Laudacija Šv. Jeronimo premijos laureatei Tiiu Sandrak

 

Tiiu Sandrak. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Šiandien susirinkome nuoširdžiai padėkoti Tiiu Sandrak, daugiau kaip keturis dešimtmečius savo darbais kuriančiai literatūrinius ir kultūrinius saitus tarp Lietuvos ir Estijos. Yra vertėjų, kurie perkelia tekstus iš vienos kalbos į kitą. Yra vertėjų, kurie pažindina savo tautą su kitos tautos literatūra. O yra tokių, kurie savo darbu tiesia tiltą tarp dviejų kultūrų. Ne šiaip sau lieptą, o kruopščiai, nuosekliai mūrija plytą prie plytos. Jiems galime priskirti ir T. Sandrak.

Kai baigusi vidurinę Tiiu ryžosi važiuoti mokytis lietuvių kalbos, jos ryšys su Lietuva užsimezgė Vilniaus universitete nuo lietuvių literatūros – Sauliaus Tomo Kondroto apsakymų rinkinio „Kentauro herbo giminė“. Pirmasis vertimas buvo pastebėtas Estijoje – literatūriniame mėnraštyje „Looming“ („Kūryba“) apie jį palankiai atsiliepė estų rašytojas Teetas Kallasas ir palinkėjo jaunajai vertėjai sėkmingo skrydžio į būsimų vertimų pasaulį.

Šiandien, žvelgdami atgal, galime pasakyti: tas skrydis buvo ilgas. Ir nepaprastai vaisingas. Keturiasdešimt metų – tai visas žmogaus gyvenimo tarpsnis. Nors, kalbant apie Tiiu, tai nėra vien laikas. Tai keturiasdešimt metų ištikimybės lietuvių kalbai, literatūrai ir kultūrai.

Po keturiasdešimties metų į Estijos skaitytojų rankas vėl grįžo S. T. Kondrotas – jau su stora apsakymų rinktine „Saulėlydžių kolekcionierius“. Knyga buvo nominuota Estijos kultūros fondo premijai už vertimą, apie ją rašė Estijos literatūros kritikai, pristatė žinomi kultūros žmonės. Taip gražiai susiliejo kelio pradžia ir dabartis.

Tačiau vertėjos kelias neapsiriboja knygomis. Jos išversti lietuvių dramaturgijos kūriniai atgijo Estijos teat­rų scenose. Sauliaus Šaltenio „Jasonas“, Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“, „Kantas“, o dabar ir „Tomas Mūras“. „Išvarymas“ buvo įvertintas kaip geriausias metų spektaklis, pelnė ir apdovanojimų aktoriams. Tai svarbu, nes užkulisiuose likusio vertėjo žodis tampa aktoriaus žodžiu, o išverstas sakinys – gyvu balsu scenoje. T. Sandrak vertimai irgi tapo gyva Estijos teatro dalimi. Jos išverstos pjesės pasiekė ir mėgėjų teatrus. Spektak­liai „Amerika pirtyje“, „Ką jai pasakyti, arba Apie sraigę“ – dar vienas įrodymas, kad geras vertimas gali gyventi įvairiose erdvėse ir skirtingose kultūros terpėse.

Tiiu verčia ne tik romanus ir pjeses. Ji atvėrė Lietuvą estų vaikams versdama lietuvių autorių knygas, tarp jų – Selemono Paltanavičiaus „Tukas lieka vienas“, Mariaus Marcinkevičiaus „Superbobutes“ ir „Sivužą“ (šis vertimas jai pelnė pagrindinę verstinės vaikų literatūros IBBY Estijos skyriaus premiją „Babelio bokštas“). Vis dėlto svarbiau už apdovanojimus yra tai, kad lietuviška vaikų literatūra Estijoje rado gerbėjų.

O vėliau buvo Undinė Radzevičiūtė. Giedra Rad­vilavičiūtė. Birutė Jonuškaitė. Antanas A. Jonynas. Ričardas Gavelis. Marius Ivaškevičius. Autoriai labai skirtingi. Skirtingos jų knygos, skirtingi balsai, skirtinga poetika. Tačiau juos jungia viena – jie prakalbo estiškai, nes Tiiu išgirdo ir sugebėjo perteikti jų balsą.

Išskirtinis jos darbas yra R. Gavelio „Vilniaus pokerio“ vertimas. Išversti šį romaną – ypatingas išbandymas. Vilnius jame – savotiškas personažas, pasakojantis apie savo istoriją, kultūrą, gyventojus ir gatvių atmintį. Tiiu išvertė ne tik romaną. Ji estų skaitytojui perteikė patį Vilnių. Vertimas buvo pastebėtas ir įvertintas Estijoje. Apie jį palankiai rašė kritikai, buvo rengiamos radijo laidos, aptariamas ne tik pats romanas, bet ir vertimo kalba, paaiškinimai, žodynas. Noriu pridurti Estijos diplomatės ir vertėjos Valvi Strikaitienės žodžius, tartus man šį pavasarį: „Romanas „Vilniaus pokeris“ į estų kalbą išverstas be galo kūrybingai.“ Tą patį tvirtino ir žinoma estų rašytoja Leelo Tungal. Vertėjui tai didžiausias pagyrimas.

T. Sandrak veikla ypač svarbi ir todėl, kad ji neapsiribojo vien literatūros vertimu. Ji pristatė Lietuvą įvairioms Estijos auditorijoms, garsino Lietuvos literatūrą ir kultūrą per radiją, televiziją, pasakojo apie Lietuvos amatus, buitį ir papročius.

Kitaip tariant, ji vertė ne tik žodžius. Ji vertė Lietuvą. Galbūt tai yra gražiausias jos kelio apibūdinimas.

Vertėjai Lietuva nėra vien šalis, kurios literatūrą ji skleidžia. Lietuva jai yra žmonės, miestai, kalba, teat­ras, istorija, kultūra ir gyvi santykiai. Nes tikras vertėjas daro tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma: leidžia savo tautai išgirsti svetimą balsą, tarsi jis būtų savas. Kad estų skaitytojas, pirmą kartą atradęs lietuvių kūrinį, pagalvotų: „Tai apie mus.“

Todėl šiandien, pagerbdami Tiiu, galime kalbėti ne tik apie jos išverstas dvidešimt dvi knygas, ne tik apie premijas, nominacijas ar spektaklių sėkmę. Galime kalbėti apie pasitikėjimą. Apie keturiasdešimt metų trunkantį Lietuvos ir Estijos dialogą. Apie vieną žmogų, kuris savo darbu padėjo lietuvių literatūrai keliauti į Estiją, o šios šalies skaitytojams – atrasti Lietuvą.

Brangi Tiiu, ačiū už tai, kad pasirinkai lietuvių kalbą! Ačiū, kad ją išmokai ir likai jai ištikima. Ačiū už Vilnių, kurį išsinešei iš universiteto auditorijų į savo vertimus.

Ačiū už S. T. Kondrotą, R. Gavelį, M. Ivaškevičių, B. Jonuškaitę, A. A. Jonyną, U. Radzevičiūtę, G. Radvilavičiūtę ir daugelį kitų Lietuvos kūrėjų, kurių balsai tavo dėka pasiekė Estiją. Ir svarbiausia – ačiū už tiltą.

Tiltą, kuriuo lietuvių literatūra keliauja į Estiją, o Lietuva tampa vis artimesnė Estijos žmonėms. Linkime, kad šis tiltas dar ilgai gyvuotų. Kad juo ir toliau keliautų nauji atradimai, nauji kūriniai, nauji autoriai.

Ir tegu tavo skrydis, mieloji Tiiu, kurio prieš keturiasdešimt metų palinkėjo T. Kallasas, tęsiasi dar ilgai ilgai!