Dailės kritikos bandymai

1. Ankstyvas rytas. Tekant saulei važiuoju traukiniu iš Vilniaus į Kauną. Parašyti paskaitai tekstą remiantis Roland'o Barthes'o „Camera lucida" – užduotis, atrodytų, banali. Tiek cituota ir percituota, tiek skaityta, jau lyg ir seniausiai suprasta. Tik dabar atkreipiu dėmesį, kad tekstas parašytas 1979 m. – maždaug tuo metu, kai prasidėjo man įdomiausias Lietuvos fotografijos istorijos etapas. Įdomu, ką Barthes'as būtų galvojęs apie mano mėgstamų autorių darbus?

Susimąstau, o kas punctum yra man? Jis neįvardijamas. Kaskart kitoks, kitur, kitaip veikiantis. Jei pavyktų išvesti bendrą punctum vardiklį, jis, ko gero, teliktų studium. Jis negali būti strategiškas, racionalus, intencionalus, visuotinis. Punctum yra tai, kas priklauso tik man, tai mano asmeninis, intymus santykis su fotografija.

Ilgai svarsčiau, apie kurią fotografiją norėčiau rašyti. Žvilgsnis į lietuvių autorių kūrybą jau kiek atbukęs. Be to, ir pačius menininkus neblogai pažįstu. O tai keičia žiūrėjimą. Buvau belinkstanti prie Algirdo Šeškaus. Jo darbuose itin dažnai pajuntu tą keistą dilgtelėjimą. Jis neįvardijamas, kiekvienąsyk kitoks. Ir malonus, ir šiek tiek kankinantis. Tas pojūtis nėra grynai estetinis. Meilė fotografijai labai subjektyvi. Kartais nuotraukoje pamatai kažką lyg iš savo gyvenimo. Ne tiesiogiai, o asociatyviai. Nors situacija visai kita, jausmas toks pats. Arba nuotraukoje matomam nepažįstamam žmogui staiga pajunti keistą nuolankumą, nes jis turi kažką, ką turi tau brangus žmogus. Tu pats tai sudedi į vaizdą – iš tiesų viso to jame nėra. Bet taip prisijaukini kadrą. Taip jis tampa savas ir brangus. Kitas to nesupras.

Bandžiau prisiminti, kada paskutinį kartą prie fotografijos užsibuvau itin ilgai. Prieš metus „Tate Modern" galerijoje Londone mačiau Simon Baker kuruotą Williamo Kleino ir Daido Moriyamos fotografijų parodą. Kleino kūrybą žinojau visai neblogai, Moriyamos – itin fragmentiškai. Didesniu meistru įprastai laikomas Kleinas ir jo kūrybos dalis parodoje buvo išties įdomi, puikiai išeksponuota.

Įžengusi į D. Moriyamos parodos dalį nuščiuvau. Dabar nebepamenu kone nė vieno konkretaus darbo, nei kokiu principu buvo sudaryta ekspozicija. Atsimenu tik savotišką transą, nepaliaujamą nuostabą ne tiek dėl nuotraukų vizualikos, kiek dėl jų sukeliamo jausmo. Be kelių ikoninių Moriyamos kadrų, teatsimenu vieną konkrečią fotografiją. Nežinau, kiek laiko prie jos prastovėjau. Keista, tačiau prieš pradedant rašyti šį tekstą nesinorėjo atsiversti knygos ir dar kartą į ją pažvelgti. Aš ją prisimenu. Nežinau, kiek tiksliai, bet man būtent tiek jos ir užtenka.

Objektas visiškai banalus: medis stipriai sningant. Atsimenu tą siluetą, tą atmosferos tirštumą ir šviesą nuo blykstės. Bet kuo labiau stengiuosi fotografiją detaliai atgaminti savo atmintyje, tuo labiau dvejoju. O gal tai buvo vyšnia su krintančiais žiedlapiais? Ar šiaip medis, bet ne sningant, o stipriai lyjant? Gal aplink tebuvo muselių spiečius? Imu svarstyti, ar tik ji man nepradeda lietis su vaizdais iš Romualdo Rakausko „Žydėjimo" ciklo arba Gintaro Zinkevičiaus poliptiku (gal triptiku?) su šermukšniu (atrodo).

Bet kas toje fotografijoje tokio, kad tu visiškai sutrinki ir, kaip kad kartais nutinka besiklausant muzikos, nežinia dėl ko pradedi verkti? Ne kažką prisimenant, ne gailint savęs, net ne iš laimės. Ne dėl kažko konkretaus, bet tiesiog kitaip neišeina. Atsitraukus nuo fotografijos viduje lieka šviesu, gera ir lengva. Panašų jausmą kaskart išgyvenu klausydama Arvo Pärto „Spiegel im spiegel" – kūrinio, po kurio visada ateina vidinė giedra.

Tačiau prie tos fotografijos vėl ir vėl grįžti nenoriu. Noriu ją prisiminti. Prisiminti tą jausmą, kuris tebėra toks pat stiprus apie ją begalvojant, kaip kad anąkart į ją žiūrint. Bet vėl pamatyti tą vaizdą vengiu. Bijau jį sau nužudyti. Man šios fotografijos esmė slypi toje tirštoje sniego (regis) koncentracijoje. Tačiau esmė visai ne sniegas, o tas sumišimas, kurį jis man sukelia. Iki gilumos persmelkiantis ilgesys, kuris lygiai tiek liūdnas, kiek ir žadinantis keistą šilumą ir ramią šypseną. Nepajėgiu to išreikšti. Ir gal net nenoriu, kad man pavyktų.

Gal dėl to ir vengiu knygoje atsiversti aną fotografiją. Tegu ji lieka man ta kraštine nuotrauka ant toli gražu ne svarbiausios ekspozicijos sienos. Ta, kuri lyg neturėjo nieko žiūrovui pasakyti, kuri teturėjo atlikt tylos funkciją, o tapo man žemės drebėjimu. Kuris nieko mano viduje nesugriovė, bet privertė sustingti ir pabūti. Savotiškas garsas, kurio negirdėjau, tačiau tebegirdžiu jo aidą.

2. Vakare važiuojant traukiniu iš Kauno į Vilnių kilo noras vis dėlto pažvelgti į tą fotografiją. Tiesiog tam, kad pasitikslinčiau, ar gerai ją atsimenu. Perverčiau knygą. Keista, tik dabar pastebėjau, kad Moriyamos braiže yra kažkas bendro su mano mėgstamais lietuvių autoriais. Ne viename kadre medžiai, sniegas, tačiau tos fotografijos su vienišu medžiu drebiant sniegui neaptikau.

Vis dėlto ties viena fotografija sustingau – radau! Negalėjau patikėti, kad atmintis krečia tokius pokštus – tai buvo kadras su keliais nakties fone keistai išsirikiavusiais miesto šviestuvais. Dar bandžiau save įtikinti, kad gal vis dėlto čia ne ta pati fotografija. Tačiau tai buvo ji. Atpažinau pagal punctum – jis buvo nepakitęs.

3. Atsigulusi į lovą vis dar galvojau apie šią patirtį. Atminty matytas medžio siluetas lyg atrado ir sugrįžo į savo pirmavaizdį – mano pačios dar dailės mokykloje raižytą ofortą. O sniegas? Iš kurios atminties kertelės atkeliavo jis, dar tiksliai nežinau. Gal tikrai iš Zinkevičiaus naktinio šermukšnio? Bet dabar jau nebesu tikra. Tačiau atminty labai ryškiai iškyla prieš keliolika metų savam kieme matytas vaizdas: žydinčią vyšnią naktį uždengia sniegas. Viskas sugrįžta.