Jei gyvenčiau XVIII ar net XIX a. Europoje, būčiau laikomas vidutinio ūgio vyru. Deja... Per pastaruosius du šimtus metų Europos vyrai gerokai ūgtelėjo, o aš vis dar XIX a. matmenų. Štai kodėl mane traukia aukštaūgės. Kaip ne kartą esu sakęs, matyt, tai veislės gerinimo instinktas. Gal net normalizavimo, nes pastebėjau, kad aukštaūgius neretai žavi mažytės. Net daina tokia yra: „Mažyte mano, tu šiąnakt nuostabi.“ Nesuprantu, kas ten gali būti nuostabaus. Teisingiau, kiek – „mažyte“... Man tai nuostabu, kai daug. O kaip man patiko viena krepšininkė, tai sunku žodžiais apsakyti, anot vienos artistės, galima būtų tiktai veiksmu įrodyti. Nespėjau. Vieną lemtingą televizijos vakarą, pačiu žiūrimiausiu metu, visai tautai vėpsant ir girdint, ji pareiškė, kad vyras, kuris nevairuoja mašinos, jai išvis ne vyras. Mano meilę tarsi dalgiu nušienavo.

Viena vertus, skaudu, antra vertus, pradedi filosofuoti. O tai buvusiems įsimylėjėliams į sveikatą. Vienas toks Semionovas yra pasakęs: „Kai aišku, kodėl blogai, tai tas pat, kas ir gerai.“ Žodžiu, pagijau ir pradėjau galvoti, ką galėtų reikšti pasakymas, kad vyras, kuris nevairuoja mašinos, išvis ne vyras.

Daugybę kartų esu matęs vyrus prie vairo, bet vairuodavo moterys. Sakydavo, kur sukti, kokius pedalus spausti arba nespausti, kada ir kur sustoti. Tai tik iliuzija, kad vyras vairuoja. Todėl renkuosi troleibusą. Troleibusus dažnai vairuoja moterys, bet aš važiuoju kur noriu. Tačiau dauguma „tikrų vyrų“, žavių Ievos dukrų užpudruotomis smegenimis, mano, kad prie vairo jie bus dar tikresni. Viena mano mylimoji kadaise vadino mane „patinu ir medžiotoju“. Gyvenau apsvaigęs, tarsi sapne. Kai atsibudau, persėdau į troleibusą...

„Patinams ir medžiotojams“ reikalingas automobilis. Ir jau nuo seno, nuo mamutų laikų. Ne šiaip sau pasakyta: „Mamyte, nupirki man žirgelį, gražiausią žirgą iš visų.“ O iš dainos žodžių neišmesi. Reikia, mamyte, reikia. Ir tegul netrikdo mūsų tas „mamyte“ – tiesiog tai atavizmas, poetizmas, sentimentai ir kičas. Dabartinius žirgelius – vardais Mersas, Bemvas, Feraris ir panašiai – perka ir mamytės, ir tėveliai, ir bobutės, ir seneliai, ir patys apsukrūs jaunuoliai nusiperka arba randa ne vietoje paliktus, apžergia ir nujoja. Ir šauniai atrodo.

Kas be ko, daugeliui „medžiotojų“ automobilis tiesiog darbo ir poilsio priemonė, o kitas be mašinos išties kaip be rankų. Bet nemažai ir tokių, kurie be ratų kaip be proto. Kuriems automobilis – savitikslis.

Gyvenimas, ačiūdie, eina į priekį, o ne į užpakalį, todėl įgauna pagreitį, vis spartėja. Vis jaunesni žmonės stoja į lenktynes, net nežinodami eismo krypties. Dar neseniai viena mano pažįstama gimnazistė skundėsi tėvams, kad be mobiliuko ji atrodo klasėje kaip valkata. Dabar jau tuo skundžiasi darželinukai. O gimnazistai – kad neturi Bemvo. Netrukus tūlas moksleivis priekaištaus „mamytei“, ko ji delsia nupirkti jam Hamerį. Ir greitai – jog neturėdamas tanko, neturi kuo į mokyklą nukakti. Atvirai šnekant, ir nėra ko, nes abėcėlė ir daugybos lentelė su Hameriu turi tokį tolimą ryšį, kad jo kaip ir nėra. Ko tada į tą mokyklą? Sėstum ant „žirgelio“ ir varinėtum sau dundėdamas per miestą. Dun, dun, dun, ir tu esi...

Lyg ir aišku, ką vienam ar kitam reiškia lengvoji arba posunkė mašina. Vienam galimybę darbą dirbti, kitam lytį ir potenciją demonstruoti, trečiam patenkinti potraukį perversiniams santykiams (mašinas mes mylim), ketvirtam – savo amazones į kolektyvinį sodą nuvežti ir tiesiog skristi lėkti kur akys mato, nes automobilis suteikia sparnu-u-us!..

Taigi renkuosi troleibusą. Praktiškai, kaip sako Mišiuginas, troleibusu galima ir į Paryžių nuvažiuoti. Tai yra troleibusu iki autobusų stoties, o iš ten Europa – jau ranka pasiekiama. Kebliau, kai į Šetenius ar Molėtus ne pagal grafiką reikia nukakti. Tada jau tenka prašytis į rimtų žmonių automobilius, ačiū Dievui, vieną kitą pažįstu. Ir sąžinė manęs negraužia, neva išdavus principus. Aš tokių principų neturiu – tiesiog, kai galiu, renkuosi troleibusą. Arba dviratį. Dviratis jėga. Bet nesu „žalias“, išvis – nespalvotas, lyg ir psichiškai sveikas. Nors puoselėju vieną, įtartiną tos sveikatos požiūriu svajonę. Įsivaizduoju skulptūrinę grupę. Panašioje vietoje kaip Vytautas Didysis Kaune – visada prieš nosį ir šiek tiek „po kojomis“. Aš ant dviračio... Aš, šventas Jurgis, smeigiu ietimi šlykščiai išsišiepusį automobilį po dviračio ratais. Atokiau važiuoja troleibusas. Troleibusą vairuoja moteris...