Šiandien įvairiuose kontekstuose dažnai vartojamas interpretacijos terminas: susiduriame su juo įvairiuose filosofiniuose, socialiniuose ir ypač meno kontekstuose. Interpretacijos klausimas šiandien įgyja universalią dimensiją, jis iškyla kaip vienas esminių bet kokios žinijos pagrindų. Įdomu pažvelgti, kaip interpretacijos samprata rutuliojosi labiausiai su šia sąvoka siejamoje, jos niuansus atskleidžiančioje hermeneutinėje filosofijoje.
Etimologiškai hermēneia (gr.) reiškia interpretacija. Prasminga šio termino asociacija su mitologiniu graikų dievų pasiuntinio Hermio įvaizdžiu, simbolizuojančiu Olimpo dievų žinios perteikimą žmonėms, išmintingą tarpininkavimą, verčiant tai, kas yra už žmogaus supratimo, į jo supratimui prieinamą išraiškos formą.
Hermeneutinėje filosofijoje, kaip interpretacijos teorijoje, ardomi su mokslu siejami stabilūs pažinimo pagrindai: ši filosofija neužtikrina tokių pagrindų – verčiau skatina atsiverti mokslinio racionalumo ribas peržengiančioms ir meninio kūrybiškumo reikalaujančioms interpretacinėms patirtims.
Svarbu paminėti, kad filosofinė hermeneutika itin sureikšmina santykį su menu. Tačiau menas čia nebetraktuojamas kantiškosios estetikos požiūriu – jis peržengia formalaus estetizmo ribas. Pasirodo esąs ne kantiškas estetinio pasimėgavimo objektas, bet autentiška filosofinės tiesos iškilimo bei sklaidos erdvė.
Meno interpretacija ne tik tampa svarbi šios hermeneutikos tema. Ontologinėje hermeneutikoje filosofija esmiškai susijusi su menu, t. y. menas ne tik papildo filosofiją kaip gimininga sritis, bet yra integraliai susijęs su jos esme: hermeneutiškai formuluojama tiesa, apibūdinama kaip interpretacinė, geriausiai atsiskleidžia būtent konkrečioje meno plotmėje, meną paversdama dinamiška filosofinės tiesos sklaidos erdve.
Su interpretacine tiesa siejama hermeneutinė „esmė" pranoksta įsitvirtinusią filosofinę kalbą, todėl gręžiamasi į literatūrą, kaip adekvačiau išreiškiančią tą hermeneutinės filosofijos „esmę". Literatūroje hermeneutinė filosofinė tiesa autentiškiau skleidžiasi dėl jos iš sąvokiškumo išlaisvintos kalbos.
Literatūriniai tekstai nėra paliekami už nugaros suprantant, nes jie niekada negali būti galutinai suprasti – išsaugo savo meninį potencialą prabilti vis naujai. Todėl reikalauja vis iš naujo grįžti prie jų, į juos įsižiūrėti, jiems atsiverti. Hermeneutinės filosofijos „esmė" taip pat niekada negali būti paliekama užnugaryje kaip galutinai suvokta, vienąkart pažinta ir daugiau nebeturinti ką naujo pasakyti. Taigi literatūriniais tekstais adekvačiau išreiškiamas hermeneutinės „esmės", kaip būties tiesos atverties, nebaigtinumas, interpretaciškumas. Filosofija, taip pat kaip ir menas, pasirodo neišmatuojama kažkokiu savaime aiškiu matu, nors ir turi savo riziką – gali prasilenkti su savimi. Filosofijai, kaip ir menui, būdinga tokia pati atvėrimo ir nepasidavimo dialektika, įtraukianti suvokėją į nepabaigiamą interpretacijų kelią.
Heideggeris bei Gadameris itin išryškina poezijos tekstus kaip potencialius išsakyti hermeneutinę filosofijos „esmę", nes šie tekstai ypač intensyvūs savo daugiabalsiškumu, daugiaprasmiškumu ir kartu įcentriniu judėjimu būties tiesos atverčių link. Judėjimu, kurio nepretenduojama užbaigti, pasiekus tą centrą. Šiuose tekstuose tarsi grįžtama į heidegeriškus kalbos būties namus, kuriuose kalba pasirodo kaip vienatinis daugybės balsų audinys, atveriantis kiekvieno žodžio daugeriopą steigtį. Tokį teksto daugiaprasmiškumą bei tamsumą kartais – tik akimirkai – nušviečia būties tiesos ištiktys.
Tokiuose tekstuose, galėtume sakyti, ir skleidžiasi Heideggerio formuluojama tiesa, įvardijama graikišku žodžiu aletheia. Tokia tiesos, kaip nepaslėpties, samprata priešinga tiesos sampratai, kuri apibrėžiama per aiškumo / neaiškumo opoziciją: tai, kas tampa aišku, jau nebėra neaišku, nes išnyra iš paslapties rūko – būtent tokią aiškumo vienprasmybę Heideggeris laiko banalia. Jei sudaužoma paslėptis, norint pasiekti aiškumą skaičiavimais, tiesą tik imituojančiais kriterijais, tada ji lieka neatslėpta.
Taip pasineriama į nepabaigiamą supratimo procesą. Šiame procese kito supratimas gali būti vis iš naujo perinterpretuojamas, jis gali sukrėsti interpretatorių, išmušti jį iš įprasto supratimo vėžių, nušviesdamas vis naujas prasmes. Taip skleidžiasi meno prasmių neišsemiamumas, atsiveriantis angažuotam suvokėjui.
Galėtume pastebėti, jog tokia poetinė filosofijos tiesos samprata įgalina ypač vėlyvąjį Heideggerį ne tik pasitelkti meninę kalbą kaip filosofinės tiesos išsklaidos erdvę, bet ir supoetinti pačią filosofijos kalbą, taip visai nutrinant ribas tarp filosofinės ir meninės kalbos.
Taip, viena vertus, hermeneutinės filosofijos „esmė" pasirodo taikliau išreiškiama literatūros kalba, kita vertus, literatūros kalba pasirodo giliau save atskleidžianti sąryšyje su hermeneutikos filosofijos „esme". Tai liudija šios filosofijos meniškėjimą – nes iš jos egzistencinės „esmės" natūraliai kyla poreikis menui – ir, kita vertus, meno filosofiškėjimą –­ nes filosofiškumas sąlygoja paties meno sampratos transformaciją.
Tokia samprata paskatina panašius virsmus – filosofijos meniškėjimo ir meno filosofiškėjimo – ir postmoderniojoje hermeneutikoje (tačiau joje tai įgyja kitokias prasmes; čia jų nebeplėtosime).