Lapkričio 27 d. Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė pakvietė į spektaklio „Tamsos žaidimas" peržiūrą ir išsyk toje pačioje Salėje-99 būsiantį aptarimą su mokiniais.

Atėjau nė nepasižiūrėjusi į spektaklio anonsą ir patekau į spąstus tamsoje – panašiai, kaip vienas iš paauglių herojų, internete ieškantis merginos. Šia ima ir apsimeta jo toks pats vienišas draugas, kuris gudriai maišo užvirtą košę, tempia ir atitempia į realią tvankią, juodai veidrodinę salytę permatomos išvaizdos, iš tiesų eterinę merginą (kuri kažkodėl gulėjo ant sofos jau įžangoje)... Oi lia lia. Čia, pasirodo, ir įstrigau. Kodėl ji, štai sėdinti prie kompo, nenori gyvai susitikti – gal neįgali? Kodėl pagrindinis herojus, gal išmėgindamas save, o gal draugą, visais būdais prie jo šliejasi – veikia neapsisprendžiančių „paauglių homoseksualumas"? Tik pabaigoje perkandu šitą detektyvą –­ visas mano dėmesys ir buvo sutelktas labiau į jo tolygų, daugiažodį išvyniojimą, nei į pjesės autoriui C. Murillo ir režisieriui D. Rabašauskui svarbią jauno žmogaus psichologiją.

Gaila, kad per aptarimą nebuvo leista įsiplieksti žiūrovams, beveik visiems likusiems, neišėjusiems namo. Aktorius Simonas Storpirštis po pusantros valandos vaidinimo „stambiu planu" toliau plieskė energiją, aptardamas vaidmenį, – ir tai buvo taip pat įdomu (įdomu būtų ir kada nors išvysti to paties tipažo pusbrolius Simoną ir Ainį Storpirščius viename spektaklyje, tačiau kokiame?..).

Mano galva, nevykęs yra tik pjesės pavadinimo („Dark Play, or Stories for Boys") vertimas – autorius juk ištarė jį labai aiškiai, paprastai, o vertėjas ar jo patarėjai sumanė patobulinti. Kaip ir likusį tekstą. Kurio yra labai daug ir mažoje salėje jis tampa kūnu, ryškiai girdimu ir apčiuopiamu – deja, trukdančiu Murillo sumanytam virtualiam (gal labiau užkulisiniam ar video?) bendravimui.

Kita vertus, būtent toks smarkiai sustumtas veiksmas gali vykti ne tik teatro salėje, o ir klasėje ar grįžus iš mokyklos, iš gyvenimo – namo, nedideliame bute... Pati savaime akistata įdomi, laboratorinė, mokykloje dar painiau, kvailiau supintų istorijų pasitaiko kasdien. Manau, kitaip, ne taip steriliai, mechaniškai, su didesniu jauduliu ir kontaktu spektaklis aidėtų didesnėje scenoje.

Nežinau, ką mąstė vyresniųjų klasių mokiniai, tačiau vakaro pabaigoje visi nubalsavo, kad spektaklį reikia rodyti ir kitą mėnesį. (Nors internetinėje teatro afišoje siužeto galima būtų ir neatpasakoti, nelengvinti sau užduoties.)

„Miraklį" kritikai mėgino vadinti aplinkos teatru, jo įkūrėjai sakė: ne, nei šis, nei tas, čia muzikinis ugnies ir lėlių reginys, taigi ir patys dar nežinojo, kaip tiksliai save sufokusuoti. Gimęs 1995 m., 2001-aisiais „Miraklis" parodė jau paskutinį savo reginį, –­ reta psichikos liga ėmė graužti jo vadovę Vegą Vaičiūnaitę, ir 2004 m. ji mirė. Nepalikusi tvirtų mokinių ir teatro tęsėjų, nes, matyt, tikrai buvo vienintelė, nepakartojama, nepakeičiama.
Esu mačiusi tik vieną spektaklį „Vėlinės" Vilniaus Bazilijonų vienuolyno kieme ir dar kelias vaidintojų eitynes su iškeltom lėlėm per miestą. Pažinojau šventai šiuo teatru įtikėjusią jo artistę, vertėją iš vokiečių kalbos Austėją Merkevičiūtę, ir klausydamasi jos pasakojimų, pati sau pavydžiai vadinau „Miraklį" sekta, kuri, turėdama gilius įsitikinimus, daug ką darydama neprofesionaliai, viduramžiškai, pasiekia meno šerdį. Dabar, kai gatvėje suskamba hare krišna ir pasirodo keistai šviesūs veidai, prisimenu anas lietuviškų keistuolių procesijas... Juk ir į jas mes žiūrėjom kiek pašaipiai.

Ir kaip gerai, kad „Kultūros barai" apsiėmė išleisti to neįvardyto, neįvertinto ir jau numirusio reiškinio konspektą. Prisiminimų knyga „Vegos Vaičiūnaitės „Miraklis" tampa dar vienu Vegos (1961–2004) –­ jos neilgo ir nelengvo gyvenimo – reginiu.

Reginį režisavusi (sudariusi) A. Mer­kevičiūtė paėmė ir senuosius straips­nius, interviu, darė ir nau­jų –­ jie ypač gyvi, nes kal­binamųjų būrys baimingai, atsargiai, bet vėl kaip kadaise įsitraukdami atkuria praėjusį laiką ir fenomeną.

„Jos teta Judita Vaičiūnaitė parašė daug gražios poezijos apie Vilnių, o Vega buvo tiesiog panirusi į Vilniaus aurą", „Svarbiausi teatro priesakai buvo du – nevėluoti ir nevaidinti", „...galėjai siūlyti, ką nori, ir tave įausdavo, įsiausdavai į visą spektaklį", „Pažiūri to veikalo tris minutes, bet tai nereiškia, kad matai tik tą dalį, kurią jos apima, čia telpa viskas, kas buvo prieš tai ir kas bus po to. Kaip ir hologramos atveju iš mažo gabaliuko atkuri visą vaizdą", „...galima muziką ne tik groti, bet ir ją matyti, į ją žiūrėti, tarsi visiškai nutolstant nuo autoriaus, nepaisant ar jam tai tinka, ar patinka, ir vis dėlto šitaip pataikyti!"

Gal kiek sutrikdė įžanginis biografinis skyrius, pavadintas „Balta varna", nes jame kalbama puse lūpų, mandagiai, daug ko neįvardijant, kaltinant „veidmainišką sistemą" ar buitinį-psichologinį Lietuvos teatrą, kuriame scenografė negalėjo dirbti. Piešiant tokį portretą, manau, reikia būti visiškai atviram, konstatuojančiam, nevaidinančiam.

Gruodžio 4 d. Rusų dramos teatre Baltijos baleto teatras, pradėjęs dirbti 2010 m., pirmam prasiveržimui į užimtą areną statęs baletus pagal „Beatles" ir „Depeche Mode" muziką, daro salto mortale ir pristato Vilniaus publikai tautinį-etnografinį-mitologinį baletą „Vaivos juosta".

Dar 1933 m. jaunas kompozitorius, muzikos kritikas V. Ja­kubėnas ir rašytojas V. Krėvė pagal mitą „Perkūnas, Vaiva ir Straublys" sumanė šitą „projektą". Karas, emigracija sumaišė kortas, muzika sudegė, buvo vėl atkuriama, pagaliau šiandien, iš fortepijoninio klavyro restauruota M. Baranausko, remiama specialaus fondo, sugrojama diriguojant M. Pitrėnui ir... išklausoma RDT iš „fanerinio" (ir pernelyg pagarsinto) įrašo. Toks likimas, deja.

Ką gi mums dabar manyti: kad pinigų gyvai muzikai pritrūko, kad nenorėta rizikuoti ir šalia šviežio G. Kuprevičiaus leisti gyvuoti naftalininiam Jakubėnui? Šalia LNOBT baleto ar A. Imbraso kasmet atvežamo postpostmodernaus šokio „sezono" leisti dygti ir vešėti dar ir M. S. Šimulynaitės vadovaujamam kažkokiam BBT?
Nežinau užkulisinių dramų, premjeroje mačiau tik susirūpinusius ir paslaptingus įvairaus amžiaus balerūnų veidus, po pirmo veiksmo išeinantį J. Smoriginą, o po spektaklio –­ jau atlikėjų veidus scenoje, kupinus džiaugsmo ir nerimo, kas bus toliau, –­ ar „Vaivos juosta" neišnyks iš Lietuvos padangės?

Šiaip ar taip galvotum, bet archyvinį baletą reiktų ir vertinti iš istorinės archyvinės pozicijos. Ir pirmiausia tai būtų Kultūros ministerijos pareiga, kuri juk remia, pavyzdžiui, lietuvių klasikinės literatūros leidimą. Deramai restauracijai išties reikia atitinkamo projekto, kuriame tiksėtų visos darbo grandys su profesionaliais pagalbininkais ir patarėjais. Kurie aiškiai pasakytų, kad archyviniam baletui naudoti vaizdo projekciją (kaip ir muzikos įrašą) – nevalia, nes išeis pusiau skusta, pusiau lupta, na, ne restauracija, o mums pažįstamas rūmo atstatymas.

Mano akiai, asketiška scenografija (baltos grindys ir kaip banga gaubta galinė siena su vos koreguojamu apšvietimu) jau geriau būtų tokia ir likusi – gal būtume turėję tiesiog savotišką koncertinį televizinį baleto įrašą (TV filmavo, reikės pažiūrėti). Švariame fone geriau būtų išryškėję apgalvoti D. Šivickienės kostiumai, kurie dabar mirgančios projekcijos fone nupiginami. Žinoma, jei baletui būtų užleista didesnė scena su vaidinančiomis, pasakiškomis dekoracijomis, jis vėlgi kitaip, gal net lygiom su „Velnio nuotaka" nuskambėtų. Jakubėnas, žinoma, ne Ganelinas, tačiau jo su užmoju parašyta muzika gali būti atliekama „pilna koja", ji tiesiog prašosi didesnio, puošnesnio tūrio.

Spektaklio finale visi artistai kažkaip kukliai ir droviai sustoja viena ištisine linija – susipina į tą pažadėtą vaivorykštę. Neišsiskirdami ir nieko neišskirdami iš savo būrio. Nors jaunoji solistė Grytė Dirmaitė vis dėlto išsiskyrė, tapo ta nepažįstama, iki šiol niekur ir niekaip neįkūnyta Vaiva –­ ypač su rankų judesiu, tarsi pati sau smeigtų durklą.

Gruodžio 5 d. Pasirodo, jau ne toks jaunas, net 25-erių metų choras „Jauna muzika" atliko įspūdingiausią man šiemet teatralizuotą koncertą „Keliautojo užrašai" (režisierė E. Storpirštienė).

Nors neįprasta liaupsinti valdžią, bet Vilniaus miesto savivaldybę tikrai reikia vien tik šlovinti už tai, kad ji iki šiol myli šį jai priklausantį chorą. Vivat!

Seniai teko dalyvauti tokios inteligentiškos formos ir turinio renginyje. Vilniaus miesto lygio! Mūsų konservatyvioji Nacionalinė filharmonija turėtų pasimokyti iš tokių pavyzdžių.

Tuščiõs ir iki pat galo tuščios, – nes balsams ir muzikai paliktos – Teatro arenos šone, beveik užribyje, kukliai sustoja choras a cappella (dirigentas V. Augustinas) ir kartais prisijungiantys jo svečiai pakeleiviai, džiazo instrumentalistai bei solistė I. Jurgelevičiūtė. Toliau, visai užribyje, atsisėda šitų keliautojų per visų epochų meistrų partitūras vedėja, kuri poetiškai, bet griežtai įrėmina kiekvieną posūkį. Senų lagaminų piramidė – vienintelė dekoracija. Keliaujama, sulaukiama do­vanų iš geriau pažįstamų ir egzotiškų kraštų – pasaulis pamažu kalėdiškai išsigaubia, apvalėja, tobulėja. Kaip žmogaus balsas. Viskas atrodo taip paprasta!

Choristai pabaigoje, ruošdamiesi atlikti savo firminius, jau naminius „Sodus", trina rankų delnus, tyloje išgaudami momentinį gyvą ir šiltą garsą... Atrodo, tiek nedaug reikia.