Neseniai „Youtube“ kanale „5AM“ transliuotas pokalbis su Vilniaus universiteto filosofijos dėstytoju Viliumi Bartninku. Pokalbio pradžioje vedėjai paklausė filosofo, kaip jis pateikia medžiagą, kad patrauktų mažiau susidomėjusius studentus. „Bendra strategija yra ta, aš neturiu favourites, – atsakė dėstytojas. – Ir vienas iš dalykų, ko aš nedarau, aš nesikreipiu į nieką vardu. Nes labai lengvai žmonės atskirs, kas tavo numylėtinis, nes tu atsimeni jų vardus. Visi yra lygūs kolegos ir visi yra anonimiški tuo pat metu. Tokia yra visiška pradinė lygybė santykyje. Kita lygybė yra ta, kad aš niekad neverčiu nieko kalbėti. Ta prasme kalba tie, kas nori kalbėti. Kaip tik yra visa sistema skatinti tave dalyvauti, kur tu nesi vertinamas už tavo gylį pasisakymo.“ Bet kaip galima plėtoti santykį, jei studentai lieka anonimiški, o dėstytojas – pažinus? Neabejoju dėstytojo kompetencija ir tikiu, kad studentai jį gerbia ir vertina, bet jo žodžiai apie pedagoginius metodus, grįstus anonimine ir formalia lygybe, atgaivino prisiminimus iš filosofo Vytauto Radžvilo seminarų Vilniaus universitete. Jis taip pat į nieką nesikreipdavo vardu ir nieko neskatino kalbėti. Jaučiausi absoliučiai bevertė sėdėdama auditorijos suole – galėjau lengvai pasislėpti už kitų studentų, paskęsti savo drovume ir jaunatviškame neužtikrintume. Formali lygybė: kiekvienas studentas, atrodė, buvo nematomas, pamainomas ir visi vienodai kvaili dėstytojo akyse.

Tokia lygybė sukuria prarają tarp dėstytojo ir studento: anonimiški, abstraktūs studentai ir konkretus dėstytojas. Kiti tinklalaidėje užduoti klausimai irgi buvo iškalbingi: „Ar kuris nors studentas yra toks gudrus, kad galėtų su jumis ginčytis? Ar yra tekę sutikti studentų, kurie gali diskutuoti ir laimėti ginčą?“ Tokie klausimai siūlo prielaidą, kad intelektualinė hierarchija yra neišvengiama. Ir taip pat retai tampa socia­line hierarchija tarp keturių auditorijos sienų, giliai įsišaknijusia studentų sąmonėse, net jei dėstytojas ir bando nulipti nuo pjedestalo. V. Bartninkas yra teisus pastebėdamas, kad šią hierarchiją studentai atsineša dar iš mokyklos, kur yra treniruojami pateikti atsakymą, kurio tikisi mokytojas, o ne formuoti savo požiūrį į mokymo medžiagą. Žinoma, tai neugdo gebėjimo diskutuoti. Studentai mato dėstytoją kaip tiesos pranašą, validuojantį jų žinias. Galbūt tos hierarchijos reikia, kad studentai išliptų iš reliatyvizmo kaip pradinės pozicijos. Dirbdama ir su savo studentais dažnai susiduriu su instagraminio subjektyvumo pozicija: kaip keičiasi ir nuolat atsinaujina nuotraukų srautas, taip ir studentų pozicijos keičiasi. Tačiau taip yra ir todėl, kad nemaža jų dalis tiesiog nėra buvę erdvėje, kur jų nuomonės ir pozicijos būtų svarbios ir svarios.

 

Jose Ferreiros nuotrauka iš ciklo „Out of Law“

 

Problema, kaip prakalbinti studentus nevertinant jų už pasisakymo gylį, išlieka. Pedagoginis formalumas iš esmės nebeatitinka šiandieninės sociopolitinės realybės ir jos poreikių. Šią mintį atliepia gruodžio mėnesį mirusi autorė, aktyvistė ir viena įtakingiausių feministinės teorijos kūrėjų bell hooks (Gloria Jean Watkins). Gimusi 1952 m. Kentukyje ji patyrė rasinės segregacijos mokyklose pabaigą ir jos poveikį juodaodžių bendruomenėms. 1994 m. bell hooks išleido pirmąją knygą apie švietimą „Mokyti peržengti: švietimas kaip laisvės praktika“ („Teaching To Transgress: Education as the Practice of Freedom“). Atrodo, jos požiūris į pedagogines praktikas nėra itin aktualus Lietuvos aukštojo mokslo kulisuose dėl paprastos priežasties: auditorijose nėra rasinės ir etninės įvairovės, su kuria autorė susidūrė Amerikos universitetuose. Visgi manau, kad bell hooks mintys yra itin svarbios mąstant apie demokratinį dialogą tarp studentų ir mokytojo ar dėstytojo, dialogą, kuris gali ugdyti kitus įgūdžius, reikalingus aktyviam pilietiniam gyvenimui.

Knygoje bell hooks aptaria dėstymą įvairiose aplinkose – universitetuose, kuriuos lanko baltieji studentai, jaučiantys tam tikrą pasitikėjimą ir tikėjimą savo ateitimi, ir prastai finansuojamuose valstybiniuose universitetuose, kur studentai iš etninių mažumų yra neužtikrinti savo ateitimi: papildomi darbai, vaikai ar kitos atsakomybės keičia jų požiūrį į ateitį. Tai nereiškia, kad pastarieji yra mažiau protingi ar gabūs, bet jų realybėje išsilavinimas turi suteikti įrankius susirasti darbą, o ne plėsti mąstymą ar pakeisti gyvenimą.

Tiek mokyklose, tiek universitetuose susiduriame su padalyta auditorija: aktyvūs mokytojai ir dėstytojai ir pasyvūs klausytojai – moksleiviai ar studentai. Pedagogika, bell hooks teigimu, yra mokymasis ir žinių perdavimas ne tik iš dėstytojo studentui, bet ir iš studento dėstytojui. Klasė ir auditorija jai buvo potenciali vieta, kur studentai galėtų išsakyti savo požiūrį ir pagarbiai klausytis vienas kito, vieta, kurioje dialogas tampa laisvės ir demokratijos išraiška. Auditorijoje, kurioje vyksta kritinis dialogas, dėstytojas ar mokytojas taip pat turi prisiimti atsakomybę, kritiškai vertinti savo mokymo metodus ir priimti kitų kritiką, įskaitant ir studentų. Šitaip mokymo procese dėstytojai tampa klystančiais dialogo dalyviais, kartu su studentais kuriančiais bendruomenę, kurioje galima ne tik mokytis, bet ir vienam už kitą prisiimti atsakomybę. Kitaip tariant, dialoge mokytojai ar dėstytojai nebėra epistemiškai viršesni tiesos rūmų raktininkai. Studentų ir dėstytojų bendruomenės yra įmanomos tik tada, jei studentai – ne tik dėstytojai – priimami kaip pilni subjektai, gyvenantys sudėtingus gyvenimus, o ne kaip tuščios dėžutės žinių trupiniams sudėti. Anot bell hooks, studentų religinės, kalbinės ir kultūrinės patirtys yra svarbios procese, kai jie mokosi mąstyti ir įgauną balsą.

Kritinis dialogas gali vystytis tik tada, kai studentai tampa konkretūs ir pažinūs. O dėstytojų atsakomybė yra sukurti laisvą ir demokratišką erdvę, kurioje visi galėtų įveikti savo baimes ir prabilti. Norint skatinti tikrą žingeidumą svarbu ne tik turinys, bet ir kalbėjimo, klausymosi įgūdžių ugdymas ir bendruomenės, kurioje visi girdi vienas kito balsą, kūrimas. Tyla klasėje yra dėstytojo atsakomybė. Seminare, kuriame kiekvieną savaitę kalba tie patys penki studentai, lygybė subliūkšta. Galbūt V. Bartninkas teisus – galbūt pirmakursiai neįgalūs dalyvauti diskusijoje. Bet problema yra ne tik jų intelektualiniai įgūdžiai ar dėstymo turinys, bet ir erdvė, kurią dėstytojai suformuoja. Net prieš pradedant dėstyti turinį mokymas gali būti pagrįstas demokratiniu santykiu.

/ / /

Esama daug priežasčių, kodėl studentai tyli. Dalis jų neskaitė mokomosios medžiagos, dalis šventė visą savaitę, kiti prižiūrėjo sergančius tėvus ar dirbo, kad galėtų išgyventi ir lankyti universitetą. Dažnai studentai tiesiog nuobodžiauja: pasirinkti nemėgstamas ir neaktualias studijas paskatino tėvai ar prošvaistė įgyti perspektyvią ir gerai apmokamą specialybę. Kiti ateina pervargę, kamuojami streso, nerimo ar depresijos. O kai kuriems tiesiog niekas niekada nesakė, kad jie yra pakankamai svarbūs, kad jų nuomonė šį tą reiškia. Pertraukti tylą, turėti nuomonę ir ją išsakyti yra ne tik intelektualinis gebėjimas, bet ir psichologinis bei socialinis įprotis.

Vienaip ar kitaip, ši spengianti tyla auditorijose kontrastuoja su tirštai nuomonių pripildytu „Tiktok“ ir „Instagram“ paskyrų triukšmu. Argi negyvename pasaulyje, kuriame ir taip per daug nuomonių ir prastai paremtų pozicijų? Rašytoja ir žurnalistė Jia Tolentino knygoje „Kreivas veidrodis: pamąstymai apie saviapgaulę“ („Trick Mirror: Reflections on Self-delusion“) pastebi, kad internetas mus skatina pervertinti savo nuomonių svarbą. Nuomonės turėjimas dabar tapo nebe priemone, padedančia pasiekti tam tikrą tikslą (demokratinę savivaldą ar politinius debatus sprendžiant viešą problemą), o savaime tikslu. J. Tolentino teigimu, internetas suplaka nuomonę, tapatybę ir politinį veiksmą. Politinis subjektyvumas, regis, apsiriboja nuomonės turėjimu. Bet čia nederėtų painioti pasekmės ir priežasties: socialiniai tinklai traukia, nes tai bene vienintelė vieta, kurioje palaikoma iliuzija, kad jaunų žmonių nuomonės svarbios. Šioje erdvėje daugiau demokratiškumo ir mažiau episteminės hierarchijos nei kai kuriose auditorijose. Jei realybėje jaučiamės bejėgiai ką nors pakeisti, nuomonės pareiškimas socialiniuose tinkluose tampa pagrindiniu politiniu veiksmu.

Panašiu metu, kai klausiausi V. Radžvilo paskaitų, viename žiniasklaidos portale, neretai linkstančiame į kultūrinę bei politinę dešinę, publikavau straipsnį apie neįgalumą smerkti. „Apie smerkimą noriu kalbėti tiesiog kaip apie gebėjimą kam nors nepritarti, viešą pareiškimą esą kažkas, ką daro kitas, yra moraliai neteisinga, ir tu tam nepritari. Neįgalumas smerkti tokiu atveju tampa silpnadvasiškumu: vargšas žmogau, neturintis už ką kovoti, ko ginti, kuo tikėti“, – rašiau. Kartais perskaitau šį straipsnį, kad pajausčiau, kaip pasikeičiau nuo to laiko ir kaip stipriai buvau įtikėjusi moraliniu absoliutizmu.

Šiandien pasaulis yra kupinas smerkimo, socialinių tinklų komentatoriai nieko kito nedaro, tik ginčijasi, kas moraliai neteisinga ir smerktina. Kita vertus, neturėti pozicijos ar nuomonės nėra vien moralinio puvimo ar reliatyvumo ženklas. Tai visuomenės būk­lės išraiška, ekonominio ir psichologinio klimato rezultatas. Kai ekonominė ateitis neužtikrinta, turėti nuomonę gali būti rizikinga, o tylėjimas tampa sąmoningu pasirinkimu. Kultūroje, kurioje smerkiame padariusius klaidą, kurioje nėra vietos atlaidumui ir empatijai, nuomonės neturėjimas tiesiog sumažina galimybę klysti. Tai ne tik sovietinio prisitaikėliškumo palikimas, bet ir išlikimo strategija trapiomis kapitalizmo sąlygomis, kur kiekvienas yra pamainomas. Ir čia bell hooks pedagoginės praktikos tampa svarbios Lietuvos kontekste. Nes tyla nėra tik asmeninis pasirinkimas, tai visų studento ar studentės patirčių rezultatas, tai išimtinai politinė pozicija, kurią pakeisti gali tik kritiškumo, pasitikėjimo ir santykio vystymas. O įvardyti formalią lygybę kaip pasiteisinimą, kad nereikėtų kurti santykio, kuriame studentas pažinus, iš dalies tėra pedagoginės atsakomybės nusimetimas.