Nusileisti šioj šaly, svarstau žiūrėdamas į snūduriuojančiuosius, yra daug smagiau sapnuojant istorines paraleles. Mes ne šiaip keleiviai, provokuoja vaizduotė, mes – į paskutinį Korėjos kare pietiečių bastioną – Pusano perimetrą – atvykstą rezervininkai; ir nejučiom kepšteli sunkų bagažą, tuoj dilgteli nuo savaitės lakstymo Japonijoje tebedegą pėdos, po sekundėlės pavymui dar kažkas supulsuoja čiurnoje, kurioje, it paveiktoje radiacijos, po traumos Hirošimoje vis dar nebaigė plėstis mėlynai violetinė dėmė. Geras pusvalandis (atrodo, tik minutės) mistiško rūke įklimpusių kalnų vaizdo, ir išsilaipinę iš traukinio Pusane patenkam į žvėrišką ugnį, ne, vandenį, pasitaisau, ir užsismaukiu gobtuvą, kad tik miestiečiams nereikėtų žiūrėti į akis – jie juk mato, kad mes iš to lėktuvo, kuris dėl visko kaltas, kuris ir prapjovė dabar taip bjauriai kliokiantį dangų.
Nuo visam pasauliui būdingos (bet uostamiesčiuose – aistringesnės) lašų ir vėjo sąjungos slapstomės stotelėse, po stoginėmis ir prieangiuose. „Nors dengia nuo lietaus", – burbu apie savo trisdešimties kilogramų nešulius, aplipusius iš abiejų pusių it nepermerkiama liemenė. Nukamuoti pasikeitusių, bet ne ką suprantamesnių ženklų žemėlapiuose („Žinai, kaip atskirti, jog tai korėjietiškas, o ne japoniškas ar kiniškas raštas? Daug burbuliukų", – sako E.) pažindinamės su miestu bent jau probėgšmais: pagrindinėse gatvėse tai šen, tai ten nemūsiško stoto, betgi bažnyčios (šaly – trečdalis gyventojų krikščionys), mažulytėj alėjoj – visa serija grafičių „Mažojo princo" motyvais, džiaugsmas vaisių krautuvės prieangy: „Ėhė, čia juk braškės balandžio mėnesį! Dar grįšim."
Pasidėję daiktus galim įvardyti ryškiausią Pietų Korėjos apžavą – tai atvykėliui tenkąs rūpestis, inkrustuotas kažkokiu čaplinišku (ar gal – Gangnamo stiliaus?) komizmu: nufotografuoti plėvesuojančios vėliavos fone pasisiūląs stoviniuotojas įamžina mus taip, kad matytųsi tik stovas; vos stabtelėjus metro stoty prišoką praeiviai, įskaitant senutes, prisipažįsta nesuprantą angliškai, bet vis tiek labai mėgina padėti. „Wi-Fi" bangų skalaujamas kambarys kur kas mielesnis už vėjuotą lauką; visgi iš kambario išsikrapštom – tuščiam Haeundae paplūdimy pabraidom po smėlį ir permerktais rūbais įgriūnam užkandinėn tokie vargani, kad net pagyvenusi padavėja pakraupsta. „Arbatos", – išsakau jai savo svajonę, ir gaunam po didelį puodelį ledinio vandens. Sušylam tik nuo maisto, kurio standartas čia – bulgogi, kaži kaip maurojamai skambantis mėsos pavadinimas; kol ją kepa ant mūsų stalo, aš, amžinai nekantrus, bandau kaitintis bent aštriais garnyrais (ir ne ką švelnesne sriuba su korėtu tofu), it kantrios Trojos žirgų figūros taip ir laukusiais savo ėjimo: „Žagt-akeikimas, nu kas, žagt, jiem trukdo turėti, žagt-batos, kodėl gi jos pilna žagt-ponijoj."
Pusane mes trumpai – ryte inicijuoju spurtą. Paplūdimys arti: apėjęs keletą apsitūlojusių vietinių, besižvalgančių po tolius ir nedrąsiai mėginančių, ar ne per drėgnas smėlis, nusimetu rūbus ir įsiveliu į bangas. Vandenynas – Ramusis, o žiūrovai – sujaudinti: išlindęs po poros minučių ir energingai trindamasis rankšluosčiu pastebiu auditoriją staiga išaugus. Vaikinų grupelė kažin ką šūkčioja, vos tik baigiu šluostytis, vienas priliuoksi, užmeta ranką ant peties, šypteli ir grįžta pas draugą, kuris ką tik mudu nutraukė. Aš, įsikrovęs bangų energijos, linkteliu E. – iškeliaujam ragauti antradienio. Trimilijoninio miesto metro, prieš tai lankiusis dešimtkart didesnio požemiuose, atrodo apyliūdniai tuščias (nuotaiką keliam pašaipom iš planuotojų išmonės priešingas linijos kryptis pavadinti „Yangsan" ir „Jangsan"). Ant Shinsegae Centum City, didžiausio pasaulio univermago, apžvalgos aikštelės šįryt daugiausia lietuvių ir rusų kalbų: mes dalijamės įspūdžiais apie kalnus, rūką ir pilkus daugiaaukščius žalumos fone, kaimyninės šalies turistų vaikai krykštauja lakstydami aplink išradingai pagamintų gyvūnų figūras, o keli čia atsidūrę korėjiečiukai – tylesni. Per šią ilgą parą, vėliau dingtels, išvysim bene visą kaitos ciklą: pažintį su visata pradėję čionai su mistišku rūku, kalnais, žvėrimis ir piratų laivais, vėliau vaikai ūgtels; mojuos mums kirsdami priešpiečius po kino centro stogu (vėl didžiausiu); paėjus dar kiek – pakuos po akcinį mėsainį „Lotteria" užkandinėj; apsitaisę tvarkingomis geležinkelio tarnautojų uniformomis vėlyvą vakarą ieškos prapuolusio mano šaliko; jau žilstelėjusius, tarytum pripratusius prie baisaus gyvenimo tvaiko, sutiksim Jagalchi žuvų turguj; o vėliau pavirs į senukus, užsidės kuprines, kiek pirmiau mūsų lips kalnu į Beomeosos šventyklą, nusiaus ir parklupę dėkos už tą visą gyvenimą.
Kad nuo Lietuvos sostinės, nugulusios šalies pietryčiuose ir šonu beveik atsirėmusios į išorinę Europos Sąjungos ribą, pasiektum pagrindinį uostamiestį, tenka perlėkti bene visą kraštą; Korėjoje tas pats, tik apversta: tąvakar traukiniu nudunksim nuo pietvakariuose įsikūrusio Pusano iki pat Seulo šiaurės rytuose, arti saugomiausios pasaulyje sienos. Ryte autobusas veža ten link, savotiškų šios pasaulio dalies Medininkų, tik čia – griežtėliau: jau netrukus už sostinės palei kelią nusidriekia spygliuota viela, sargybos bokštelis, kitas, trečias. Vis dėlto nei pasų patikros, nei nuolatinis kartojimas pakeliui nefotografuoti, nei staiga apščiuvus aplinka „Stalkerio" zonos nuotaikos čia taip ir nesukuria. Už autobuso langų visa skendi šarmingoj militarizmo ir turizmo emulsijoj: kas su šalmais ir automatais, kas su kepurėlėm ir fotoaparatais; mirga kamufliažinių aprėdų skvernai, o ant spygliuotų vielų plasnoja spalvoti kaspinai, tarp patikros postų įsiterpę paviljonai su vieningos Korėjos idėją iliustruojančiais suvenyrais. Tūkstančiai prie Laisvės tilto iškabinėtų nacionalinių „Taegukgi" audeklėlių ritmingai plevena: „Mes už taikų susivienijimą", o gidė pasakoja apie blogojo dvynio absurdą, klastą ir piktadarybes: tai jie grobę pasieniečius, tai kirviais užpuolę amerikiečius, tai pradėję lenktynes, kas demilitarizuotoj zonoj pastatys aukštesnį vėliavos stiebą (pietiečiai galiausiai išmintingai nusileidę), tai kasę po zona didžiulius tunelius, kuriais praeitų visa divizija (o užklupti pirma neigė, paskui sakė ieškoję naudingųjų iškasenų). Nuleisti traukinuku, vorele perslenkam vienu jų, kartkartėmis dzingtelėdami melsvais šalmais į skliautą, nuo kurio kapsi vanduo, regis, krikštydamas mus tikra Šiaurės Korėjos dvasia: čia neleista įsinešti ne tik fotoaparatų, bet ir telefonų. Dorasan stoty, iš kurios vyksta traukiniai į bendrą gamybinį kompleksą Šiaurėj, pardavinėjama importinė produkcija (kad ir KLDR, liaudies demokratinėj, pagamintas vynas) bei įdekoruoti autentiškos spygliuotos vielos gabaliukai, aidi gidų instrukcijos suvenyriniais sienos kirtimo antspaudais nesižymėti tikrųjų pasų. Grupė vis irzliau laukia pagrindinio karšto patiekalo, prieš kurį dar du propagandiniai filmukai, susipažinimas pasirašytinai, jog ir pačios Jungtinės Tautos, kad ir stengsis, nepažada, jog grįšim sveiki, bei specialiai priskirtas kareivis tamsiais akiniais. „Fotografuoti galima tik šiauriečių pastatus, ne mūsiškius", – prigrasina (vengti šortų ir atvirų suknelių įspėjo dar anksčiau, el. paštu). Tada jau esam atvedami prie žydrųjų, tiekoj nuotraukų matytų namelių; vienų širdys smarkiau sudunksi, kitų stuksi įprastai. Sargybiniai stovi nejudrūs, tekvondo pozomis, iškišę tik po petį ir akį iš už kampo, o tolumoj – įsibedusio žiūronus, paskui fotoaparatą, šiauriečių kario figūrėlė. Sekundę vaizdiniesi – gal tai tik didžiulis, kaip „1984-aisiais" pavadinta išgyvenimo drama Nemenčinės miškuos, interaktyvus žaidimas, tik išslydęs iš žmonių kontrolės (galbūt taip pat 1984-aisiais, kai per šią vietą į Vakarus pabėgo ekskursijoj dalyvavęs rusas, kažin ką sapnuojąs po to, kai kilusiame susišaudyme žuvo trys persekioję šiauriečiai, gynėjas iš Pietų, o geležinė uždanga po kiek laiko surūdijus suzmeko). Namuke – ta pati statika: medinis stalas, vėliavėlė, vėl sąstingio aptraukti juodaakiniai Pietų sargai, dėl visa ko užstoję duris Šiaurės link ir, neabejoju, besibodintys kiekvienu žiupsniu įleistos margos liaudies, žvilgsniais čiupinėjančios, ar šios stovylos kvėpuoja. Mus įgalioja apeiti stalą („Kai stovit toj pusėj, esat Šiaurėj!"), krypteliu pažiūrėti, ar neįraižyta „čia buvo Petras", „Marytė + Jonas = KML" ar kitokios pigios klasikos, bet deja; greičiausiai šion vieton neužsuka, staktų kreida nenužymi nei Kasparas, Merkelis, Baltazaras.
Po šio sociologijos sodo viskas nelyg atgaline tvarka. Kareivių mažyn, įtvirtinimai menkyn, autobuse kvėpavimas ramyn, gidė linksmyn, dėkingyn, kad šiandien be incidentų („vadinasi, rytoj čia dar dirbsiu"), ir kai pakelėj pranyksta spygliuotų vielų erškėtkrūmiai, vėl išlenda Seulo viršūnės (jame tą vaške sustingusį frontą teprimena tik metro stotys su dujokaukėm už stiklų – jų nereguliarus antras darbas būti slėptuvėm nuo bombardavimo). Tačiau ir vėl galantiškai išsisukam iš jo glėbio, pasislėpdami traukinyje į Tedžoną, nepalankų nusprendusiems nakvoti – nors jis ir milijoninis, centre vietų tiesiog nėra, todėl dar 6 km dardam vienintele metro linija. Naktis, o vagonas pilnas: be mūsų, apsikabinėjusių daiktais, čia dar vyriškis, lėtai, gigantiško vėžlio maniera įriedėjęs keturratėm vežėčiom ir likęs jose sėdėt, grupelė jo apstumdytų moksleivių bei neramių likusiųjų, suvokiančių, jog teks brautis kitų durų link. Išlipus – jau tuščia, tiltu per baisiai apžėlusią upę įsiskverbiam į Yuseong-gu rajoną; kad jis – neaiškios reputacijos, suvokiam tik įvertinę visumą: raktą gali gaut anonimiškai, kambary didžiuliai veidrodžiai, palovėj lėtai sukasi spalvingos šviesikės, matomose vietose servetėlės ir peleninės su degtukais, o bevielį internetą darbuotojas sutvarko, regis, gerokai suglumintas prašymo. „Patekot į bordelį, bet tai normalu", – kitą rytą išgirsim iš tautiečio J., pasišovusio mums aprodyti viską, kas aprodytina (trys europiečiai jau visai įstabu: kai vienu metu paliekam pagrindinį kelią, mus klusniai atseka vietinių porelė: „Mano mergina labai nori su jumis nusifotografuoti, leisit?"). Jo, esančio čia pusmetį, dėka vienodokas, besenamiestiškas žvelgiant nuo pietinio kalno miestas (mat, išgirstu, korėjiečiai po 30–40 m. nugriauna pastatus ir vietoj jų stato naujus), atgyja per kitus keturis pojūčius. Uodžiam bambuko (daugmaž šlapimo) kvapą nuo unikalių vėrinių suvenyrinėj prie šventyklos; klausomės porinimų apie adžumas – vietines bobutes, tokias dažnas mūsų pakeleives į kalnų šventyklas, kurios kadais pamėgo Korean drama žanrą, nusižiūrėjusios ėmė vienodai raitotis juodbruvą ševeliūrą, ją puošti kepurių snapeliais be kepurės, visur eit tik su rožine ar violetine striukele, kuprine; išklausom, kaip J. ranką sužeidė jį partrenkusi telefonu besipykusi vairuotoja, per ašaras nemačiusi kelio, sužinom, kad gydytojų trūksta ir čia. Perleidžiam miestą ir per skonio receptorius: užsižagsim nuo aštraus valgio, atvėstam nuo bubble tea, pro šiaudelį pildančios gerklę tapijokos šratais; firminiai ledai čia – ir tie kitoniški, didžiuliuose suraizgytuose vaflių vamzdžiuose; aplankom kepyklėlę, kurioje pusė užėjusių tiesiog sukinėjas aplink stalus laukdami, kol darbuotoja žirklutėm pakarpys bandeles gabaliukais ragauti. „Matot? Šioje vietoje žmonės patampa balandžiais", – sakau draugams, bet jie jau kažką stveria kitam stalo gale. Galiausiai žvalgomės po apleistą „Expo '93" paviljoną braukydami pirštais aprūdijusius dangaus kūnų muliažus.
Atsisveikindamas miestas sublyksi ilgu vakarais animacijas rodančiu „Sky Road" ekranu, instaliuotu centrinėj alėjoj virš galvų. Norom nenorom pripažįsti: makroprasme nuoboda, o mikrolygmeny esti smagiai neįprastų detalių: tai prie šalies vėliavos greta kabančios įpieštos čia neigiamo krūvio neturinčios svastikos, tai gatvėj narvely uždaryti miniatiūriniai šuniukai, ar automobilis, apsėtas gėlėm. Pakeliui sustoję Sedžonge, po truputį bandomam paversti naująja šalies sostine, atokiau nuo šiaurinės sienos, nepamatom nė tiek: vieta net nesigėdija savo dirbtinumo, prie stoties pasitikdama neaiškiu tikslu ištepliotais Pizos bokšto, piramidžių, Tadžmahalo ir Laisvės statulos eskizais. Nenutuokdami, ką apžvelgti, įžingsniuojam į savivaldybės administracijos pastatą. Ankstyvą penktadienio popietę mus pasitinka tik miesto tarybos narių nuotraukos, veidrodis ir puikūs tualetai, o klegesio aidas nesudomina nieko. Išplaukiam kaip ir įplaukę, nepastebėti, tarsi blyškūs vaiduokliai. Stabtelėjimo kaina – dvi valandos svyravimo stovom su daiktais tvankiam sausakimšam tambūre. Laikraščius pasitiesę sėdi tik įlipę anksčiau. Išsigauti lauk vargas, tik ne vienam veidą užsidengusiam vaikinukui: priartėjus stotelei išleidžia duslią dejonę, pritupia, pasklinda čiurlenimo garsas, didėja balutė, ir šit erdvės aplink jį staiga užtektinai.
Trakų (ar japoniškojo Nikkō) atitikmuo Korėjoj – Suvonas, pasiekiamas metro, tačiau per valandą, tarytum belstumeis į kitą miestą. Vietoj pilies – Hvaseongo tvirtovė, lepinama šiltojo sezono ramybės: klaidžiuose kiemeliuose vaikai laido strėles į taikinius, aikštėj skraidina aitvarus, laiko pagaikščius su cukraus vata. Nėra ežerų, užtat miestą nuraičiusi ilgutėlė, vis traukia sakyti, mažoji kinų siena, iš už kurios dėmesio prašyti išlenda juodaplytė aštriasmailė gotiška presbiterionų bažnyčia. Sulapnojam po galbi, kuo gi ne mėsišką Trakų kibinų atitikmenį, ir metro stoty, kurioje pradėjo lašėti tiesiai ant eilės prie bilietų automatų, prasiskynę pro savaitgalį gerokai prisidauginusius kamufliažuotus kareivukus, parsigaunam į sostinę.
Gangnamo rajone užuominų į populiariausią planetos klipą nedaug, grįžtam įprastinėn orbiton: Bongeunsos šventykloj patamsy žiebiasi figūros, parduodami kruopų maišai, nuokalnėj vangiai kruta beisbolininkai (E. kišenėj paslepia rastą kamuoliuką), platūs plentai, dangoraižiai, ryškios šviesos, metro. Hongiko universiteto rajone kone išplukdo minia; čia, rodos, šimtas Vilniaus Islandijos gatvių, kuriose amžina spūstis vien iš juosvų ir balsvų automobilių, kuriuos kartais atmiešia oranžiniai taksi, o prie atidaromų kavinių stovi dideli vainikai. Su dar vienu lietuviu, A., rytoj eisiančiu į e. sporto varžybas, užsiplepam, kol nuščiūva metro, stotelės atstumą einam kone valandą, ir kai pernelyg ankstyvą rytą, vėl atsidūrus mieste, prieš pat akis didžiulė žnyplė pakelia ir sutriuškina stotelės paviljoną, atrodo, kad visa tai vyksta ne jai – man. Naktinis Seulas pilnas, aušroj – išgremžtas Stepheno Kingo lengoljerų; tik įdienojus vangi inertiška tėkmė vėl užpildo gatves: Insadong turistinė alėja tampa lyg keli sugrūsti Kaziukai, treji svarbiausi Seulo rūmai pasidalija kitus, sulakstom kur bepavyksta, lietaus įsprausti picerijon su Europoj nematytais pasirinkimais kaip Irish Potato ir Deutsche Bite, dar užsiritam iki Seulo bokšto. Vėjuota laukimo erdvė, nesuskaitoma eilė ir lakoniškas tam vėjy kadaruojantis lapas „70 min" leidžia nuvargėliui pasukti atgal visiškai paguosta sąžine.
Nuo pat kelionės pradžios laukiu galimybės aplankyti Baemikkumi skulptūrų parką, kažkada pamatytą Kim Ki-duko filme „Time". Dirbtinėj saloj prie Inčeono oro uosto, rodos, jau dvelks paskutinei dienai tinkama ramybe, kol nesužvygčioja mašina – nekantrus vietinis pypsi, nubėga prie eismą stabdančio mikriuko, porąsyk skėsteli rankomis, įsiropščia į kabiną, pasirodo, tuščią, ir svetimą mašiną patraukia pats. Praktiški būt nusprendžiam ir mes – pėsčiom, perkėla netoli. Ir po geros valandos krypavimo bešaligatviu plentu, paskui pėstiesiems nepritaikytais pajūrio akmenimis, E. pripažįsta: „Grįžtu, man gana." Tik mane užvaldęs psichinis afektas: nors žmonės angliškai nešneka; įlipu keltan žinodamas, kad paskutinis atgal už dviejų valandų, neradęs autobuso smagiai išžygiuoju 6 km. Žemėlapy jaukus, realybėj kelias pradeda kilti, leistis, vingiuoti; man reikia pereiti dar dvi salas, skulptūrų parkas – trečiosios pabaigoje. Sklaidau nerimą, įūžiamą kylančių lėktuvų: ar ryt ryte sėdėsiu saviškiam? Tvardau keiksmus, pamatęs horizonte didžiulį tiltą, žemėlapy atrodžiusį šapeliu. Bet perlekiu, sušlapęs, sūresnis nei šių salelių krantai: kažkodėl Rytų Kinijos jūra nereiškia vandens, o tik saulėj blizgantį purvą. Paslaugus tarnautojas prie skulptūrų paplūdimio šnibžteli: autobusas už 5 min. „Stotelė toli?" – iššvokščiu. „10 minučių kelio", – nusišypso. Vis dar tikiu apvaizda – apeinu kelis ratus smėliu aplink skulptūras, pakalbinu, gal kas važiuoja kelto link, ir tik tada darau, ką reikėjo nuo pradžių: bėgu iki stotelės nesiekdamas žemės.
Autobuso nebėr. Tačiau stotelėj sėdi jauna porelė. Jie irgi laukią autobuso. Jie irgi šneką angliškai. Jie irgi mielai pabendrausią. „Iš Lietuvos? Esu matęs dokumentinę laidą apie jūsų bažnyčias, labai įspūdinga", – sako korėjietis reperis. „O vienas, beje, dar važiuos", – sužinau iš velsietės anglistės. Ir apgobia rūpesčiu: jų dėka atsiveria trumpiausias kelias, rankose laiku atsiduria atgalinis bilietas, jau plaukiant įduoda karštos arbatos puodelį. Keltą atkakliai persekioja žuvėdros, tokia idile viskas turėtų ir baigtis. Visatos dėsniai gailestingi: dar nežinau, kad dvi savaites Rytuose pratęs 9 valandos gerklės peršulio lėktuve, kažkur ten įsipainios negalėjimas ryti, šnekėti, operacija; tik po dar dviejų pasijusiu sugrįžęs, kai su daiktais po pažastimi išsvyruosiu pro klinikos duris.