Evgenios Levin nuotrauka

 

Ar jūs nepasiilgote rutinos? Galvoju, man jos pastaruosius pustrečių metų labiausiai stinga. Nepasakyčiau, kad rutinos reikia kaip vandens ar miego. Arba kokio būtino maisto produkto, kurio staiga suvoki neturįs būtent tuomet, kai pradedi namie ką nors gaminti ir keikdamas savo aplaidumą išsyk keliauji į parduotuvę. Bet kone kasdien patenku į situacijas, kai tikrai norėčiau, kad viskas vyktų jei ne gerokai, tai bent šiek tiek monotoniškiau.

Nors apskritai, žinoma, ilgėtis rutinos nepriimtina, veikiau jau priešingai, ja reikia bodėtis ir nuolat bandyti pralaužti, ištrūkti, įveikti. Nes ji smukdo ir žlugdo, naikina spontaniškumą, kūrybingumą ir kitas gerąsias savybes, už kurias save ir aplinkinius labiausiai vertiname. Ar bent jau taip sakome.

Todėl kone kasdien rutinai priešinamės, tik vieni uoliau, kiti atsainiau. Bet priešinamės. Ir dar pasigiriame aplinkiniams, kaip mums neblogai sekasi šioje kovoje. Nors, aiman, paprastai nutinka kaip tame animaciniame filmuke – maištininkas žuvo, šlovė drakonui! Pasipriešinimas rutinai netrunka išvirsti savo priešingybe. Kova su rutina tampa rutiniška.

Prieš kurį laiką, užėjus kažkuriam karantino atlydžiui, skaičiau interviu su vienu žmogumi iš televizoriaus. Jis apgailėjo karantino priespaudą – štai anksčiau tai gyvenimas buvo, galima buvo 60–70 kartų per metus kur nors skristi (kiek supratau, ne darbiniais reikalais). Va, čia nenuobodus gyvenimas be jokios monotonijos? Bet kuo tai ne rutina?! Žmonės vadinamąjį savaitinį apsipirkimą atlieka rečiau. O tu skraidai pramogauti. Ir vėl, ir vėl, ir vėl. Man kažkodėl nenuskambėjo labai įkvepiančiai.

Nors apskritai, prisipažinsiu, rutiną mėgstu. Na, gal, tiksliau, matau daugybę teigiamų jos savybių. Rutina – tarsi kokia infrastruktūra, leidžianti veikti. Rutina, kai viskas veikia taip, kad net nuobodu. Tačiau, antra vertus, kai viskas taip veikia, atsiranda erdvės kūrybingumui, spontaniškumui ir kitiems paplitusiais burtažodžiais nusakomiems dalykams. Tad aš rutinos visai nenorėjau įveikti. Maniau, kad pramokau su ja gyventi ir naudotis jos teikiamais patogumais, retsykiais gal kiek nuo jos nutolti, bet būtinai į ją sugrįžti. Nes niekas nesugebėjo manęs įtikinti, kad be jos gyventi patogiau.

Paskui nutiko taip, kad pasaulis įveikė mano rutiną. Manding ne mano vieno. Pradžioje buvo pandemija ir karantinas, kurio pirmąjį mėnesį visi manė, kad tai trumputis nuokrypis nuo įprasto (!) gyvenimo. Nors tiems, kas žinias apie ligos plėtrą sekė nuo to laiko, kai apie ją pradėjo kalbėti kinų pareigūnai, buvo aišku, kad tai netiesa ir kad šis smūgis kasdienybei užsibus su mumis ilgėliau. Galiausiai šitokio rutinos subyrėjimo nebuvo pasirengę pripažinti net uoliausi jos priešininkai, viešai ir privačiai apgailėję, kad išnyko patys įprasčiausi dalykai gyvenime. Žinoma, kam kas: vieniems – kelionės, kitiems – klubai ir barai, dar kitiems – parduotuvės lankymo džiaugsmas. Ir daugybė kitų dalykų, kurie, ko blogo, dažniausiai buvo rutiniškai nerutiniški.

O kai pandemija, atrodo, atslūgo ir karantinas nebegrasino svajonėms grįžti į įprastinę dalykų padėtį, mus ištiko karas. Kaip gali grįžti į normalų gyvenimą, kai apokalipsė beldžiasi į duris? Tuomet belieka pirkti lėktuvo bilietą į Pirėnų pusiasalį, į vieną pusę. Arba nuo menkiausio Kremliaus retorikos pokyčio prisiminti kalio jodido tabletes. Ar bent jau nuolat skaityti naujienas iš Ukrainos stepių ir nepaliauti mąstyti, kad visa, ką darai, galbūt yra visai beprasmiška šios pačių naujausių laikų istorijos akivaizdoje.

Kai šių metų pradžioje universitete skaičiavome pernykščius pasiekimus, į mano drovų pasiteisinimą, kad pernykščiai metai nebuvo pernelyg produktyvūs, vadovas šyptelėjo: ne tau vienam. Netrukus socialiniai tinklai sumirgėjo prisipažinimais, kad dabar tai jau tikrai nebesidirba. O juk rutina išties byrėjo! Tai kurgi tas kūrybingumas ir spontaniškumas?

Kartais galvoju, kad rutina veikiausiai yra ne išorinė infra­struktūra, o sąmonės būsena. Kai protas veikia nuosekliai ir drausmingai, nepaisant, ar prasmės ir tikrumo pasaulyje daugėja, ar mažėja.

Apie vokiečių filosofą Ernstą Cassirerį pasakojama, kad jis darydavo tai, ką privalo, kad ir kas nutiktų. Net ir tuomet, kai 1919 m. pradžioje Berlyne vyko revoliuciniai gatvių mūšiai, E. Cassireris sėsdavo į tramvajų ir važiuodavo į universitetą dėstyti. Vienos paskaitos metu pasigirdo sprogimas ir universitete dingo elektra. E. Cassireris paklausė auditorijos, ar vertėtų tęsti paskaitą. „Tęskite“, – atsiliepė studentai. Ir E. Cassireris kalbėjo toliau, už lango be perstojo kalenant kulkosvaidžiams.

Dievaži, ir aš taip norėčiau.

Kęstas Kirtiklis – filosofas, dėsto VU Filosofijos ir Komunikacijos fakultetuose, domisi medijų, komunikacijos ir humanitarinių mokslų filosofinėmis problemomis.