Iš namų išvažiavau praėjusių metų rugpjūčio 27-ąją. Ką tik buvo paliję ir rūgštaus lietaus balose iš lėto iro debesys. Su savimi turėjau 23 kg sveriantį lagaminą, kuris Rygos oro uoste gavo etiketę HEAVY. Išvakarėse sukau triusikus ir palaidines į ritinius, kaišiojau kojines į batus, glamžiau kelnes, trombavau megztinius ir derinau skarmalus, kad viskas tiktų su viskuo. Galiausiai užvožiau dangtį, stryktelėjau ant viršaus, prisispaudžiau krūtine ir, užgulusi visu kūnu, užtraukiau užtrauktuką. Įkišau porą pakabų rūbams į išorinę kišenę ir, regis, viskas, tariau, sukomplektuota. Nesvarbu, kad išeigines sukneles vilkėjau tik kartą ar du, – vertėjo tįsti. Kaip ir gražesnių batų porą bei rinkinį jiems prižiūrėti... Kelionėn leidausi ne nušvitimo ieškoti ar apsivalyti nuo tuštybių, bet iš visko, ką turėjau ir kūriau, visais plaučiais išsijuokti, viską nužvengti ir nukvykti, nukrizenti ir nužviegti, o galiausiai kritus ant žemės, pagautai konvulsijų, parsiridenti namo.

Dabar dažnai mąstau, kad nušvitimo gal būtų buvę lengviau ieškoti... Per beveik pusmetį keturis kartus pakeičiau gyvenamąją vietą ir šalį. Ore padariau dailų sukinį ir grįžau į pradžią: Olandija, Airija, Anglija, Olandija. Nyderlanduose pradėjau pasakoti savo būtas ir nebūtas istorijas. Airijoje sutikau niekada iki tol nepažintus giminaičius, o Skeligo salose pakliuvau į „Žvaigždžių karų“ filmavimo sūkurį. Anglijoje tapau vegane (beveik), bet neatsiverčiau į komunizmą, netapau lesbiete. Dar pakeliui užsukau į Indiją...

*

Amsterdame tą rugpjūčio 27-ąją nusileidau lyg ką tik gimusi – be jokių nešulių. Ironiška, bet mano HEAVY sjutkeisas dingo kažkur tarp Rygos ir Helsinkio. Na, bent jau nereiks mąstyti, ką rengtis iš ryto, pamaniau jau stovėdama hosto iš couchsurfingo terasoje. Jakobas į Amsterdamą atvyko iš Izraelio, ten gyveno žydų ultraortodoksų bend­ruomenėje. Litvakas visą gyvenimą studijavo vien Talmudą, bet sulaukęs dvidešimties suprato, kad religiniai tekstai į jam kylančius klausimus nebeatsako, tad paliko šeimą ir persikraustė į Amsterdamą. Pildamas man arbatą virtuvėlėje, kurioje vos galima apsisukti, nusišypso ir taria: „Nuėjau toliau už genijų Gaoną –­ buvau toks racionalus, kad išvis lioviausi tikėjęs.“ Klausia manęs, ar Gaono mintys kiek nors paveikė Vilniaus gyvenimą, ar gal dar veikia? Pasimuistau... „Nežinau... nežinau, nežinau...“ –­ užsikirtusi kartoju laukdama, kol smegenys pasiūlys kokį padorų atsakymą iš visų nuotrupų, kurias žinau apie žydų kultūrą Lietuvoje. Nieko – beigelio skylė. Tada staiga beveik genealiai sumoju: „Žinau, kur paminklas Gaonui Vilniuje stovi.“

Ryte Jakobas man palieka buto raktus, dviratį ir išskrenda į Šveicariją. Aš pasipuošiu vakarykščiais rūbais, pasikinkau seną, cypiantį, stringančiais pedalais dviratį ir valandą minu iki storytellingo kursų, dėl kurių čia ir atsibeldžiau. Plieskia saulė, nuo kanalų kyla drėgmė, o aš tik gerokai įpusėjusi kelią suprantu, kad greičiau atvažiuosiu vadovaudamasi savo intuicija nei GPS. Pavėluoju 20 minučių ir, kai galop suprakaitavusi, susišiaušusi ir alsuodama senokai higienos nemačiusia burna (priminimas: dantų šepetuko niekada niekada nepalikti lagamine) įgriūnu vidun, išgirstu mokytoją mane pristatant kaip atvykusią iš Estijos. Iš Lifjueinijos aš, suriaumoju ir, sekundei atsisėdusi į bendrą ratą, paklausiu, kur tualetas. Tobulas prisistatymas. Jaučiu, kaip tarp krūtų nubėga prakaito lašas.

Visiems, kurie klausinėja apie Lifjueiniją, varau tą pačią mokykloje išmoktą Kuolio dainą apie baltų kalbą, sanskritą, žinoma, sovietų priespaudą, iškovotą laisvę, ne, nebuvo taip, kad tiesiog išstojome, žmonės žuvo, taip, mes Europos Sąjungoje (jau vėliau Ang­lijoje susivokiau, kad dėl ES geriau nesigirti, nes gali gauti pasiūlymą tekėti už pinigus, bet apie tai kitą kartą), ne, ne visi kalba rusiškai, taip, aš turiu lagaminą, aš turiu rūbų, taip, dėl šitų kursų specialiai atvažiavau, ne, neliksiu, važiuosiu į Airiją. Ten man praktika knygyne. Taip, knygyne...

Pirmai kursų dienai pasibaigus apsiklausinėju, kur galėčiau nusipirkti apatinių rūbų ir kojinių, dantų šepetuką. Apžergusi dviratį numinu nurodyta kryptim. Visą vakarą be tikslo važinėju Amsterdamo gatvėmis ir garsiai lietuviškai piktinuosi, kad niekur nėra suoliukų prisėsti. Gyvendama Vilniuje suformulavau suoliukų teoriją, teigiančią, kad kelias yra sudarytas iš atkarpų tarp suoliukų. Po kiekvienos atkarpos reikia prisėsti ir pamąstyti, ar verta eiti toliau, ar likti, ar geriau grįžti. Amsterdamas buvo mano suolas be suoliukų. Vietas, kur jie yra, galėjai išmokti ketureiliu.

Kasininkei, vaistininkei, naujiems pažįstamiems, turistams, užkalbinusiems gatvėje ko nors paklausti, – visiems jau buvau pasakiusi, kad dingo mano lagaminas. Žmonės siūlė pinigų, drabužių, maisto, bet, deja, trečią dieną suskamba mano telefonas ir kurjeris praneša, jog laukia manęs prie Jakobo namo durų, kad grąžintų bagažą. Buvau tuo metu parduotuvėje už kampo, kokios penkios minutės, sakau, tuoj atbėgu, palaukit. Dar jis kažką šnypščia olandiškai, negali laukti, atveš kitą dieną, ne, prašau, aš tuoj, jau viskas, nebegaliu, man skauda, negaliu k a l b ė t i, p a l a u k i t.

Atskuodusi griebiu už lagamino rankenos, tada mosteliu rankas į viršų, lenkiuosi priešais kurjerį ir palaimingai šūkteliu: „Mai lavly sjutkeis!“ Negaliu nė žodžio daugiau pasakyti, gaudau orą, laikausi už šonų, kad šonkauliai neišbyrėtų, ir tik pasirašiusi kurjeriui dėl pristatymo pastebiu šalia stovintį dviejų metrų ūgio žilagalvį (nuostabi šalis Olandija – tik čia su savo 176 cm jaučiuosi mažutė).

– Labas! – sako jis man.

Aš išraiškingai pakeliu antakius.

– Labas... – įtariai numykiu.

Prisistato angliškai – Polas, Jakobo kaimynas. Akimirką sudvejoju, ar lietuvių kalba man nebus tik pasigirdusi. Kiek ankstoka šitaip ilgėtis... Matydamas mano sumišimą Polas ima aiškinti, kad kurjeris, manęs ieškodamas, skambino į visas duris. Jie abu prie laiptinės durų sustoję tyrinėjo užrašus ant lagamino, ir Polas atpažino mano pavardėje „-aitės“ priesagą, jo žiniomis, nurodančią, kad aš lietuvė. Jes, jes, jes! –­ šūkalioju traukdama stačiais siaurais laiptais savo HEAVY. Stabtelim antroje laiptų aikštelėje, Polas liepia palaukti ir vikriai, nepaisydamas savo stoto, dingsta už buto durų. Vėl jaučiu prakaito lašą nuriedant tarpkrūčiu, dingsta šviesa. Pakeliu ranką pasiuostyti pažastų... Laiptinėje taip tvanku ir ankšta.

Staiga Polas plačiai atlapoja savo buto duris, įjungia laiptinėje šviesą ir atkiša man storą knygą žaliais viršeliais. INTRODUCTION TO MODERN LITHUANIAN – perskaitau. Rūgštele jablonski! Paaiškėjo, jog mano naujas kaimynas 37-erius metus dirbo Amsterdamo universiteto bibliotekoje Slavistikos ir baltistikos skyriuje, o lietuvių kalba jam pasirodė tokia archajiška ir įdomi, kad nusprendė šiek tiek pasimokyti ir daugiau pasidomėti... Ak, net nereikėjo jam varyt ideologijos!

Polas giedojo ditirambus lietuvių kalbai ir tada, kai mūsų lietuviška šutvė –­ litvakas, niekada nebuvęs Lietuvoje, olandas, besimokantis lietuviškai, ir aš –­ po penkių mėnesių susirinkome pas jį bute paminėti mano sugrįžimo. Jakobas atsinešė gerokai nugertos degtinės butelį ir kikendamas apgailestavo, kad rado tik tiek. Mudu abu truktelėjom vienu ypu po taurelę, kol Polas varžėsi ir tik uostė prikišęs nosį.

Kad grįšiu, supratau ne iš karto. Prireikė gerų trijų mėnesių patikėti. Airijoje praleidau pirmąjį. Kai Korke išlipau iš lėktuvo, įtariai apsižvalgiau aplink bandydama nuspręsti, ar teisingai nusileidau. Viskas buvo siaubingai žalia ir tuščia, tvoskė salsvu karvių mėšlu ir priplėkusiu nuoboduliu.