nuvažiavo. Ponas Batonas liko stovėti prie šaligatvio nustėręs ir drebantis nuo galvos iki kojų. Kokia siaubinga nelaimė atsitiko? Staiga jis prarado visą norą eiti į „Merilendo privačią ligoninę ponioms ir ponams" ir tik po akimirkos vargais negalais prisivertė užlipti laiptais ir įeiti pro duris.
Koridoriaus prieblandoje už stalo sėdėjo seselė. Nurijęs apmaudą ponas Batonas priėjo prie jos.
– Labas rytas, – maloniai žiūrėdama tarstelėjo ji.
– Labas rytas, aš... aš ponas Batonas.
Merginos veidą užliejo visiška siaubo išraiška. Ji atsistojo ir vos susitvardė neišlėkusi iš koridoriaus.
– Aš noriu pamatyti savo vaiką, – pasakė ponas Batonas.
Seselė spygtelėjo.
– Ach, žinoma! – isteriškai sušuko ji. – Viršuje. Kaip tik viršuje. Lipkite... viršun!
Ji mostelėjo ranka, o ponas Batonas, merkiamas vėsaus prakaito, netvirtai pasisuko ir pradėjo lipti į antrą aukštą. Viršutiniame aukšte jis kreipėsi į kitą seselę, kuri ėjo jo link, nešina dubeniu.
– Aš esu ponas Batonas, – vos sugebėjo ištarti, – aš noriu pamatyti savo...
Džerkšt! Dubuo subarškėjęs nukrito ant grindų ir nusirideno laiptų link. Džerkšt! Džerkšt! Jis pradėjo palengva riedėti žemyn, lyg būtų visuotinio siaubo, išprovokuoto šio džentelmeno, dalis.
– Aš noriu pamatyti savo vaiką, – ponas Batonas jau beveik rėkė. Jis vos laikėsi.
Džerkšt! Dubuo pasiekė pirmą aukštą. Seselė susitvardė ir į poną Batoną metė nuoširdžios paniekos kupiną žvilgsnį.
– Gerai, pone Batonai, – sutiko ji tyliu balsu. – Labai gerai! Bet kad jūs žinotumėte, į kokią padėtį mes visi šį rytą patekome! Tai pasibaisėtina! Ligoninė neteks gero vardo po...
– Paskubėkite, – kimiai sušuko jis. – Aš to nepakelsiu!
– Tuomet prašom čia, pone Batonai.
Vilkdamas kojas, jis nuėjo paskui ją. Ilgo koridoriaus pabaigoje jie priėjo palatą, iš kurios sklido daugybė riksmų – iš tikrųjų, palatą, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo vadinama „verksmų palata". Jie įėjo.
– Na, – aiktelėjo ponas Batonas, – kuris mano?
– Štai! – pasakė seselė.
Pono Batono akys nusekė jos rodomąjį pirštą ir štai, ką jis pamatė. Pusiau įgrūstas į vieną iš lovelių, įsuktas į plačią baltą antklodę sėdėjo maždaug septyniasdešimties metų senis. Jo reti plaukai buvo beveik žili, o nuo jo smakro driekėsi ilga pilka barzda, kurią kedeno per langą pučiantis vėjelis. Jis pasižiūrėjo į poną Batoną blausiu sumišusiu žvilgsniu.
– Ar aš išprotėjau? – pono Batono siaubą pakeitė įsiūtis. – Čia kažkoks šiurpus ligoninės pokštas?
– Mums tai nepanašu į pokštą, – rūsčiai atsakė seselė. – Ir aš nežinau, ar jūs išprotėjote, ar ne, tačiau tai tikrų tikriausiai jūsų vaikas.
Vėsus prakaitas dar labiau išpylė pono Batono kaktą. Jis užsimerkė, tada vėl atsimerkė. Jokios klaidos – jis tikrai žiūrėjo į septyniasdešimtmetį – septyniasdešimtmetį kūdikį, kūdikį, kurio kojos karojo pro lovelės, kurioje gulėjo, šonus. Senis akimirką ramiai žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą, o tada staiga prakalbo gergždžiančiu nusenusiu balsu:
– Ar tu mano tėvas? – griežtai paklausė.
Ponas Batonas ir seselė krūptelėjo.
– Nes jei tu esi mano tėvas, – tęsė irzliai, – tai greičiau išvežk mane iš šios vietos... arba bent liepk jiems čia padėti patogų supamąjį krėslą.
– Dėl Dievo meilės, iš kur tu atsiradai? Kas tu? – paklaikusiai pratrūko ponas Batonas.
– Negaliu tiksliai pasakyti, kas esu, – irzliai suinkštė senis, – kadangi aš gimiau tik prieš dvi valandas, bet mano pavardė tikrai Batonas.
– Tu meluoji! Tu apsišaukėlis!
Senis pavargęs pasisuko į seselę.
– Gražiai sutinka naujagimį, – pasiskundė silpnu balsu. – Pasakykite, kad jis klysta.
– Jūs klystate, pone Batonai, – griežtai pasakė seselė. – Tai jūsų vaikas, turite su tuo susitaikyti. Mes prašome jį pasiimti namo kaip įmanoma greičiau, šiandien.
– Namo? – nepatikliai pakartojo ponas Batonas.
– Taip, čia jis negali būti. Tikrai negali, suprantate?
– Aš labai džiaugiuosi, kad vyksiu namo, – suinkštė senis. – Tai bus puiki vieta ramaus būdo berniukui. Aš negalėjau bluosto sudėti per visus šiuos klyksmus ir riksmus. Aš paprašiau ko nors užvalgyti, – jo balse pasigirdo spigi protesto gaidelė, – o jie man atnešė pieno butelį!
Ponas Batonas susmuko ant kėdės greta sūnaus ir rankomis užsidengė veidą.
– Dieve mano, – sumurmėjo jis apimtas siaubo. – Ką pasakys žmonės? Ką man daryti?
– Jūs turėsite vežtis jį namo, – pareikalavo seselė, – tučtuojau!
Priešais iškankinto vyro akis bauginančiai aiškiai iškilo groteskiškas vaizdas – jis eina pilnutėlėmis miesto gatvėmis, o ši gąsdinanti šmėkla išdidžiai žingsniuoja greta jo.
– Negaliu. Negaliu, – sudejavo jis.
Žmonės nustos su juo kalbėję, o ir ką jis jiems pasakysiąs? Jis turės pristatyti šitą... šitą septyniasdešimtmetį:
– Tai mano sūnus, jis gimė šį rytą.
O tada senis apsigaubs savo antklode ir jie toliau kiūtins pro triukšmingas parduotuves, vergų turgų (vieną akimirksnį ponas Batonas troško, kad jo sūnus būtų juodaodis), pro prabangius gyvenamojo rajono namus, pro senelių prieglaudą...
– Nagi, tvardykitės, – sukomandavo seselė.
– Klausykite, – netikėtai pareiškė senis. – Jei galvojate, kad eisiu namo su šia antklode, jūs klystate.
– Visi kūdikiai turi antklodes.
Senis piktai pakėlė mažus baltus vystyklus.
– Pažiūrėkite, ką jie man buvo paruošę, – tarė virpančiu balsu.
– Kūdikiai visada taip vystomi, – pabrėžtinai oficialiai atsakė seselė.
– Na, – tarė senis, – šis kūdikis po maždaug dviejų minučių nevilkės nieko. Ši antklodė kelia niežulį. Galėjo bent jau paklodę duoti.
– Nenusiimk! Nenusiimk! – skubiai pasakė ponas Batonas ir, pasisukęs į seselę, paklausė: – Ką man daryti?
– Eikite į miestą ir nupirkite savo sūnui drabužių.
Pono Batono sūnaus balsas atsivijo jį koridoriuje:
– Ir lazdą, tėve. Noriu turėti lazdą.
Ponas Batonas įniršęs trinktelėjo lauko duris...
* * *
– Labas rytas, – ponas Batonas nervingai pasveikino pardavėją Česapiko manufaktūros prekių kompanijos parduotuvėje. – Noriu nusipirkti keletą drabužių savo vaikui.
– Kiek jam metų, sere?
– Maždaug šešios valandos, – visai nesvarstydamas atsakė ponas Batonas.
– Kūdikių prekės gale.
– Na, aš nemanau... Nesu tikras, kad man reikia būtent to. Tai... Jis neįprastai didelis vaikas. Išskirtinai... didžiulis.
– Ten rasite ir didžiausių dydžių.
– Kur berniukų skyrius? – paklausė ponas Batonas mindžikuodamas.
Jis pajuto, kad pardavėjas įtaria jo gėdingą paslaptį.
– Štai čia.
– Na...
Jis sudvejojo. Mintis, kad rengia savo sūnų vyriškais drabužiais, buvo jam atstumianti. Jei tik, sakykim, jis rastų labai didelį berniuko kostiumą, jis galėtų nukirpti tą siaubingą ilgą barzdą, rudai nudažyti žilus plaukus ir taip nuslėpti blogiausia ir išsaugoti dalį savo savigarbos, jau nekalbant apie vietą Baltimorės aukštuomenėje. Tačiau paklaikusios paieškos berniukų skyriuje nedavė rezultatų – ten nebuvo tokių kostiumų, kurie tiktų naujagimiui Batonui.
– Kiek sakėte jūsų berniukui? – smalsiai paklausė pardavėjas.
– Jam... šešiolika.
– O, atsiprašau, man pasigirdo šešios valandos. Jaunuolių skyrių rasite kitoje eilėje.
Ponas Batonas liūdnas nusisuko. Tada jis sustojo, pagyvėjo ir pirštu parodė į aprengtą manekeną vitrinoje.
– Štai! – sušuko jis, aš paimsiu tą kostiumą, kabantį ant manekeno.
Pardavėjas pažiūrėjo nustebęs ir užprotestavo:
– Na, tai ne vaiko kostiumas. Na, galbūt, bet tai iškilminga apranga. Nebent jūs pats tokią galėtumėte vilkėti.
– Suvyniokite, – nervingai pareikalavo klientas. – Man reikia būtent šito.
Apstulbęs pardavėjas pakluso.
Grįžęs ligoninėn ponas Batonas įėjo į palatą ir kone metė ryšulį į savo sūnų.
– Štai tavo drabužiai, – atžariai pasakė.
Senis atrišo ryšulį ir pašaipiai pasižiūrėjo į jo vidų.
– Jie man atrodo juokingai, – pasiskundė jis. – Aš nenoriu būti beždžione...
– Tu iš manęs padarei beždžionę, – atkirto ponas Batonas. – Nesvarbu, kaip juokingai tu atrodai. Apsirenk... arba aš... arba gausi mušti.
Sakydamas paskutinį žodį, jis sutvardė pyktį, nors jautė, kad taip ir reikėjo pasakyti.
– Gerai, tėve, – tarė senis, groteskiškai vaizduodamas sūnaus pagarbą, – tu ilgiau gyveni, tu geriau žinai. Padarysiu, kaip tu sakai.
Kaip ir anksčiau, žodis „tėvas" sukėlė pono Batono įsiūtį.
– Ir paskubėk.
– Skubu, tėve.
Kai sūnus buvo aprengtas, ponas Batonas prislėgtas nužiūrėjo jo kostiumą – taškuotas kojines, rožines kelnes, marškinius su diržu ir labai plačia apykakle. Ant pastarosios bangavo žilstelėjusi barzda, vos ne iki liemens. Rezultatas buvo nekoks.
– Palauk!
Ponas Batonas pagriebė ligoninės žirkles ir trimis greitais judesiais nukirpo didelę barzdos dalį. Bet net ir po šio patobulinimo ansamblis toli gražu netenkino. Likusi retų plaukų sruoga, vandeningos akys, seni dantys keistai nesiderino su kostiumo jaunatviškumu. Ponas Batonas vis dėlto buvo užsispyręs – jis ištiesė ranką.
– Eime, – pasakė griežtai.
Sūnus pasitikėdamas paėmė jo ranką.
– Kaip mane vadinsi, tėte? – tarė drebančiu balsu, jiems einant iš vaikų kambario. – Tiesiog „kūdikiu" tol, kol sugalvosi geresnį vardą?
Ponas Batonas sukriokė.
– Nežinau, – atsakė šiurkščiai, – manau, pavadinsime tave Matūzaliu*.
* Matūzalis, arba Metusalajus, – seniausias žmogus, paminėtas Biblijoje. Teigiama, kad jis sulaukė 969 metų.
Iš anglų kalbos vertė Neringa Svitojienė