Nerijus Milerius. Apie aktualijas ir „gyvenimą galvoje“

Jacques’ui Derrida liepos 15 d. būtų sukakę 90

 

 

Pamenu, prieš gerą dešimtmetį į Vilnių buvo atvykusi profesorė iš Niujorko. Būdama mandagi, bet atvira ir sarkastiška, ji sunkiai tvardė skeptišką požiūrį į filosofiją bei į jos gebėjimą žengti koja kojan su pasauliu.

Išraiškingiausiu filosofijos neadekvatumo atveju profesorė įvardijo netrukus po Rugsėjo 11-osios viename JAV universitetų klausytą tuomet garsiausio Prancūzijos filosofo Jacques’o Derrida pranešimą. Visi laukė, ką garsusis dekonstrukcijos specialistas, tarytum sutaršęs paskutinius klasikinės tikrovės sampratos likučius, pasakys apie radikaliausią pastarųjų dešimtmečių tikrovės proveržį – Rugsėjo 11-osios teroro aktą. Derrida ramiai nužvelgė milžinišką salę – prie tokio dydžio auditorijų seniai buvo įpratęs. Kaip jam įprasta, ramiai išsitraukė iš odinio portfelio pranešimo lapus. Pažvelgė į tekstą, tada į auditoriją ir vėl į tekstą. Iškėlė į viršų rodomąjį pirštą ir pratarė „jeigu“. Ir taip tyli auditorija visiškai nuščiuvo. „Jeigu“ pakartojo Derrida, o auditorijos dėmesio ir nekantrumo mišinys pasiekė kulminaciją. „Jeigu aš tikėčiau Dievą...“ – pratęsė pranešimą Derrida, per pusantros valandos išnarstęs įmantriausias teologijos diskurso vingrybes, bet nė karto net neužsiminęs apie tai, ko, auditorijos įsitikinimu, tomis dienomis niekas ignoruoti neturėjo jokios teisės. Nereikia nė sakyti, kad klausytojai paliko auditoriją sukrėsti, o filosofo pasirinkimas nekalbėti apie karščiausią to meto temą buvo suvoktas kaip beviltiška filosofijos impotencija ir bergždumas.

Visiems, be abejonės, yra tekę atsidurti situacijose, kurias vyresni vadina prasilenkimu su sveiku protu, o jaunesni – paprasčiausiai be ryšio. Nepaisant skirtingos retorikos, abi diagnozės iš esmės nusako tą patį – tokį įvykį ar neadekvačią elgseną, kurie niekaip nesusiriša į nors kiek prasmingą visumą. Profesorei, kaip ir visai auditorijai, tokia be ryšio atrodė ir sofistikuota bei įmantri, bet visiškai ne vietoje ir ne laiku perskaityta Derrida paskaita. Panašų prasilenkimą su sveiku protu patirtume atvykę į laidotuves ir išgirdę kunigą, pamokslaujantį apie įvairių teologinių terminų kirčiavimo ypatybes. Gal ir naudinga, bet ačiū, ne, tik ne šiuo momentu.

Vis dėlto man pačiam ši istorija – gerokai keistesnė ir mįslingesnė, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Galima būtų pamanyti, jog Derrida – kaip ir kiekvienas stereotipinis mąstytojas – gyvena tik galvoje, t. y. gyvena tik tais dalykais, kuriuos pats sugalvoja, o to, kas vyksta aplinkui, iš viso nepastebi ar bent jau nustumia į tolimiausias dėmesio paraštes. Tačiau XX a. pabaigoje mokydamasis Paryžiuje ir pats klausęsis Derrida paskaitų, ne kartą mačiau, kaip jis meistriškai improvizuodavo, supindamas sudėtingiausias teorines schemas su to meto aktualijomis. Vieną semestrą Derrida skyrė atsakomybės problemai, kurią nagrinėdamas itin didelį dėmesį kreipė politiniams atsakomybės koncepto aspektams. Nereikia nė sakyti, kad tuomet įsiliepsnojęs Billo Clintono ir Monicos Lewinsky skandalas iš karto tapo karšta paskaitų tema. Klintoniškos linijos kulminacija tapo vienas rytas, kada Derrida įžengė į auditoriją aukštai mosikuodamas laikraščiu, kurio pirmame puslapyje ryškiai švietė straipsnio ant­raštė – „Klintonas dekonstruoja prokuroro kaltinimus“. Į prokuro klausimą, ar yra turėjęs lytinių santykių su Monika Lewinsky, atsakęs, kad viskas priklauso nuo to, kas „yra“ lytiniai santykiai, Clintonas suteikė pretekstą Derrida dar kartą su neslepiamu entuziazmu grįžti prie dekonstrukcijos, kaip žodžio „yra“ kritikos.

Galima būtų skubiai papriekaištauti Derrida, jog šis sugeba kalbėti tik jam parankias ir derančias su jo paties teoriniais konceptais aktualija. Vis dėlto būtų naivu manyti, jog Derrida nemato, kad „aktualijos“ filosofijai ir bet kurio kito mokslo teorijai yra dvilypis fenomenas – toks, kokį pats Derrida apmąstė pasitelkdamas „pharmakon“ konceptą. Kaip „pharmakon“ reiškia „vaistą“ ir „nuodą“, taip aktualijos gali tiek suteikti teorijai jėgos, tiek ir tą teoriją paskandinti. Skirtingi teoretikai dėl aktualijų visada stoja į nesuderinamas stovyklas, kuo dar kartą galėjome įsitikinti pandemijos ir karantino atveju. Pirmoje stovykloje ryškiai šviečia Slavojus Žižekas, apie pandemiją jau spėjęs parašyti ir naują knygą. Kita stovykla arba vienu sakiniu primena, kad gilesniems apibendrinimams apie pandemiją dar anksti atsirasti ir nereikia anksčiau laiko pernelyg taukšti, arba paprasčiausiai tyli.

 

Žilvinas Jagėla. „Galvos skausmas“
Žilvinas Jagėla. „Galvos skausmas“.

 

Taigi kodėl po Rugsėjo 11-osios Derrida nekalbėjo apie tai, už ką aktualiau nieko kito tuo metu, matyt, negalėjo būti? Į Derrida galvą neįlįsi. Bet atsakymo ir būtų klaidinga ieškoti galvoje. Lygiai kaip dalį apmąstymų vertiname už jų aktualumą, taip vertiname ir nesavalaikes, ne vietoje ir ne laiku suskambančias mintis, o komentarų aktualiomis temomis laukiančių skaitytojų jos suprantamos kaip beviltiški aplinkkeliai, klystkeliai ar net šunkeliai. Suprantu pažįstamos profesorės ir to meto Derrida paskaitos auditorijos nusivylimą. Tačiau jei visą filosofijos turinį užimtų vien aktualios temos, eliminuojančios visus aplinkkelius, klystkelius ir šunkelius, tuomet nebūtų ir pačios filosofijos.

Man pačiam Derrida, kuris po mirties jau vadinamas vienu reikšmingiausių XX a. pabaigos kontinentinės filosofijos atstovų, paskaitose stipriausiai skambėjo ne magistralinės temos, bet tokios situacijos, kuomet jis atsigręždavo į visiškai marginalinius, beviltiškai nereikšmingus dalykus, pavyzdžiui, kelionę prigrūstu metro. Interpretuodamas situaciją, kurioje vienas metro keleivis užmina ant kojos kitam ir atsiprašo, Derrida svarstė, kaip šiame atsiprašymo akte susipynusios asmens, kūno fizinės vietos, asmens kaltės ir atsakomybės temos. Klausantis šios improvizacijos matai, kaip nereikšmingoje mikrodetalėje atsiveria visas pasaulis. Būtent tokiomis akimirkomis filosofija ir įrodo gebanti žengti koja kojon su pasauliu. Įrodo daug veiksmingiau nei tada, kai per prievartą imasi globalių aktualių temų.

Draugai