Ar mūsų kalba gali būti nuvertinta tiek, kad nekiltų abejonių dėl jos vartotojų antikolonijnės nuostatos?

 

Prieš kelias savaites skaitmeninis leidinys „El Món“ paskelbė straipsnį, kurį parašė Barselonoje gyvenanti argentinietė Paula Dreidemie, neseniai paskelbusi žaibiškai išplitusį (dabar jau ištrintą) vaizdo įrašą „Slaptoji Barselona“. Tame įraše P. Dreidemie pasakojo, kad kiek įmanoma vengia kataloniškiausių miesto rajonų, katalonus laiko „netgi blogesne“ ispanų versija ir mieliau lankosi imigrantų gyvenamuose kvartaluose.

 

Gracija – vienintelis Barselonos rajonas, kuriame, pasak 2023 m. atlikto tyrimo, daugiau nei pusė gyventojų vartoja katalonų kalbą (miesto vidurkis – 36 proc.). Alaino Rouiller nuotr.

 

Šie komentarai – tai atviras pasidygėjimas bendruomenės kultūra ir kalba, kurio neįmanoma nei sumenkinti, nei pateisinti humoru ar neformaliu tonu. Vadovėlinis pavyzdys, kuris bet kuriame kitame kontekste būtų įvardijamas kaip kultūrinis rasizmas. Keisčiausia, kad vaizdo įrašas sėkmingai perėjo pro visus filtrus, atsidūrė instagramo paskyroje, turinčioje 918 tūkst. sekėjų, o kilus polemikai minėta autorė net parašė tekstą ne tik patvirtindama savo mintis, bet ir pateisindama jas tariamai antikolonijiniu diskursu, kuris, atidžiau panagrinėjus, pasirodo esąs selektyvus, nenuoseklus ir tam tikru požiūriu atvirai propaguojantis vienos grupės viršenybę. 

Vaizdo įrašas „Slaptoji Barselona“ vertas atskiros analizės. Trumpų klausimų ir atsakymų formatas lengvai patraukia žiūrovo dėmesį. Vis dėlto žodžiai „nekenčiu tų vietų, kur kalbama kataloniškai“ nėra šiaip sau nekaltas išsišokimas. Jie žeidžia taip pat skaudžiai, kaip Kuske (Peru) žeistų žodžiai „nekenčiu vietų, kur skamba kečujų kalba“ ar Detroite „nekenčiu vietų, kur pilna juodaodžių“. Abiem atvejais beveik visi civilizuoti žmonės tai įvardytų kaip rasistinį išpuolį. Vis dėlto, kai taikiniu tampa katalonų kalba, dažniausiai sulaukiama abejingumo, pateisinimo ar net pritarimo. Ši asimetrija atskleidžia rimtą moralinę dilemą: gana didelė visuomenės dalis, net ir toji kairuoliškų pažiūrų, kuri save vadina katalonistais, laikosi tylaus susitarimo, esą katalonų kalba, šiaip ar taip, gyvuoja, todėl ją galima savotiškai nuvertinti, neabejojant savo antikolonijine nuostata.

Vis dėlto paanalizuokime tą idėjinį kliedesį, kurį didžiadvasiškai sutiko paskelbti „El Món“. Autorė pradeda savo straipsnį lygindama „katalonofobiją“ su Renaud Camus „didžiuoju perkeitimu“, kraštutinių dešiniųjų sąmokslo teorija, vaizduojančia nebaltąją imigraciją kaip grėsmę Europos „rasei“. Toks palyginimas yra aiškus retorinis manevras, kurio tikslas – diskredituoti terminą „katalonofobija“ susiejant jį su reakcinėmis idėjomis. Ši logika tiek klaidinga, tiek piktavališka: katalonofobija – tai ne didelę galią turinčių individų aukos sindromo miražas, o istorinė realybė, pagrįsta tūkstančiais dekretų, įstatymų ir reglamentų, kuriais ištisus šimtmečius stengtasi persekioti ir nuvertinti katalonų kalbą. „Didysis perkeitimas“ yra į sąmokslo teorija grindžiamą mąstymą linkęs pasakojimas, siekiantis „apsaugoti rasę“, o katalonofobija apibrėžia valstybės suplanuotą, prievartinį kalbos perkeitimo siekį, kuris išsamiai dokumentuotas. Suplakant šiuos du dalykus, nesąžiningai bandoma sulyginti dominuojančių sluoksnių, įpratusių nedorai išnaudoti darbo imigrantus, susirūpinimą su kultūrinės mažumos kova už išlikimą XXI amžiuje.

Pirmoje savo straipsnio dalyje P. Dreidemie tvirtina, kad katalonų negalima laikyti mažuma, nes jie – baltieji, europiečiai, gyvena antroje pagal turtingumą Ispanijos teritorijoje. Tai pavojingas samprotavimas, nes supainioja tam tikros grupės fizines ar ekonomines savybes su jos tikrąja padėtimi galios hierarchijoje. Nors kataloniškumas šiandien, laimė, neturi nieko bendra su rasių maišymusi, vargu ar galima tvirtinti, kad dauguma katalonų (jums leidus, iš šios kategorijos išbraukiame pačią autorę ir visus, kurie jos pavyzdžiu puoselėja neapykantą) yra baltieji ir europiečiai. Šiaip ar taip, tai nesutrukdė katalonams būti politiškai pavergtiems homogenizuojančios valstybės, kuri bandė – ir dažnai sėkmingai kaip, pavyzdžiui, Žemutinėje Seguroje – visiškai sunaikinti jų kalbą ir kultūrą. Atrodo, kad brutalūs represiniai metodai (liniuotė, gėdos kepurė, mušimas, įžeidinėjimas), naudoti mėginant primesti ispanų kalbą švietimo sistemoje ir kitose srityse, arba valdininkų žodžiai „nelok man, katalonų šunie“, kai jų klausą sudrumsčia „pasibjaurėtina ir priešinga mūsų didybei“ kalba, neturi pakankamo antikolonijinio pedigri.

Patikėkite, baltumas nėra visagalis ginklas prieš priespaudą. Puikus pavyzdys – estų atvejis: baltieji, europiečiai ištisus šimtmečius buvo valdomi svetimšalių, rusų arba švedų. Tas pats pasakytina apie airius, valus, suomius, lenkus, ukrainiečius (ar Holodomorą galime apibrėžti kaip genocidą?) ir... katalonus. Fenotipas pats savaime nenulemia galios pozicijos, o užuomina apie baltumą kaip universalų viršenybės sinonimą, kad ir kaip keista, laikoma tam tikra rasizmo forma: ji pasmerkia visuomenės grupę pagal fizinį bruožą ir stebėtinai lengvabūdiškai neigia priespaudos patirtį, netelpančią į diskursą.

Iš tiesų daugelis šių diskursų skleidžia ne antikolonializmą, o heterodoksinę jo versiją, kilusią Lotynų Amerikoje ir kai kurių vadinamą „dekolonizacija“. Istorinis antikolonializmas visada buvo platus, sienų nepripažįstantis judėjimas, telkiantis visų žemynų tautas kovai su bet kokia priespaudos forma: nuo Vietnamo kovos prieš Prancūziją ir Jungtines Valstijas iki Indijos pasipriešinimo Britanijos imperijai ar Mozambiko kovos prieš Portugaliją. Šis judėjimas apima ir ne tokias žinomas, bet ne mažiau teisėtas kovas, pavyzdžiui, samių pasipriešinimą prievartinei asimiliacijai Skandinavijoje ar bretonų kovą su prancūziškąja unifikacija. Jei kas nors bent šiek tiek pasidomėtų papildomais šaltiniais, rastų oksitanų kalbos tyrėjo Robèrt’o Lafont’o apmąstymus apie kai kuriuos vidaus kolonializmo procesus Europoje, vykusius formaliai lygių politinių teisių sąlygomis; jie paskelbti straipsniuose „Per una teoria de la nació“ („Edicions“ Nr. 62, 1969) ir „Décoloniser en France“ („Gallimard“, 1971).

Kita vertus, kai kurie „dekolonizacijos“ šalininkai laikosi šališko požiūrio, kurį galėtume pavadinti rasine toliaregyste: jie itin smulkmeniškai mato bet kokią neteisybę, kai budelis yra baltasis europietis (reikia pripažinti, kad būtent tokie pastaruosius šimtmečius iš esmės vykdė imperializmo uždavinius), bet viskas tampa miglota, kai viešpataujanti galia neatitinka šio profilio. Jų požiūriu, kolonializmas – išskirtinai baltosios Europos paveldas, lyg Balkanuose, Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose niekada nebūtų buvę Osmanų ekspansijos; lyg Japonija nebūtų žiauriai kolonizavusi Korėjos, Taivano ir kai kurių Kinijos regionų; lyg Kinija, pati patyrusi aukos dalią, nebūtų tapusi Tibeto ar Rytų Turkestano budeliu, primetusiu savo kultūrą ir politinę valią; lyg Mongolų imperija nebūtų buvusi viena didžiausių ir žiauriausių užkariautojų istorijoje. Ši selektyvi trumparegystė kolonializmo sąvoką apriboja vienu geografiniu lauku ir šitaip intelektualiai nuginkluoja bet kokią visuotinumo siekiančią kovą.

Būtent tokia dekolonizacija persmelkia toli gražu ne visapusišką P. Dreidemie požiūrį: kova su Europos kolonializmu jai tampa priemone netiesiogiai pateisinti kitokių – konstituciškai įtvirtintų, štai kur gyvatės kiaušinis – dominavimo formų tęstinumą, jei jos naudingos autorės gimtajai hegemoninei kalbai, kita vertus, nėra jokių duomenų, kad ji laisvai kalbėtų bent viena Amerikos pirmųjų tautų kalba. Tai skamba veikiau kaip ideologinis alibi ir... imperinių privilegijų gynimas, o ne antikolonializmas. Tikrasis antikolonializmas – tas, kuris subūrė koalicijas ir paskatino masines palestiniečių bei airių demonstracijas, arba tas, kuris 1955 m. nulėmė Afrikos ir Azijos šalių Bandungo konferenciją, – nesirėmė engėjo ar engiamojo odos pigmentacija.

Kai argentinietė dominatriksė (kiekvieno seksualiniai polinkiai – jų pačių reikalas, todėl neapsimesime puritonais, bet negalime nusikratyti minties, kad lovoje jai labiausiai patinka, švelniai tariant, hierarchija) rašo, kad Kastilija neužkariavo Katalonijos, nes bendru sutarimu įvyko dinastinė sąjunga, ji griebiasi revizionizmo, nepaisančio esminių istorijos faktų. Tiesa, XV a. Aragono ir Kastilijos karūnų sąjunga buvo dinastinė, bet 1714 m., pralaimėjusios Ispanijos įpėdinystės karą, Katalonijos kunigaikštystė, Maljorkos karalystė ir Valensijos karalystė buvo užkariautos politiškai, o jų savivalda panaikinta. Buvo priimti garsieji „Naujosios santvarkos“ (Nueva Planta) dekretai, panaikinę vietines institucijas ir įtvirtinę ispanų kalbą kaip vienintelę oficialią visose formaliose srityse. Šis „nedidelis“ statuso pokytis nebuvo nei savanoriškas, nei sutartas, – tiesiog karo, kurį patys grobikai vadino užkariavimu, rezultatas.

Toliau P. Dreidemie kaltina katalonus aktyviai dalyvavus Amerikos genocide. Negalima neigti (visa tai gerai dokumentuota) – būta katalonų, kurie ėjo pareigas kolonijinėje administracijoje arba susikrovė turtus grobdami gamtinius išteklius. 1492 m. karaliaus ediktas nustatė, kad prekiauti su Amerika gali tik Kastilijos karalystės uostai, ypač Sevilija, o nuo 1717 m., Pilypo V įsakymu, – ir Kadisas. Šis susivienijimas, žinomas kaip „Sevilijos monopolis“, gyvavo beveik tris šimtmečius, todėl katalonų pirkliai neturėjo teisės užmegzti tiesioginių ryšių su Amerika ir buvo priversti paisyti Kastilijos kontrolės ir mokesčių sistemos. Taigi užkrauti Katalonijai tokią pačią atsakomybę kaip Kastilijai – vadinasi, nepaisyti Ispanijos imperijos teisinių ir politinių struktūrų. Istoriografija nemeluoja; nemeluoja ir naudojami silogizmai ar nutylėjimai (cherry picking), siekiantys dangstyti neapykantą tam tikrai žmonių grupei.

Vardydama katalonų gimines, susijusias su vergija Kuboje, P. Dreidemie nutyli, kad vergų prekyba buvo Ispanijos monarchijos saugoma ir tvarkoma veikla, kad joje dalyvavo visos Ispanijos ir kitų Europos šalių pirkliai. Šiuo gėdingu verslu manėsi tiek katalonai, tiek baskai, andalūzai, galisai, madridiečiai, portugalai, prancūzai, anglai ar olandai. Vis dėlto reikia suvartoti nemažai psichotropinių medžiagų, būti itin pajuodusios sąžinės arba turėti be galo išvystytą polinkį šmeižti katalonus, kad visa tai sugebėtum pavadinti išskirtiniu kataloniškumo bruožu. Jei vadovautumės tokia logika, tektų daryti išvadą, kad visi Argentinos kreolai ir jų palikuonys (taigi ir ji pati) atsakingi už Pampų skerdynes ar mapučių tautos sunaikinimą. Garsioji kovotoja su kolonializmu – nežinia kodėl – niekada netaikytų tokio kriterijaus savo tautiečiams. O gal vis dėlto taikytų, ir tai jau pamažu aiškėja?

Globalusis kapitalizmas žengia koja kojon su ekonominiu neokolonializmu. Ispanijos atveju ši politika įgavo pagreitį valdant labai „katalonistiškam“ – taip, taip, juk siaurame rate jis kalbėjo kataloniškai! – Ispanijos ministrui pirmininkui José Maríai Aznarui, pasirūpinusiam, kad privatizuoti didieji monopoliai išplėstų savo veiklą ispanakalbėje Amerikoje. Argentinietė, matyt, nelabai supranta finansinio kapitalizmo veiklos principų, todėl tvirtina, kad kai kurių bendrovių akcininkai yra katalonai. Ar toks argumentas neatrodo šiek tiek pritemptas smerkiant visą tautą? Ar niekas neprisimena šių korporacijų pozicijos dėl Katalonijos suvereniteto proceso arba jų požiūrio į katalonų kalbą?

Dreidemie beliko apkaltinti Urželio ar Žemutinio Ebro katalonus tuo, kad jos gimtoji šalis per šimtmetį iš septintos vietos pasaulyje pagal BVP vienam gyventojui nusirito iki vienos labiausiai nuo infliacijos ir masinės emigracijos nukentėjusių valstybių. Turint galvoje, kad Argentina, ko gero, yra labiausiai rasistinė Pietų Amerikos šalis (ne pro šalį pasidomėti gausybe epitetų, kurių Buenos Airių gyventojai nešykšti čiabuvių bruožų turintiems bendrapiliečiams), ši pasiaukojanti kreolų palikuonė galėtų apsvarstyti galimybę atgal į tėvynę perkelti savo misionierišką veiklą kovojant su šia yda.

Neatsitiktinai gyvuoja posakis „sugrūsti katalonų kalbą mums į gerklę“: juo siekiama bet kokį pasipriešinimą ar iniciatyvą istoriškai marginalizuotos kalbos labui pateikti kaip prievartos aktą. Ta dama, kuri turbūt puikiai žino, kad kalbos teisė gyvuoja tam tikroje teritorijoje (arba jos suvis nėra), pageidauja „dialogui atviros, empatiškos, išskaidytos ir lanksčios“ bendruomenės – kitaip sakant, su fakultatyviomis ir lengvai atšaukiamomis teisėmis. Nejaugi tai tik paprastas sutapimas, o ne hierarchinis ir diskriminacinį pranašumą siūlantis modelis, kad ji nė karto nereikalauja jokio lankstumo, kai kalbama apie baskams, galisams, katalonams ar ispaniškai nekalbantiems imigrantams privalomą ispanų kalbos mokėjimą – tos kalbos, kuri buvo vienas iš galingiausių dominavimo ir genocido ginklų, kokie tik žinomi žmonijai? Argi „visiškai laisva valia“ buvo diegiamos įvairios metodikos, kuriomis Ispanijos valdžia „rekomendavo“ jos mokytis vietinėms tautoms, jų kalbas vadindama barbariškomis? Ar selektyvus buvo Karolio III 1770 m. karališkosios cedulos „nurodymas“, skirtas tiek užjūrio, tiek vidaus kolonijoms, kai uždraudė ne kastilų kalbas viešajame švietime ir administracijoje, nes „castellano debe ser el único idioma que se hable en los dominios del Rey“ („kastilų kalba privalo būti vienintelė, vartojama Karaliaus valdose“)? Jei nuosekliai taikytume P. Dreidemie mąstymo schemą, reikėtų a priori ir per se įtariai žvelgti į visus ispanų kalbos vartotojus. Pradedant pačia autore.

Reikia paminėti ir infantilišką spektaklį „Esas Latinas“ (Barselonos savivaldybės užsakymu 2024 m. pastatytas vaidinimas apie imigrančių patirtis Ispanijoje – red. past.). Galima įsivaizduoti, kad jis lyg pliekia priešiškumą ispanakalbiams, lyg gina bendrinę kalbą. Galbūt todėl kraštutiniai dešinieji, fašistinė ir rasistinė stovykla – tiek politikai, tiek žiniasklaida – beregint išliaupsino trupės „Teatro Sin Papeles“ draminį spjūvį, nes dalis dekolonializacija save vadinančio judėjimo turi daugiau sąlyčio taškų su spektakliu, nei norėtų prisipažinti. Kuprotas savo kupros nemato.

Ir vis dėlto grėsmingiausia ne tai, kad šį diskursą atkartoja aiškiai ispaniškos pakraipos sluoksniai. Grėsmingiausia tai, kad tokie leidiniai kaip „La Directa“, atlikę vertingų tyrimų apie nekilnojamojo turto mafiją ar policijos infiltraciją į nepriklausomybės judėjimą, nusprendė tokį požiūrį pagarsinti savo viešosios nuomonės tribūnose. Tai ženklas ideologinio dreifo ir begalinio imlumo saldžiai skambančios muzikos įtaigai, pirmam pasitaikiusiam fleitininkui vos pagrojus ją daliai kairiųjų ir nepriklausomybininkų atstovų. Negana to, daugelį metų panašias pozicijas Parlamente gynė deputatė, kuri teoriškai turėjo kovoti už katalonų tautos nacionalinį išsivadavimą, o galiausiai mūsų kalbą apibūdino kaip „simbolinę sieną“ imigrantams. Taip atsitinka, kai pavergta visuomenė nesugeba – arba nenori – sukurti visiems bendro viešojo teisių ir pareigų diskurso: iš po akmenų pradeda lįsti pabaisos.

Šio silpnumo padariniai yra itin rimti. Kai žiniasklaidos priemonė ar aktyvistė duoda žodį selektyviam antikolonializmui, siunčiama numanoma žinia, kad turime teisę ginti tik tas marginalizuotas kalbas ir kultūras, kurios atitinka tam tikrus istorinius ar ideologinius kriterijus. Žinia kitiems – tiems, kurie gimė su hegemonine kalba ar ją perėmė, – taip pat aiški: švietimas nėra universali kalba, o galimos banalios agresijos galiausiai nėra tokios jau nepriimtinos.

Todėl būtina dar kartą pabrėžti: jei tavo antikolonializmas neapima katalonų kalbos, tai nėra antikolonializmas. Jei gini kečujų kalbą, bet menkini bretonų, jei solidarizuojiesi su mapudungunų (mapučių) kalba, bet drauge gini vaizdo įrašą, menkinantį katalonų kalbą, tu tik stiprini tą pačią kultūrinių hierarchijų sistemą, kurią tariamai nori panaikinti. Ir elgiesi kaip neišmanėlis, veidmainis arba blogiausiu atveju niekšas.

Kolonializmas yra universalus dominavimo mechanizmas, veikiantis įvairiais lygmenimis. Tai neigti – vadinasi, perrašyti istoriją, nusavinti vertybes ir antikolonializmą paversti vien poza.

 

Iš katalonų kalbos vertė Valdas V. Petraukas

Publikuota „Núvol“, 2025 m. rugpjūčio 24 d.