Lea Wintterlin. Simone de Beauvoir ir skarelės

Kietai sučiauptos lūpos, griežtas žvilgsnis į kamerą. Net ir apranga Simone de Beauvoir kratosi klasikinio moteriškumo inscenizacijos: ji vilki švarką, su kaklaraiščiu, plaukus paslėpusi po skarele.

Tai, kas kilo iš nepritekliaus – Paryžiuje per karą apsilankymai pas kirpėją buvo tapę retenybe, – galima suprasti ir kaip jos filosofijos išraišką. Pasak S. de Beauvoir, mada moteriai suteikia „pasyvaus apatiško objekto ypatybių“, nepatogios, greitai plyštančios medžiagos neleidžia jaustis veikliu subjektu. Taigi dominuojančio grožio idealo atsižadėjimas yra gerokai daugiau nei vien tik apsisprendimas dėl mados: su kultine amerikiečių figūra Rosie the Riveter sietina skarelė tampa simboliu veiklios moters, nešvaistančios laiko brangiems vizitams pas kirpėją. (Rosie the Riveter – kultinė figūra iš Antrojo pasaulinio karo metu JAV sukurto propagandinio filmo, kvietusio moteris dirbti karo pramonėje. 1942 m. filmo pagrindu J. H. Millerio sukurtas plakatas „We Can Do It“ išpopuliarėjo ir tapo XX a. feministinio judėjimo simboliu, – vert. past.)

 

 

S. de Beauvoir šią nuotrauką nusiuntė karo tarnybą atlikusiam mylimajam Jacques’ui-Laurent’ui Bost, kuriam buvo dedikavusi ir savo svarbiausią kūrinį „Kita lytis“. Jis atrašė: „Atrodote kaip lesbietė, kokaino uostytoja ir fakyras.“ Tačiau nepanašu, kad tai būtų ją sutrikdę: rašytoja galutinai pasirenka skarelę. Memuaruose aiškina: „(...)nes ji patogi ir man tinka.“ Šiame tariamai nereikšmingame sakinyje – ištisa išsilaisvinusios moters dilema: „Moteris nebenori apsiriboti vien tik moterišku vaidmeniu. Tačiau jei ji atsisakytų savosios lyties, tai taip pat reikštų apsiribojimą.“ Sudėtinga tuo pačiu metu suvokti save ir kaip moterį, ir kaip aktyvų subjektą. Skarelė moteriai padeda rasti išeitį: aprengia ją, neįsprausdama į rėmus, o kartu apsaugodama nuo vyriško objektyvizuojančio žvilgsnio.


Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Philosophie magasin“, 2019, Nr. 5.

Draugai