Janas Brzechwa (tikr. Janas Wiktoras Lesmanas, 1898–1966) – lenkų poetas, prozininkas, vertėjas, daugiausia kūręs vaikams. Labiausiai išgarsėjo pasakomis apie Tiškutį. Prozos knygos suaugusiesiems išleistos tik po rašytojo mirties. Apsakymas „Vienatvė“ pasirodė 1968 m. rinkinyje „Drastiški apsakymai“ („Opowiadania drastyczne“), kaip ir anksčiau lietuviškai rinkinyje „Lenkų novelės“ (1989) išspausdintos „Ausys“.

 

 
Władysławo Miernickio nuotrauka iš Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo.

 

Vos pūstelėjus ošia senos liepos. Negirdėti nieko, tik šis ošimas. Saulės blyksniai karštą rugpjūčio dieną prasimuša pro medžių vainikus ir linksmai mirkčioja ant takelių. Garuoja šleikštus nuvytusių gėlių kvapas. Ramybė, tyla ir abejingumas nuo antkapių prabyla šalta vardų ir datų kalba. Nėra čia nei liūdesio, nei gedulo. Žmonės miršta, o po mėnesio jų niekas nebeprisimena. Nebent motina... Nebent nepaguodžiamas vyras... Bet ir jis netrukus susiranda naują gyvenimo draugę. Todėl taip pat abejingai einame toliau skaitydami nuo plokščių, nuo aprūdijusių skardų, nuo geležinių kryžių mirusiųjų vardus ir pavardes.

Netoli tvoros prie kapo ant sudedamos kėdutės sėdi praplikęs, ūsuotas vyras su geležinkeliečio uniforma ir skaito laikraštį. Ant juodos skardos baltomis raidėmis išrašyti vardas ir pavardė: „Viktorija Valčak... pragyveno 59 metus“.

Geležinkelietis braukia ranka per plikę nubaidydamas muses. Ant stipriai išblukusios uniformos alkūnių matyti lopai. Ūsai parudusiais galiukais užkritę ant viršutinės lūpos. Pagauna juos apatiniais dantimis ir mirko burnoje. Tokį jau turi įprotį.

Po minutėlės prie gretimo kapo pasirodo stambi dama juoda skrybėle, erdvia tamsiai mėlyna suknia ir juodomis bepirštėmis pirštinėmis.

– Laba diena, pone Valčakai, – sako putliu kūnu užsėsdama siaurą suoliuką. – Duokite minutėlei savo laikraštį... Vos įsigrūdau į tramvajų, tiek žmonių...

Perlenkia laikraštį keturis kartus ir vėdinasi juo raudoną, prakaituotą veidą.

– Maniau, jau neateisite, – ištaria geležinkelietis, pirštais šukuodamas ūsus.

– Jūs irgi, pone Valčakai. Kaip galėčiau neateiti pas savo Franeką... Juk jis mano vyras, nors ir velionis.

Kalbėdama skudurėliu nuo geležinio kryžiaus šluosto dulkes. Daro tai kruopščiai, netgi su tam tikru atsargumu.

Po minutėlės vėl užsėda suoliuką ir iš rankinuko išsiima siuvimo reikmenis.

– Nagi, duokite tą savo striukę... Šiandien atsinešiau adatą su siūlais... Negalite taip be sagos marširuoti.

– Ir vėl, ponia Helena... Kokia proga?

– Duokite... Su proga ar be progos, bet sagą galiu jums prisiūti. Pagyvenęs žmogus, kuriuo niekas nepasirūpina. Gaila žiūrėti...

Ponas Valčakas nenoriai nusirengia striukę. Velionio Franeko našlė iš rankinuko traukia porą sagų, išrenka panašiausią, tada pradeda siūti.

– Kilnus jūs žmogus, ponia Helena, – sako geležinkelietis. – Velionis vyras džiaugėsi jumis.

– Kurgi ne... Ar toks įvertins? Tačiau mano pirmas vyras buvo tikras angelas, ne žmogus. Kaip Dievą myliu. O Franekas, kad ir pašto skyriaus viršininkas, žinoma, negalima taip kalbėti, bet charakterį turėjo kaži kokį nekultūringą. Nei į kiną vaikščiojo, nei radijo klausėsi. Viena tik galvoje buvo – medelius sodinti, palaistyti, apipurkšti. Pasaulio nematė, vien tik savo sodelį. O, pavyzdžiui, namie niekas jam nerūpėjo. Turėjau palmę. Žinokit, milžiniška palmė, išpuoselėta, prižiūrėta. Betgi žiūriu, kad mano palmė diena iš dienos nyksta. Ir kaip jums atrodo? Jis naktį į tą palmę lengvindavosi. Kaip Dievą myliu! Kad ir velionis, bet tiesą reikia sakyti.

– Žinoma... – patvirtina ponas Valčakas ir palinksi galva. – Žinoma... Na, o kaip sodelis?

– O kaip gali būti? Kaip turi būti, mažvaikiai obuolius vagia, renklodus su šakomis nurovė. Ar aš, vieniša moteris, galiu susidoroti su jais? Juk pats žinote, kas pas mus Targuveke vyksta. Turiu šunį, bet jis kažkoks keistas mišrūnas, ant savų loja, o svetimiems meilinasi.

– Žinoma, – patvirtina ponas Valčakas, – našlei vienai nelengva.

– Pasiimkit tą savo striukę... Net nėra kas jums sagą prisiuva. Tas pats ir dėl maitinimosi pieno baruose. Tfu! Apsaugok Dieve.

– Bet aš kartais ir į užeigą užsuku... Nėra taip blogai.

– Nepasakokite man. Manote, nežinau, koks dabar užeigose maistas? Nei šviežias, nei sotus. Mano šuo net neėstų. Vienišas žmogus, pone Valčakai, nyksta.

Ponas Valčakas pažvelgia į ponią Heleną ir ima prisiminti, kaip vieną pavasarį ji pirmą kartą atėjo prie savo velionio vyro šviežio kapo, kaip gailiai verkšleno. Paskui jai padėjo į suolą įkalti pagaliukus. Kartu sodino našlaites. Ilgainiui jis vis mieliau sekmadieniais vyko į Brudną. Bent jau turėjo su kuo pasikalbėti. Jam patiko šios dvigubos našlės gyvumas ir energija. Spėjo, kad jai turėtų būti gerokai per penkiasdešimt, jeigu jos Franekas mirė šešiasdešimt septynerių. Lygino ją su savo velione žmona. Buvo panašaus sudėjimo, panašaus būdo. Sujaudintas šios minties, užsirūkė „Sportą“ ir giliai traukė dūmą.

– Nustokite jūs rūkyti tas cigaretes, kaip Dievą myliu! Kainuoja ir sveikatą, ir pinigus. Jeigu būtumėte mano vyras, neleisčiau jums rūkyti.

– Gal ir paklausyčiau, – atsako ponas Valčakas melancholiškai.

Stoja tyla. Pagrindine alėja nuo vartų pusės slenka būreliai žmonių. Vieni čia ateina širdies vedami, kiti – iš įpratimo, dar kiti – praleisti karštą dieną tarp žalumos, medžių šešėlyje. Kaip į parką.

– Laikas namo, – sako ponia Helena, stodamasi ir nusipurtydama suknią.

Nuėjo kartu, kaip visada, į tramvajaus stotelę.

– Ateikite, pone, kitą sekmadienį.

– Ateisiu... Tikrai... Soduose užsisakiau pelargonijų... Užteks ir jums.

Praslinko dar keturios savaitės. Lapai gelto ir dengėsi ankstyvo rudens auksu. Šen bei ten palei pagrindinę alėją spindėjo tarsi ką tik nulakuoti nukritę kaštonai.

Prie mirusių mylimųjų kapų sėdi, kaip įprasta, ponia Helena ir senas geležinkelietis. Ant putlių našlės rankų tviska juodos odinės velionės Valčak pirštinės, pono Valčako dovana.

– Aš praktiškas žmogus, – tęsia ponia Helena ankstesnį sekmadienį pradėtą kalbą. – Jūs gaunate padorią pensiją, nieko nepasakysi, aš gaunu našlės pensiją... Vis dėlto vienas namas, tai ne du. Vyriška ranka sodelyje taip pat gali praversti. Jums, pone Valčakai...

– Mano vardas – Feliksas, – mielų mieliausiai įsiterpia geležinkelietis.

– Jums, pone Feliksai, taip pat reikalinga priežiūra. Pagyvenęs žmogus, kad ir kaip būtų... vienišas... Tik neaišku, kaip dėl tų drabužių. Nuo jų reikėtų pradėti...

– Minutėlę, ponia Helena, – paskubomis ištaria geležinkelietis ir iš apspurusio portfelio traukia prirašytą popieriaus lapelį. – Prašom, pati sužiūrėkite. Gaila būtų, jeigu visa tai prapultų.

Ponia Helena pusbalsiu skaito:

– „Juoda šilkinė suknia, raginės sagos... Tamsiai mėlynas kostiumėlis iš eksportinės šimtaprocentinės vilnos... Pilkas flanelinis sijonas... Rožinė nailoninė palaidinukė... Balta siuvinėta palaidinukė. Trys vilnoniai geros būklės megztiniai... kailiniai iš kumeliukų, alkūnės kiek pasitrynusios... zakopanietiška liemenė, pamušta karakuliu... Gabardininis lietpaltis... Trys poros pusbačių...“ Su kokiais kulnais? Čia neparašėte, pone Feliksai. Man patinka vidutiniai kulnai, kad nebūtų nei per aukšti, nei per žemi.

– Kulnai, ponia Helena, būtent tokie, kaip avite.

– Ką gi, velionė buvo neblogai apsirūpinusi... Ir apatinis trikotažas yra... ir nosinės, – pridūrė našlė, dar sykį peržvelgdama pono Valčako sąrašą. – Bet kita vertus... jeigu visa tai man netiks, jau blogiau. Tiesą pasakius, sprendžiant iš kapo, ūgis turėtų tikti. Vis dėlto reikia matuotis. Nepasimatavus nieko nebus.

– Balstogės gatvėje, netoli, – pasakė ponas Valčakas, plaštaka trindamas plikę.

– O aš nieko savo velionio Franeko neturiu. Iš anksto turiu jus perspėti. Viską, kas liko, į turgų išnešiau. Pats žinote, kaip dabar sunku galą su galu sudurti. Nes ir nuoma, ir dujos, ir elektra... Šiek tiek turiu patalynės, netgi monograma sutampa: jis Franekas, o jūs Feliksas. Ta pati raidė... Na, ir dar vienas dalykas. Jeigu ir drabužiai tiks, ir bendrai viskas, tai santuoka turi būti bažnytinė... Ne dėl to, kad būčiau labai religinga, bet jei jau, tai jau... Skaičiau „Eksprese“ apie vieną tokį, kuris aštuoniasdešimties būdamas dar užsimanė permainų. Man vyras turi būti visam gyvenimui, iki pat mirties, taip, kaip mano velionis Franekas, amžinąjį jam atilsį.

– Amen, – sušnabždėjo ponas Valčakas ir įniko graužti savo pageltusius ūsus.

– Tai kaip bus dėl to prisimatavimo? – paklausė ponia Helena, žvelgdama į tuštumą.

– Kad ir dabar, – tarė pagyvėjęs geležinkelietis.

Lydėdamas už parankės ponią Heleną tramvajaus stotelės link, pirštais juto jos putlų dilbį ir su malonumu uodė tualetinio muilo kvapą, primenantį jam jaunystę. Nebeklausė paskesnių našlės svarstymų apie būsimą šeimą, jį buvo užvaldžiusi nerimą kelianti mintis, kad į dienos šviesą iškils jo maži melai. Tamsiai mėlynas kostiumėlis nebuvo iš eksportinės šimtaprocentinės vilnos, o ant sijono priekio buvo didžiulė dėmė, kurios nepavyko pašalinti.

Kai jiedu stovėjo priešais apskurusį namą Balstogės gatvėje, ponas Valčakas iškilmingai tarė:

– Štai čia...

Vėl prabėgo kelios savaitės. Medžiai jau metė lapus.

Štai ir Vėlinės atėjo. Kaip ir kasmet žmonės traukia į kapines. Neša gėles, dega ant kapų žvakes. Diena pasitaikė šalta ir lietinga. Valčakų šeima tvarko savo mirusiųjų kapus. Ponia Helena dėvi kailinius iš kumeliukų.

Ji sako: „Mano velionis Franekas“, ir skudurėliu švelniai šluosto geležinį kryžių.

Jis sako: „Mano velionė žmona“, deda ant kapo kėnio šakų vainiką. O paskui su įkvėpimu taria:

– Amžiną jai atilsį.

Kapinėse nėra nei liūdesio, nei gedulo. Kapinėse karaliauja ramybė, tyla ir abejingumas.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas