1957 m. įvairių Kolumbijos laikraščių korespondentas Paryžiuje, pasauliui dar nežinomas rašytojas, išleidęs pirmąją knygą „Lapkritys“, būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas Gabrielis García Márquezas leidosi kelionėn po Rytų Europą su keliais draugais panūdęs savo akimis pamatyti, kas vyksta už paslaptingosios „geležinės uždangos“ – Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje ir Sovietų Sąjungoje. Savo šmaikščias pastabas ir mintis vėliau sudėjo į knygą „Kelionė po Rytų Europą“, kurią 2017 m. yra numačiusi išleisti leidykla „Alma littera“.

 

Ištrauka

 

 Atviromis akimis į kunkuliuojančią Lenkiją

Gana ilgai atmintyje saugojau tokį Varšuvos vaizdą: voros žmonių su virtuvės rykais, tuščiomis skardinėmis, visokiais grindiniu velkamais, nežmoniškai barškančiais metaliniais griozdais. Vėliau logiškai išsiaiškinau tą košmarą. Varšuvoje labai mažai automobilių. Kai sustoja senoviniai šimtąsyk remontuoti tramvajai, paprastai braškantys nuo keleivių, plačią, medžiais apsodintą Maršalkos gatvę užtvindo pėstieji. Tačiau marga minia, veikiau spoksanti į vitrinas nei apsiperkanti parduotuvėse, laikosi prigijusio papročio vaikščioti šaligatviais. Iš šalies žiūrint, atrodo, kad žmonės eina voromis, nes neišsisklaido po plačią gatvę. Negirdėti nei automobilių signalų, nei vidaus degimo variklių burzgimo, nei gatvės prekeivių šūkaliojimo. Vien šurmulys, būdingas miniai, netylantis virtuvės rykų, tuščių skardinių ir visokiausių metalinių griozdų tarškėjimas.

Kai kur tas įspūdis dingsta – sunk­vežimiai su garsiakalbiais transliuoja populiarią muziką ir, beje, dažniausiai Lotynų Amerikos dainas. Tačiau šis dirbtinis, potvarkiais įtvirtintas linksmumas minios neveikia. Iš pirmo žvilgsnio aišku, kad gyvenimas sunkus, kad žmonės patyrę didelių nelaimių ir kad visoje valstybėje tvyro menkų šeimyninių bėdų tragedija. Prekyba tokia pat skurdi, kaip ir Rytų Vokietijoje, klesti tik bibliotekos, šiuolaikinės, prabangios, švarios ir gausiai lankomos. Varšuvoje apstu knygų, o jų kainos pasibaisėtinai žemos. Iš autorių didžiausią paklausą turi Džekas Londonas. Skaityklos atdaros ir pilnos nuo aštuntos valandos ryto, tačiau lenkai nesitenkina vien sėdėjimu jų salėse – skaito visur, kai tik pasitaiko laisva valandėlė. Eilėse laukdami tramvajaus – kiaurą dieną – arba išsirikiavę parduotuvėse prie pirmo būtinumo prekių, atrodo, tiesiog dievobaimingai susikaupę lenkai skaito knygas, žurnalus, masinio poveikio spaudinius.

Galvoje netelpa, kodėl tiek daug žmonių gatvėse. Įrodyta, kad Lenkijoje nedarbo nėra. Tačiau minios žmonių leidžia laiką žiopsodami į vitrinas. Valstybinėse parduotuvėse gausu naujų prekių, iš pažiūros atgyvenusių ir palyginti gana brangių. Žmonės grūdasi prie durų, dar gerokai prieš darbo laiką. Esu kelias valandas trynęsis viename išvaizdžiausių Varšuvos prekybos centrų drauge su tuntais pirkėjų, aukštyn žemyn važinėjančių eskalatoriais, ir galiu pasakyti, kad žmonės išvaikščioja sales ir išeina tuščiomis rankomis. Tarytum savotiškai apsiperka įsitikindami, kad neužtenka pinigų būtiniausioms prekėms įsigyti.

Kunigų ir vienuolių minioje ne ką ne mažiau nei Romoje. Jų apstu visur: tiek politiniuose susirinkimuose, tiek kultūros renginiuose, tiek knygynuose, kur stoviniuoja sklaidydami žurnalus su grėsmingais ūsais bauginančio Stalino portretais viršelyje. Maršalkos gatvėje mane apstulbino elektros lemputėmis vainikuotas Kristus su dviem aliejinėmis lempelėmis, degančiomis prie kojų. Kai kurie praeiviai stabtelėdavo persižegnoti. Vėliau pripratau prie tų socialistinėje sostinėje įsitvirtinusių religijos apraiškų. Pasitaiko ir visiškai naujų Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbinimo vietų. Po karo viena pirmųjų buvo atstatyta katedra. Bažnyčios atdaros ištisą dieną, ir iš gatvės matyti Komunistų partijos sekretoriaus Vladislavo Gomulkos rinkėjai, ant kelių meldžiantys Kristaus malonės. Baigiantis mūsų turistinei ekskursijai po Varšuvos katedrą, garsiai poteriaujančioji prie Didžiojo altoriaus atsistojo, mums einant pro šalį, ir paprašė išmaldos. Beje, daugiau elgetų už geležinės uždangos man nepasitaikė.

Bendras įspūdis – begalinis skurdas. Rėžiantis akį gerokai labiau nei Rytų Vokietijoje ir Vengrijoje. Tačiau lenkų labui byloja vienas dalykas: ilgai kentę vargus ir nepriteklius, karo nualinti, nukamuoti pokario atstatymo naštos ir valdžios klaidų, jie stengiasi gyventi oriai. Jie aplopyti, bet neapdriskę. Nuskurdę iki tokio laipsnio, kad neįmanoma aprašyti, bet ryžtingai grumiasi su skurdu, ko bent jau nepastebima Rytų Vokietijoje. Padėvėtais drabužiais ir nuavėtais batais lenkai išsaugo orumą, žadinantį pagarbą.

Varšuvos atstatymas – neregėto masto valstybės užmojis, kokių pasaulyje reta. Getas šiandien – plyna dykvietė, lygi kaip mėsininko stalas. Prieš pat išvadavimą jis buvo miesto centre. Nebeliko ne tik miesto; nebeliko pačių lenkų. Išlikusieji, padedami naujų atvykusiųjų, ėmėsi akmuo po akmens atstatyti miestą, kur akmens ant akmens nebuvo likę, ir statė jį su tokiu pat simbolišku užsispyrimu, su kokiu lenkų kavalerija ietimis puolė Hitlerio tankus. Iš pradžių miestas buvo atstatomas popieriuje: remtasi žemėlapiais, nuotraukomis, istoriniais dokumentais. Akademikų komisija stebėjo statybas, kad naujasis miestas būtų visiškai toks pat kaip senasis. Atstatant senovinę gynybinę sieną, reikėjo išdeginti tam tikras plytas, kurių gamybos technologija jau keli šimtmečiai buvo nežinoma.

Įdomu vaikščioti po miestą, atkurtą iš nuotraukų. Viduramžių gatvelės kvepia šviežiais dažais. Keturių šimtmečių senumo fasadai dar nebaigti. Ant pastolių darbuojasi 1925 metais gimę dailininkai, kuriems teko išrasti naujų technologijų ir įminti praeities dulkėmis užklotas paslaptis, kad jų nutapytos freskos tvertų tris šimtus metų. Šis titaniškas užmojis buvo įgyvendintas duonos ir batų sąskaita.

Vientisą Varšuvos architektūros ansamblį ardo viena detalė: Kultūros rūmai, Sovietų Sąjungos dovana, tiksli Maskvoje esančios Švietimo ministerijos kopija. Lenkai, su kuriais apie rusus neįmanoma kalbėtis, nes iškart pratrūksta keiktis, tikriausiai galų gale juos susprogdins. Sakoma, Stalinas įsakė juos pastatyti nepasitaręs su vyriausybe, jo vardu pavadinusia didžiausią Varšuvos aikštę. Dabar ji vadinasi Kultūros aikšte, tačiau rūmai tebestovi vietoje kaip nesugriaunamas stalininis paminklas su raudona žvaigžde pačiame viršuje. Tame milžiniškame tuščiame barake, kur taip pat lengva pasiklysti kaip ir Šv. Vasilijaus cerkvėje Mask­voje, gausu konferencijų salių, teatrų, kino teatrų, įvairių kultūros organizacijų būstinių. Vasarą, kiekvieną šeštadienio vakarą, valdžia išdėsto joje garsiakalbius, iš kurių srautais pliaupia džiazas, ir jaunimas šoka iki pirmos valandos nakties. „Visos mūsų pastangos nuėjo šuniui ant uodegos, – skundėsi man vienas istorijos dėstytojas, dalyvavęs miesto atstatymo darbe. – Kultūros rūmai pramušė spragą mūsų tradicijose.“

Kai kurie lenkai netiki, kad tai buvusi dovana. Mano, kad tai veikiau buvusių šalies vadovų noras įtikti Stalinui. Tie, kurie rūmus laiko dovana, turi progą išlieti pagiežą rusams: kai buvo statomi Kultūros rūmai, lenkai gyveno kaip žiurkės namų griuvėsiuose. Protas neneša, kodėl Sovietų Sąjunga nepašykštėjo tokios brangios ir nenaudingos dovanos tuo metu, kai Lenkijoje trūko – kaip trūksta ir dabar – butų. Kai į valdžią atėjo Gomulka ir šalis pagaliau ėmė naudotis žodžio laisve, kilo visuotinis sąjūdis prieš Kultūros rūmus, ir ši akcija tebevyksta. Prieš kelias savaites, per spaudos konferenciją paklaustas: „Ar Kultūros rūmai iš tiesų Sovietų Sąjungos dovana?“, Gomulka atsisakė kalbėti šia tema. „Žinoma, – atsakė ir gudriai pridūrė: – Dovanotam arkliui į dantis nežiūri.“

Vieną vakarą viešbutyje radau Adamo Vaclaveko laiškutį. Tikriausiai gerai nesupratau, kas ten parašyta, nes pagalvojau, kad esu kviečiamas į spaudos konferenciją. Nespėjau nė pavalgyti. Sėdau į taksi, vairuotojui nurodžiau adresą, ir jis, netardamas nė žodžio, nuvežė mane į Varšuvos priemiestį ir išlaipino prie tamsaus, medžiais apsodinti pastato. Ten vyko pobūvis. Vilkėjau džinsais, bet nelabai paisiau tokios miesčioniškos smulkmenos, nes buvau girdėjęs, kad liaudies demokratijos šalyse į renginius einama apsirengus bet kaip. Prieš trejus metus sovietų delegacija, atvykusi į Venecijos kino festivalį, pakvietė žurnalistus į priėmimą, į viešbutį „Excelsior“. Šveicorius su livrėja neįleido svečių, vilkinčių vasariniais marškiniais. „Kai atvažiuosite į Maskvą, galėsite ateiti, kaip norėsite, – pasakė mums vienas delegacijos narys. –­ Čia reikalaujama rengtis pagal etiketą, ir mes laikomės šalies papročio.“ Varšuvoje niekas nepaiso tų taisyklių, kurias apmaudžiai sumaišiau su partiniais nuostatais. Vyrai vilkėjo juodomis eilutėmis, damos, gyvos savo brangenybių vitrinos, – suknelėmis, pasiūtomis pagal prancūziškų madų žurnalų modelius.

Grįžti į viešbutį nebūčiau spėjęs. Adamas Vaclavekas nuramino, patarė nesijaudinti, tad drauge su kitais svečiais įsitaisiau prie ilgo stalo, nustatyto įvairiausiais valgiais, o svarbiausia – buteliais tos velniškos 46 laipsnių stiprumo lenkų degtinės. Vyrai bučiavo damoms rankas. Iš pažiūros atrodė, kad damos tikisi, jog ir mes, užsieniečiai, seksime lenkų pavyzdžiu. Būrelis lenkų net tarpusavy kalbėjosi prancūziškai. Sprendžiant iš pokalbių, atrodė, kad kiekvienam klausimui iš anksto pasiruošta. Lyg visi stengtųsi vieni kitiems įrodyti taisyklingiausiai kalbantys prancūziškai ir geriausiai išmanantys rafinuočiausius aptariamus klausimus.

Netrukus toje nuplikusios aristokratijos aplinkoje pastebėjau demokratijos kampelį: į pobūvį taip pat pakviestus valdžios automobilių vairuotojus. Jie nesimaišė tarp svečių. Prisidėjau prie jų, bet ne todėl, kad būčiau nusiteikęs prieš lenkų paprotį bučiuoti damoms rankas – tiesiog man atrodė, kad toks elgesys, vilkint džinsais ir languotais marškiniais, nesiderina su istorijos bėgiu. Vairuotojai buvo apsirengę kaip ir mes, viso pasaulio vairuotojai, ir aš jaučiausi tarp savų. Net užmezgiau kalbą su valyvu ir padoriu lenku, po trečio stikliuko degtinės dar gebančiu suregzti porą žodžių.

Stipriau paveikus alkoholio garams, svečiai susimaišė. Tuomet ir vairuotojai ėmė bučiuoti rankas damoms. Ir man nebeliko kitos išeities. Vėliau pastebėjau, kad tas paprotys, kurį laikiau išnaudotojiškų klasių moralės atrauga, gyvas visose lenkų gyvenimo sferose. Socia­lizmas, visiems suteikęs lygias teises, tik dar labiau šį paprotį išplatino: dabar ir mes, vairuotojai, galime bučiuoti rankas damoms. Niekada nepamiršiu vargšo pulkininko Vebso, Vašingtono kongreso bibliotekos delegato, žilaplaukio praktiškojo gringo, kuris visada vykdavo kelionėn į PAA lagaminėlį įsidėjęs dvi pamainas nailoninių apatinių; per pobūvį ištaikęs progą, jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Jei būčiau žinojęs, kad reikės bučiuoti rankas, geriau būčiau namie tįsojęs lovoje dėdamasis, kad sergu plaučių uždegimu.“

Šiaip ar taip, man pasirodė, kad tokia brangenybių ir vidaus degimo variklių mišrainė Lenkijoje įmanoma tik po trečio stikliuko degtinės. Senosios aristokratijos likučiai, gyvenantys Krokuvoje, hermetinio konservatizmo mieste, ginasi nuo proletariato tvano užsidarę nuosavuose namuose. Kai kurie bend­radarbiauja su režimu. Dalyvauja pobūviuose ir vidujai skausmingai susiraukia, kai susiduria su ministru, Zakopanės batsiuvio sūnumi, arba su pramonės įmonės vadovu, gerve ištrauktu iš šachtos. Proletariatas, savo ruožtu, dar nespėjo įveikti savo drovumo.

Specializuotam darbininkui ne per brangu pietauti Bristolio viešbučio restorane. Šeštadienio vakarą jie įsitaiso prie staliuko su žmonomis, vilkinčiomis ryškias rausvas sukneles, ir sėdi nelabai žinodami, kur dėti rankas. Kartais pirštais barbena į stalą pritardami valsus griežiančiam orkestrui vakariniais kostiumais. Aišku kaip dieną, kad jie jaučiasi lyg nesavi ir krūpčioja kiekvieną sykį, pokštelėjus šampanui, ir kad jiems nepatinka aplinka, kur privaloma naudotis servetėlėmis. Eksproprijuotieji šypsosi į ūsą ir net išdrįsta užsieniečiams tvirtinti, kad Lenkijoje revoliucija neprigijo, nes darbininkai turi nevisavertiškumo kompleksą.

Prieš pobūvio pabaigą vienas labai nervingas lenkas išdėstė vairuotojams kažkokius nurodymus. Mintyse sumečiau, kad tikriausiai jų būta gana savotiškų, nes vairuotojai kone nuleipo iš juoko. Jis suprato, kad aš nemoku lenkiškai, o kai prisistačiau, apžiūrėjo mano drabužius, apkabino taip nuoširdžiai, kaip sugeba vien lenkai ir rusai, ir man pasakė: „Jūs esate tikras komunistas, drauge.“ Paskui santūriai, bet šiek tiek niekinamai iš aukšto mostelėjo svečių pusėn.

– Tik ne jie, – pridūrė. – Jie tik taikstosi, nes taip jiems naudinga arba jie nieko kita nesugeba.

Jis buvo meno žurnalo redaktorius. Aš perskaičiau jam paskaitą apie Kolumbijos liaudies muziką ir po kelių dienų viešbutyje radau voką su jo vizitine kortele ir honorarą: 200 zlotų. Apie tuos pinigus prisiminiau tik po savaitės, pasienyje.

Vengrų delegatas buvo seneliukas, nerangus kaip meška, šiek tiek suvaikėjęs, amžinai besiskundžiantis inkstais – kartais traukdavau jį per dantį dėl vardo: Andrea. Jis šiek tiek mokėjo itališkai. Prie stalo visada sėsdavosi greta manęs. Pastebėjau, kad visur jį lydi jaunas vengras, kuklus ir simpatiškas, neva vertėjas: jis iš tiesų mokėjo keturias kalbas, bet, regis, nevykdė savo pareigų. Vieną vakarą man prireikė rašomosios mašinėlės, ir paprašiau Andreą – poną Andreą – paskolinti savo. Jis pasitarė su vertėju. Šis linktelėjo ir drauge su mumis nuėjo į kambarį paimti mašinėlės. Viešbučio administracijos paprašytas parodyti pasą, Andrea pasakė, kad neturi. Jį nešiojosi jo vertėjas. Kai pirma pasitaikiusia proga paprašiau paaiškinti tą mįslę, ponas Andrea su septyniasdešimt penkerių metų žmogui būdingu nuoširdumu paklausė, ar aš ne komunistas. Ir tuomet atskleidė paslaptį: vertėjas esąs slaptosios tarnybos agentas. Ponas And­rea – pripažintas kino ekspertas. Nors jis valstybės tarnautojas, vengrų policija, visiškai juo nepasitikinti, išsiuntė į Varšuvą drauge su savo agentu. Kad senis nepasinaudotų savo pasu ir nepaspruktų kitapus geležinės uždangos. Valdžiai patikimas ir ištikimas jaunikaitis net duodavo jam pinigų cigaretėms rūpindamasis juo kaip tikra motina, ko gero, net būtų meiliai pažindęs senį, tinkantį jam į senelius.

Tai buvo vienintelis policinės priežiūros atvejis, mano pastebėtas Lenkijoje, bet jis susijęs ne su Lenkija, o su Vengrija. Priešingai, lenkai stebėtinai laisvai pliekia valdžią. Gomulka – išimtis. Bet jis vienintelis. Kultūros rūmuose eksperimentinė trupė suvaidino studento parašytą pjesę, atvirą satyrą, kurioje tikrais vardais minimi ministrai.

Net Sovietų Sąjungoje, kur jaunimo bruzdėjimas neginčijamas, jaunatviškas įkarštis labiau krinta į akis negu Lenkijoje. Jaunimo veikla didesnė ar bent jau rėksmingesnė negu bet kurioje Rytų Europos šalyje. Priešingai nei Čekoslovakijoje, lenkų studentai aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime. Visi studentų laikraščiai ir žurnalai – atėjus į valdžią Gomulkai, kas mėnesį pasirodo naujas – tiesiogiai kišasi į vyriausybės darbą. Universitetas – nelyginant parako statinė. Įtampa pasiekė tokį laipsnį, kad vyriausybė uždarė laikraštį „Po Prostu“. Studentijai tai buvo moralinis smūgis – naudodamasi spaudos laisvės medaus mėnesiu, ji pleškino kur pakliūva. Paskui kilo audringos demonst­racijos.

Nemanau, kad būtų klaidinga tą aktyvų studentų sąjūdį sieti su knygynų gausa, knygų kainomis ir lenkų pomėgiu skaityti. Vengrijoje vienas komunistas man aiškino: „Lenkija – tai ne liaudies demokratijos šalis. Tai kultūrinė Prancūzijos kolonija, ir visos jų pastangos nukreiptos į vieną tikslą: nusikratyti sovietų įtakos ir grįžti į prancūzų įtakos zoną.“ Vengrams irgi taikliai atsikirsta. Vienas lenkų komunistas man aiškino: „Vengrijos komunistai – savanoriški Sovietų Sąjungos vergai, sektantai, dog­matikai, pertekę visų antimarksistinių ydų.“ Lenkų komunistas Budapešte apsikabino su vengrų komunistu: „Spalį mus be galo sujaudino įspūdinga vengrų liaudies revoliucija“, – prisipažino jis. Vengras tiesiog pažaliavo iš pykčio. „Tai buvo ne revoliucija, – atrėmė jis. –­ Tai buvo reakcinė ginkluota kontrrevoliucija.“ Nėra namų be dūmų. Kita vertus, abu laikėsi tos pačios nuomonės apie Čekoslovakiją: „Čekams svarbiausia prekiauti“, – tvirtino jie. Aš jiems pasakiau, kad, mano galva, Čekoslovakija – vienintelė tvirta liaudies demokratijos šalis. „Ten ne liaudies demokratija“, – atrėžė jie. Ir trenkė įrodymą –­ nežinia, ar tai tiesa, ar jie tiesiog norėjo palenkti mane savo pusėn, –­ kad Čekoslovakija parduoda ginklus Rochasui Piniljai*.

Nepaisant tų šeimyninių nesutarimų, akivaizdu, kad Čekoslovakija ir Lenkija – vienintelės socialistinės stovyklos šalys, atsigręžusios į Vakarus. Pirmoji, labai taktiškai palaikydama santykius su sovietais, prekiauja su kuo pakliūva. Turi užmezgusi prekybos ryšius beveik su visomis Vakarų šalimis. Tai vienintelė liaudies demokratijos šalis, kurioje yra Kolumbijos konsulas, savaime suprantama, neįrašytas į Prahos miesto telefonų knygą. Lenkija, priešingai, narsiai gręžiasi į Vakarus, koneveikdama rusus ir siekdama tarytum grynai kultūrinių ryšių. Prancūzų kalbos mokymasis – sena tradicija, kurios tebesilaikoma šeimose. Kai kuriose darbininkų, kadaise gyvenusių Prancūzijoje, šeimose vaikai išmoksta prancūziškai anksčiau, nei mokykloje pradeda mokytis lenkiškai. Visose valstybinėse įstaigose Varšuvoje kalbama prancūziškai.

Prancūzų rašytojai, nelabai vertinami gimtojoje šalyje, – ypač komunistai, susiskaldę po Vengrijos įvykių, – Lenkijoje sulaukia palankaus skaitytojų dėmesio. Viename Paryžiaus laikraštyje ne per seniausiai mačiau tokią antraštę: „Jei nori sužinoti, ką mano prancūzų kairieji, skaityk Varšuvos spaudą.“ Kai kurie paskutinieji Sartro straipsniai lenkiškai pasirodė anksčiau negu prancūziškai. Varšuvos spaudoje vyksta nuožmūs geriausių prancūzų rašytojų susirėmimai su lenkų rašytojais, Paryžiuje niekam nežinomais.

Sunku suvokti, ko iš tikrųjų nori lenkai. Jie kompleksuoti, nenuspėjami, įtarūs beveik kaip moterys ir linkę į intelektualizmą. Jų sąmonė maždaug atitinka būtį. Gomulka, partijos pirmasis sekretorius, – neginčijamas tautos didvyris. Tačiau esu sutikęs labai nedaug lenkų, pritariančių vyriausybei. Nepriklausoma spauda, kaip uždarytasis „Po Prostu“, –­ ir kai kurie komunistai –­ meta akmeniu į valdžią remdamiesi gryniausiais marksizmo teiginiais. Niekas neabejoja socializmo būtinybe, tik iš peties pliekia esamos valdžios neįgalumą. Kaltina ją abejingumu į šalies tikrovę. Ir tie patys kaltintojai rengia streikus, demonstracijas ir susirėmimus gatvėse su policija reikalaudami dalykų, neįmanomų esant susiklosčiusiai ekonominei padėčiai.

Vienintelė bendra kryptis – tai priešiškumas sovietams. Kai Gomulka po plebiscito, įtvirtinusio jo populiarumą, išvyko į Maskvą, lenkai neabejojo, kad Kremliuje jis bus suimtas. Jie įsitikinę, kad rusai nesibodi niekuo. Kai Gomulka grįžo sveikas ir gyvas ir pranešė, kad sovietų kariuomenė nebus nedelsiant išvesta iš Lenkijos, daugelis balsavusiųjų už jį perėjo į opoziciją. „Sovietų Sąjungoje daug kas pasikeitė, –­ pareiškė Gomulka, susitikęs su darbininkais. –­ Pasibaigė slaptų teismų ir masinių susidorojimų laikai.“ Jis nieko neįtikino. Tai nereiškia, kad lenkams labiau patinka Jungtinės Amerikos Valstijos. Man rodos, sprendžiant iš pokalbių su jais, jie nusiteikę tiek prieš amerikiečius, tiek prieš sovietus. Daugelis, mano paklausti, ko jie nori, atsakė: „Socializmo.“ Manau, nori jo be pereigų: jau dabar. Gerbiamiausi politikai – Gomulka ir kardinolas Višinskis. Jie eina priešaky, o drauge su jais eina visa šalis, vis labiau klimpdama į prieštaringą padėtį, kuriai nelemta ilgai tęstis. Buvusioji valdžia uždraudė religinį švietimą ir uždarė kardinolą policijos priežiūroje į vienuolyną. Panaikino žodžio laisvę, teisę streikuoti, masių iniciatyvą kuriant socializmą: tai buvo Maskvos valdoma diktatūra. Slaptoji policija smurtu įvedė tvarką. Vladislovas Gomulka, populiariausias politikas, atsidūrė už grotų. Kai pakilusios masės išvadavo Gomulką ir ant savo pečių nunešė į pirmojo sekretoriaus postą, visų pirma jis paleido slaptąją policiją, patraukė į teismą pareigūnus, atsakingus už jos nusikaltimus, ir išlaisvino kardinolą. Tiesą pasakius, Gomulka su kardinolu niekada nebuvo susitikęs, pažįsta vienas kitą tik iš nuotraukų. Negirdėtas dalykas: Lenkijos Bažnyčios vadovas iš sakyklų ragino katalikus balsuoti už kandidatą komunistą. Dėl to susikirto su Vatikanu. Gomulka, savo ruožtu, susikirto su Sovietų Sąjunga ir partijos kietakakčiais, bet sugrąžino religinį švietimą. Tauta paėmė viršų. Gomulka paėmė viršų. Kardinolas Višinskis paėmė viršų. Kas, velniai griebtų, vyksta? Daugybė lenkų ir katalikai, ir komunistai! Šeštadienį eina į partijos susirinkimą, o sekmadienį klausosi mišių.

Krokuvoje mus lydėjo dvidešimtmetė slaugytoja, anksti subrendusi visais požiūriais, komjaunimo ir katalikų aktyvistė Ana Kozlovska. Per visą ekskursiją – keturiolika valandų – bandžiau iš jos išpešti, kaip galima iškart tarnauti dviem ponams. Ji nesuprato, kuo galėtų skirtis komunistinė ir katalikų veikla. Jos nuomone, esamomis aplinkybėmis, turint omeny Lenkiją, abiem atvejais siekiama to paties tikslo. Paklausiau, ar tos teorijos išmokusi per marksizmo paskaitas ar tikėjimo pamokas. „Nei ten, nei ten, – stulbinančiai tvirtu balsu atsakė ji. – To mus išmokė Lenkijos patirtis.“

Neketinu Anos Kozlovskos žodžiais galutinai apibendrinti Lenkijos padėties. Įdomus pats atvejis. Man rodos, kol lenkai užsispyrę stengiasi ryškinti savo sistemos atspalvius, tragiškai blogėja ekonominė padėtis. Kartais, sprendžiant iš to, su kokiu įkarščiu ginami paprasčiausi teiginiai, atrodo, kad jie bando išrasti paraką. Kai nieko daugiau nesugalvoja, sušiaušia plaukus ir iš visos širdies sušunka: „Mes vieninteliai žinome, kur einame!“ Mano vertėjas Adamas Vaclavekas nepalyginamai aiškiau mato padėtį. Kartą stebėjome, kaip už Vyslos leidžiasi saulė. Priemiesčiuose raudonavo fabrikų kaminai. Tolydžio įsijausdamas, gana pakiliu tonu jis dėstė man, kas vyksta Lenkijoje: „Labiausiai mums pakenkė Vakarų komunistai, – pareiškė jis. – Piešė tą santvarką kaip rojų. Užsieniečiai atvyksta iliuzijų pilna galva, o mums tenka nertis iš kailio ir aiškinti, kad jie suvoktų mūsų tikrovę: šičia gyvenimas – tai amžina tragedija.“ Nenuleisdamas akių nuo vakaro gaisų nutviekstų fabrikų, užbaigė: „Bet mes radome savo kelią. Dar dešimt metų taikos – ir mes pajėgsime savo jėgomis neleisti įsižiebti naujam karui.“ Toks blaivas protas – beveik išimtis. Iš pokalbių su lenkais, su kuriais teko susidurti Varšuvoje, o vėliau – Maskvoje ir Budapešte, manding, suvokiau tos painiavos esmę.

Krokuvoje konservatizmas pastebimas nuoga akimi. Net gatvėse, po atviru dangumi, jautiesi nelyginant vienuolyne. Tai katalikybės tvirtovė. Ana Kozlovska man papasakojo, kad Krokuvos studentai, išauklėti uždarame šeimos rate, nusiteikę prieš socializmą.

Užsienio delegacijos atvykimas pasklido po visą miestą. Devintą valandą vakaro prie viešbučio durų grūdosi tuntai vaikų, tykojančių autografų. Vienas delegatas sukėlė sumaištį pasirodydamas su marga skarele nelyginant turbanu aprišta galva. Po dviejų valandų gatvėse nebuvo nė gyvos dvasios. Tik po skverelį priešais viešbutį slampinėjo viena kita gailiai išsidažiusi rudenėjanti prostitutė. Keli vyrai, sutikti gatvėje, buvo visiškai girti, kokie girti būna tik lenkai, nuo alkoholio netekę visų penkių juslių. Ana Kozlovska bandė mane įtikinti, kad girtuoklystė Lenkijoje neturi nieko bendra su santvarka. Tokia pat amžina kaip ir lenkų tauta. Tačiau Gomulka, regis, ja labai susirūpinęs: neseniai pabrangino degtinę 30 %.

Užeinam į kabaretą, kur nuo praėjusio šimtmečio niekas nepasikeitė. Tos pačios senos pliušinės užuolaidos, tie patys seni baldai, tie patys seni muzikantai ir instrumentai griežia muziką, pagal kurią jaunimas nemoka šokti. Trenkia dezinfekantais. Nors aplink ideali švara, atsiduoda lyg dulkėmis. Padavėjas žaliomis pliušinėmis kelnėmis ir to paties audinio švarku – išeiginiu kostiumu – kreipėsi į mane lenkiškai. Ana išvertė: negalįs manęs aptarnauti, nes esu be kaklaraiščio. Padavėjas susivokė, kad esu užsienietis, atsiprašė prancūziškai ir paaiškino, jog lankytojams lenkams privalu rengtis pagal etiketą, „kad darbininkai neįprastų vaikščioti po restoranus darbiniais drabužiais“. Jaunimo nebuvo. Aštuoniasdešimtmetis senučiukas šoko polką su labai stora moterimi gėlėta suk­nele, karštai plojant lankytojams. Aš pasiūliau pašokti, nors ir nemokėjau tų šokių. Ana atsiprašė – irgi nemokėjo – ir paaiškino, kad lenkų jaunimas šoka tik pagal šiuolaikinę muziką, ypač džiazą. Griežiant muzikai, ji šnektelėjo su moteriške, kuri žiūrėjo į mane neatplėšdama akių ir, regis, atvirai tuo mėgavosi. Ji paklausė, ar aš kartais ne meksikietis. Ana patvirtino, ir tuomet moteriškė paklausė, ar aš neturiu revolverio.

– Atsargiau, – pridūrė. – Perspėkite jį, kad Lenkijoje draudžiama šaudyti į muzikantus.

 

* Gustavo Rojas Pinilla (1900–1975) – Kolumbijos kariškis, inžinierius ir politikas, 1953 m. įvykdęs valstybės perversmą ir pasiskelbęs Respublikos prezidentu. Po perversmo buvo uždarytas dienraštis „El Espectador“, kurio korespondentas Paryžiuje buvo Gabrielis García Márquezas.

 

Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Gabriel García Márquez. „De viaje por Europa del Este“.