1755 m. lapkričio 1-osios rytą, Visų Šventųjų dieną, Lisaboną supurtė galingas žemės drebėjimas, po kurio kilo cunamis ir nuo miesto bažnyčiose bei namuose degusių šventinių žvakių įsiplieskė penkias dienas trukęs gaisras. Bažnyčia paskelbė, kad daugiau nei du trečdalius miesto sugriovusi katastrofa buvo Dievo bausmė nusidėjėliams. Vieno gražiausių ano meto Europos miestų griūtis sukėlė ir kultūrinės sąmonės perversmą. François-Marie Arouet, arba Voltaire’as, išjuokė Gottfriedo Wilhelmo von Leibnizo teodicėją, kad gyvename geriausiame iš visų galimų pasaulių. Sukrėstas nelaimės masto prancūzų rašytojas ir mąstytojas kandžiai ištarė, kad pasaulis be Lisabonos žemės drebėjimo būtų buvęs geresnis.

 

Juozas Zikaras. „Velnias medyje (Rytą velnias)“, XX a. I p. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

 

G. W. von Leibnizo filosofinis optimizmas yra loginė dedukcija, sunkiai suprantama kančios akivaizdoje. Žvelgiant į šiandienos įvykius Ukrainoje, turbūt niekam neapsiverstų liežuvis karo siaubą išgyvenantiems žmonėms pasakyti, kad jų kančia ir skausmas yra geriausio pasaulio, kokį Dievas galėjo sukurti, dalis. Toks racionalus paaiškinimas nėra pakankamas ir mums, stebintiems, kaip rusai atakuoja gimdymo namus ir vienuolynus, apšaudo bėgančius civilius, fiziškai ir emociškai smurtauja. Kančia, anot Antano Maceinos, padaro mūsų būvį nebesuprantamą. Žmogus, atsidūręs Jobo padėtyje, pasaulį išgyvena kaip blogį. Šiandien šis blogis itin bjauriu pavidalu iškilo į paviršių. Kaip pateisinti pasaulio niekšybę? Ar žmogus gali toleruoti katastrofas ir istorijos siaubus, jeigu po jais – tik aklos ekonominės, socialinės ir politinės jėgos?

Dėl šių klausimų kankinosi ir tebesikankina visa Vakarų filosofija. Kančios problema glaudžiai siejasi su Dievo klausimu. Juk žmogus reikalauja, kad Dievas pasiteisintų. Filosofai ir teologai pateikė ne vieną atsakymą, sutaikantį Dievo gerumą ir pasaulio žiaurumą, bet nė vienas iš jų nėra pakankamas. Dar didesnė problema – žmogus nebėra linkęs aktyviai ieškoti atsakymų į šiuos klausimus.

Lenkų filosofas Leszekas Kołakowskis, geriausiai žinomas kaip idėjų istorikas ir marksizmo kritikas, kėlė velnio egzistencijos klausimą. Ne vienam filosofo gerbėjui toks mąstymo poslinkis atrodė netikėtas, o kai kurie stengėsi jį apskritai ignoruoti. Vis dėlto istorija rodo, kad L. Kołakowskis buvo teisus. Velniui nerūpi, ar pripažįstame jo egzistenciją. Jam rūpi tik viena – sėti neapykantos sėklas. Šias sėklas, pasak Yuvalio Noah Harari, dabar Vladimiras Putinas sėja Ukrainos žemėje.

L. Kołakowskis veikale „Pokalbiai su velniu“ aprašo metafizinę velnio spaudos konferenciją, vykusią Varšuvoje 1963 m. gruodžio 20 d., kurioje prabyla pats nelabasis: „Ponai, jus suviliojo modernybės stabas, kuris bijo galutinių dalykų ir slepia nuo jūsų jų svarbą. (...) Ponai! Jūs nustojote bijoti tikėjimo trūkumo, jūs nustojote bijoti erezijos, jūs nebijote velnio, todėl negalite bijoti Dievo; jūs bijote tik vieno dalyko – būti laikomi atsilikusiais, būti apkalbinėjami kaip viduramžiški, būti niekinamai vadinami nemoderniais, būti parodyti kaip nehigieniški, nesportiški, nemoksliški, neturtingi ir neindustrializuoti.“

Sužmogindamas velnią ir paversdamas jį puikiu dialektiku L. Kołakowskis nori parodyti, kad atsisakymas kalbėti apie blogį gali turėti liūdnų pasekmių. Pasak filosofo, su problemomis dėl esminių būties klausimų galima elgtis dvejopai: jas spręsti arba pašalinti kaip neegzistuojančias. Kai kurie mistikai, kai kurie panteistai, visi marksistai ir komunistai, didžioji dalis utopistų ir dauguma natūralistinio pasaulėvaizdžio šalininkų, įskaitant nyčininkus, nacius ir filosofinius darvinistus, filosofo teigimu, atmetė (nors ir dėl skirtingų priežasčių) blogio problemą kaip nevalidžią.

Visgi pašalinti blogio klausimą nėra taip paprasta. Žmogaus egzistencija persmelkta kančių, kurias jis patiria empiriškai. Dar Homeras sakė: Non enim quidquam alicubi est calamitosius homine omnium, quot­quot super terram spirant („Niekur ir niekas, kas tik žemėje alsuoja, nėra nelaimingesnis už žmogų“). Galima kalbėti apie blogį kaip apie gėrio trūkumą, kaip darė šv. Augustinas. Galima kalbėti apie blogį kaip apie neišvengiamą rezultatą norint sukurti geriausią iš visų galimų pasaulį. Galima apie jį kalbėti kaip apie metafizinį velnią. Tačiau mėginimai atmesti, ignoruoti blogio klausimą ar jo vengti kelia dar daugiau problemų.

Pavyzdžiui, materialistai atmeta blogį kaip mitinę sąvoką, neturinčią atitikmens realybėje. Jie pripažįsta, kad egzistuoja skausmas, bet savaime jis nėra nei blogas, nei geras. Jų teigimu, kažkas gali būti tik malonu arba nemalonu, naudinga arba žalinga individams ar žmonių grupėms priklausomai nuo aplinkybių. L. Kołakowskis pateikia pavyzdį iš Aleksandro Solženicyno knygos „Vėžininkų korpusas“. Apysakos veikėjas apsilanko zoologijos sode ir pamato tuščią narvą su užrašu, kad narve gyvenusi beždžionė apako, nes blogas žmogus metė jai į akis tabako. Šis pranešimas lankytojui sukelia milžinišką nuostabą. Kaip tai gali būti? Blogas žmogus, o ne Amerikos imperializmo agentas? L. Kołakowskis pastebi, kad lankytojo nuostaba gana suprantama: „Būdvardis „blogas“ (o ir pats daiktavardis) kaip moralinės kokybės apibrėžimas neegzistavo totalitariniame sovietų pasaulio žargone. Žinoma, ten buvo nusikaltėliai, pabaisos, išdavikai, užsienio agentai – bet niekas nebuvo tiesiog „blogas“.“ Filosofas tai aiškina ne tik kaip režimo mėginimą apeiti religiją, bet ir kaip siekį išvengti nuo politinio konteksto nepriklausomos veiksmų interpretacijos.

L. Kołakowskio mintis išties originali. Kalbėjimas apie blogį, su savimi nešantis kokį tik nori – religinį, moralinį, metafizinį – svorį, gali padėti protingai kvestionuoti politines ideologijas. Jeigu esame šventai įsitikinę, kad kas nors yra teisinga ar klaidinga, politiškai korektiška ar nekorektiška, verta suabejoti, ar tikrai viskas gerai su mūsų įsitikinimais. Filosofas rašė: „Teologai jau prieš kelis šimtmečius pastebėjo, kad velnio bendrininkus lengva atpažinti iš jų atsisakymo pripažinti, kad velnias egzistuoja.“

Pats filosofas metafizinėje spaudos konferencijoje kalba apie tokį velnią, kuris negali būti į nieką redukuojamas, kuris negali būti paaiškintas ar kaip nors kitaip pateisintas: „Šėtonas pats pasirodo tik ten, kur destrukcija neturi jokio tikslo, kur žiaurumas ir pažeminimas yra vykdomi tik dėl jų pačių, kur mirtis nešama dėl pačios mirties ir kur kančia neturi priežasties arba kur tos priežastys tėra tik kaukė, dėvima norint racionalizuoti griovimo alkį.“ Čia aprašomas blogis egzistuoja kaip nepriklausoma jėga pasaulio struktūroje. L. Kołakowskis pripažįsta: žmogaus sąmonei šis blogio aiškinimas priimtiniausias. Netgi Romos katalikų bažnyčios dogmose esama tokios blogio sampratos liekamųjų apraiškų. Pragaro amžinumas ir negrįžtamas puolusių angelų likimas, filosofo teigimu, leidžia manyti, jog didelės pasaulio dalys yra apimtos nesunaikinamo, nepataisomo ir nepagydomo blogio.

Mėginimai pašalinti blogio klausimą kaip neegzistuojantį veda prie politinės ir ideologinės cenzūros, naivaus tikėjimo, kad galima sukurti laimę žemėje ir negebėjimo atpažinti malum culpae užuomazgų.