Dalius Jonkus. Interpretacijų konfliktas ir bendruomeniškumas

Dalius Jonkus. Apie prigimtinius dalykus  ir nerimą
Arūno Kulikausko nuotrauka

 

Kalbantis su bičiuliu psichologu, jis, apibūdindamas dabartinę pandeminę situaciją ir jos vertinimus, pavartojo terminą „interpretacijų konfliktas“. Kad ir kokie būtų pateikiami duomenys – pasisakantys už skiepų naudą ir ją neigiantys juos interpretuos skirtingai. Ir tikrai dauguma bandymų surengti racionalią diskusiją apie skiepus ir karantininius ribojimus, atrodo, iš anksto pasmerkti. Na, pavyzdžiui, pranešama, kad, Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje birželio 1–rugpjūčio 25 d. nuo COVID-19 mirė 209 žmonės, iš jų 200 (96 proc.) užsikrėtė būdami nepaskiepyti arba paskiepyti iš dalies. Tad pasisakantys už skiepų naudą šį pranešimą skaitys kaip dar vieną patvirtinimą, kad skiepai – geriausias būdas sumažinti mirčių skaičių ir palengvinti ribojimus, o skiepų priešininkai teigs, kad miršta tiek skiepyti, tiek neskiepyti ir jokie skiepai negali sulaikyti viruso plitimo.

Tęsiant šias interpretacijas skiepų šalininkai turės pripažinti: jei skiepai – geriausias būdas gelbėti žmonių gyvybes, tai vyriausybė konstituciškai yra įpareigota visomis priemonėmis siekti, kad kuo daugiau žmonių pasiskiepytų. O skiepų priešininkai reikalaus, kad būtų atšaukiami suvaržymai ir imuniteto ar sveikatos pažymėjimai, kurie esą pažeidžia žmogaus laisves ir teises. Vieni pasitiki medicinos mokslu ir sveikatos apsaugos ekspertų rekomendacijomis, kiti vadovaujasi iracionalia skiepų baime ir sąmokslo teorijomis. Aišku, situacija nėra tokia vienareikšmiška. Ypač antiskiepininkų ir jų motyvų tipologija daug turtingesnė. Tačiau, nepaisant visų nepatenkintų ribojimais burnojimų, reikia pripažinti, kad vyriausybė tvarkosi gerai. Taip, daromos klaidos, bet jų išvengti tokioje situacijoje nepavyktų niekam. Manyčiau, racio­naliai pagrindžiant ribojimų būtinumą reiktų labiau akcentuoti vieną dalyką. Prieštaraujant dėl apribojimų tiems, kurie neturi imuniteto pažymėjimo, teigiama, kad visi, ir skiepyti, ir neskiepyti, gali užsikrėsti virusu ir jį perduoti kitiems vienodai. Dažnai pasitelkiami įvairūs bendri statistiniai duomenys, kuriuos galima įvairiai interpretuoti.

Tačiau šiuo atveju svarbesni tyrimai, rodantys, kaip virusas plinta mažose grupėse, kuriose žmonės ilgai būna kartu (galima įsivaizduoti situaciją bare arba bet kurioje kitoje uždaroje patalpoje, kur tenka būti su kitais žmonėmis tam tikrą laiką). Kovido plitimo šeimose tyrimai rodo, kad paskiepytieji ne tik rečiau užsikrečia COVID-19, bet, jei ir suserga, rečiau užkrečia kitus. Tai patvirtina paskelbta Izraelio „Sheba“ medicinos centro kartu su Prancūzijos Pastero institutu bei Sorbonos universitetu ataskaita. Tyrimas parodė, kad paskiepyti, bet susirgę asmenys daug rečiau užkrečia šeimos narius nei susirgę neskiepytieji. Tikimybė neskiepytam šeimos nariui užsikrėsti COVID-19 nuo susirgusio neskiepyto šeimos nario – 57 proc., o tikimybė užsikrėsti neskiepytam šeimos nariui nuo susirgusio pasiskiepijusiojo – 17 proc., o paskiepytam šeimos nariui užsikrėsti nuo susirgusio paskiepyto asmens – tik 4 proc., teigia studijos autoriai.

 

Dalius Jonkus. Interpretacijų konfliktas ir bendruomeniškumas
Vytenis Jankūnas. „Nevilties valandos“

 

Mane domina ne garsūs pareiškimai apie pažeidžiamas žmonių teises, bet argumentai, parodantys mūsų visuomenės atomizaciją ir individualizaciją. Skiepų priešininkų pasisakymuose žmogus dažniausiai suvokiamas kaip atskiras individas, kurio teisių įgyvendinimas nėra niekaip susijęs su bendruomene. Visuomenė yra traktuojama kaip individų suma. Bendrasis gėris ir bendruomeniškas solidarumas yra aukojami ant individualistinio egoizmo aukuro. O ką daryti, kai neatsakinga žmonių veikla sukelia didesnį ar mažesnį pavojų ne tik jų pačių bet ir aplinkinių sveikatai? Ar valstybė ir jos institucijos turi teisę žmones skirstyti į sveikus ir nesveikus, į turinčius imunitetą ir neturinčius? Pripažindami, kad neskiepyti žmonės bent keletą kartų sparčiau platina virusą nei skiepyti, turėtume apriboti jų galimybes reikštis viešosiose erdvėse. Ironiškai tariant, teisus buvo Michelis Foucault – visuomenė negalima be disciplinavimo ir bausmių.

Bet dabar grįžkime prie bendruomeniško solidarumo. Dabartinė situacija, kai susiduriame su sparčiai plintančiu pavojingu virusu, išryškina keletą svarbių žmogaus, kaip autonomiško individo, sampratos trūkumų. Dažnai prieš skiepus nusiteikusieji aiškina, kad kūnas yra individo nuosavybė ir niekas negali nurodinėti, kaip su juo elgtis. Už savo kūno būklę individas esą atsakingas tik pačiam sau. Tačiau pandemija parodė, kad kūnas yra ne šiaip fizinis objektas, bet terpė. Gyvas kūniškumas yra ne daiktas, bet santykis. Būdami kūniški esame vieni su kitais ir vieni per kitus. Tokie įprasti žmonių santykiams ir artimumo kultivavimui būtini prisilietimai, rankos paspaudimai, apsikabinimai, bučiniai tampa pavojingi, nes gali perduoti virusą. Dabar ne tik prisilietimai, bet ir įkvėpimai ar iškvėpimai yra santykio su kitais būdai. Tad kūnai yra terpė virusams ir galimybė jiems išgyventi bei modifikuotis. Savo kūną turime suprasti ne kaip ribojamą fizinio korpuso, bet peržengiantį šias ribas. Kūnas yra atviras kitiems kūnams. Kūnas egzistuoja tik komunikuodamas su kitais kūnais, nutoldamas nuo jų ar priartėdamas. Kūnai vienas kitą traukia ir atstumia. Kūnai susitinka vieni kitus ir gali būti išgyvenami, suprantami tik per šiuos santykius. Kūniškas egzistavimas yra grįstas nuolat atnaujinamais dinamiškais mainais. Mano kūnas toli gražu priklauso ne tik man. Daugelis plika akimi nematomų saitų susaisto mano kūniškąją būtį su kitų būtimi. Šis faktas reikalauja iš naujo apmąstyti ir žmonių bendruomeniškumą. Bend­ruomenė nėra individų suma. Būti kartu, tai dar nereiškia būti bendruomenėje. Bendruomeniškumas atsiranda kaip savo veiksmų priderinimas prie kitų. Kai savo veiksmais pratęsiu ar papildau kitų veiksmus. Kai savo veiksmus, jausmus ar kvėptelėjimus suvokiu kaip aidu atsiliepiančius kituose, o kitų – savyje.

Geriausiai veiksmų suderinamumas pasiekiamas tada, kai siekiame bendrų tikslų. Įsivaizduokime didelę valtį, kurioje kiekvienas irkluoja savo irklu. Jei irkluotojai nederins savo yrių, valtis tiesiog blaškysis vietoje ar suksis ratu. Tačiau irkluotojų veiksmai gali būti suderinti, kai pasirenkamas bendras tikslas arba bent judėjimo kryptis. Tai padaryti ne taip paprasta, nors maksimalus gyvybių išsaugojimas, atrodytų, galėtų būti tas visiems priimtinas tikslas. Problemos sprendimą apsunkina dar ir aplinkybė, kad šiandien nesame uždaryti ne tik savo individualiuose ar tautų kūnuose, bet egzistuojam kaip vienas žmonijos kūnas. Na, o pratęsiant Spinozos mintis galime teigti: mąstančios būtybės yra tik visa apimančios gamtos kūno dalis.