Spalio 4 d.

„Menų spaustuvėje, Vilniaus Šiltadaržio gatvėje, „Sirenų 2017“ pirmajam pasirodymui – „Nachlass, kambariai be žmonių“ – įrengta 8 kambarėlių kapsulė, kažkas panašaus į A. Tarkovs­kio „Soliario“ išlenktą koridorių su sandariomis durimis, už kurių visko gali atsirasti ir atsitikti.

Filme atsitinka praeitis, išsukanti į gyvenimo kosmose paviršių tai, kas buvo ir pasibaigė, bet iš sąmonės neišsitrynė. Anot A. Tarkovskio, tai itin skaudi, tiesiog užmušanti akistata (knygos autorius S. Lemas ekranizacija nebuvo patenkintas).

„Nachlass“ (vok. tai, kas palikta) – ES autorių jungtinis projektas – išsuka, sakyčiau, paralelinį, palengvintą egzistencinį atsakymą. Nūdienis sergantis, mirštantis ar labai senas žmogus aiškiai suvokia savo pabaigą, itin racionaliai ją apmąsto ir nutaria išeiti po savęs būtinai kažką palikdamas. Taip jam, netikinčiajam europiečiui, lengviau. (Ak, tiesa, yra ir turkiškas kambarys su emigrantu turku. Bet gal jis buvo suplanuotas dar tuomet, kai Turkija mėgino įstoti į ES?) Kai įeini į vieną iš kambarėlių ir tave ten, beorėje erdvėje, su keliais kitais „ateiviais“ sandariai uždaro, susiduri su nebesančio herojaus tam tikra palikta materija (nuotraukos, filmas, dokumentai, žvejybos įrankiai, vėjelio dvelksmas). Tačiau pirmiausia – su įrašytais balsais. Be balsų čia nieko nebūtų ir neįvyktų. Autoriai teigia, kad jie tikri.

Žinoma, tikiu. Važinėjo, įtikinėjo, įrašinėjo. Gera mintis. Argi nenorėtumėte turėti įrašyto saviškio išėjusiojo Balso? Kurį bijosite įsijungti, o neįsijungti jo irgi negalėsite.

Kalbant apie įrašų kokybę, tai jie tik­rai galėjo būti ne tokie monotoniški, glotnūs, sunorminti. Kaip tie obuoliai ir apelsinai parduotuvėje.

Spalio 5 d.

Karlsrūhės valstybinis dramos teatras atvėrė savo archyvą ir dokumentinio teatro kūrėjai, dramaturgė R. Dura bei režisierius H. W. Kroesingeris ten rado šimtus puslapių dokumentų su vietine antisemitizmo, žydų išgujimo istorija. Su jos įsirusenimu, gaisru, įamžinimu miesto meno įstaigoje per šimtą metų.

„Teatro atminimo akmenys“ – šiame pavadinime minimi akmenys yra tokios plytelės in memoriam, neseniai įmontuotos Karlsrūhės grindinyje priešais teatrą. (Panašių jau yra ir Vilniuje, tik, mano galva, jas reikėjo įkalti tylioje, neišvaizdžioje Žemaitijos gatvelėje su nuolatiniais ekskursantais po getą, o ne, pvz., skubriame Vokiečių vieškelyje.)

Taip, nūdieniai vokiečiai – ne lietuviai, jie atgailauti mėgsta ir daro tai kasdieniame gyvenime nesustodami ir net įkyrėdami. Todėl „akmeninis“ spektak­lis – be atgailos patoso, be mušimosi į krūtinę, o tik tolygiai, lyg per konferenciją skaitant surinktą medžiagą – vertas dėmesio.

Tačiau man įspūdį padarė ne pati žydės aktorės Lilly ir žydę vedusio vyro aktoriaus Paulio likimų eiga, o jos smulkmeniška dokumentacija. Vokiečių skrupulingumas, jų gyvenimas pagal raidę tiesiog neįtikėtinas (taip pat ir žydų, prisiderinusių prie tokios egzistencijos). Tvarka aukščiau visko! Jeigu gavai laišką su nurodymu mirti, tai ir mirsi, prieš tai būtinai dar tvarkingai parašęs atsakymą. Šioji genetika, kiek žinau, gyva iki šiol.

Todėl šiandien dar reikėtų atsarginių plytelių su įspėjimu, kad toji tvarka ir paklusimas valdžiai veda ne vien į siekiamą biurgerišką komfortą. Paskutinis sausas spektaklio / konferencijos teiginys – „Kažkam vis dėlto pasisekė ir dėl to negali pykti, tai sėkmės istorija“ –­ sukelia nerimą.

Spalio 6 d.

Meninė Vilniaus grietinėlė seniai buvo šitaip plačiai užliejusi LNDT didžiąją salę. Atvežtas Mariaus Ivaškevičiaus ir Kirilo Serebrenikovo „Artimas miestas“, pastatytas Rygos nacionaliniame, – didžiausias „Sirenų“ koziris.

Buvo, buvo ir pražuvo.

Virto „Sireneta!!!“. Taip šūkčioja į artimiausią miestą nuo žmonos ir trijų vaikų nuolat pabėgantis Ivas (arba jo antrininkas Bilas) savajai lipniu celofanu apvyniotai blondinei su uodega.

Pagal spektaklio anotaciją, Ivui ir jo žmonai Anikai dar tik per trisdešimt. Jie iš išorės pavyzdingai gyvena kur nors Molėtuose ar Rostove prie Dono. Tačiau nori pajusti tikrą gyvenimo skonį ir, nesugebėdami čia pat po nosimi nei fiziologiškai, nei emocionaliai, nei intelektualiai jo susikurti (kažkas panašaus į „Šventąjį“? Hm, keista, dar prisiminiau, kad M. Ivaškevičius yra sukūręs filmą „Santa“!), važiuoja, na, sakysim, į Vilnių ar Maskvą. Pasižiūrėti į save iš šono, išgerti skardinę alaus bei apsilankyti pas prostitutę (-ą).

Mūsų dramaturgas sako, kad apie panašų atvejį kadaise perskaitė spaudoje: viena tokia moteriškė nuolat važinėjo iš Malmės (kur jos šeima) į Kopenhagą (kur jos „salonas“), o paskui ją rado nužudytą ir dar su dienoraščiu... Tačiau pjesėje nėra jokio kriminalo. Tai būtų pernelyg seklu. Kriminalas pakeistas gal kiek ir gilesniu seksu. Hm...

O taip, tai vadinasi vidurio amžiaus krizė. Kodėl įšokau į šito, o ne ano traukinio vagoną, anas mane būtų nuvežęs toli, toli. Sakyčiau, šito „toli“ pjesėje ir trūksta.

Klausydamasi išsiliejimų nuo scenos ir nespėdama skaityti vertimo iš latvių kalbos, atsidūstu: iš tiesų visos žmogaus gyvenimo istorijos jau seniai aprašytos, visos smėlio kruopelės išbyrėjusios – vartyk nevartęs tą smėlio laikrodį. Tam, kad sukurptum ką nors savo, mažų mažiausiai reikia turėti Antono Pavlovičiaus, ant lygaus stalo ramiai sau dėliojančio pasjansą, talentą.

Tiesiog lavina teksto nušliuožia ir užkloja LNDT žiūrovų salę. Man jau po pusvalandžio pasidarė liūdna, todėl kartais stebėjau įdėmius ir taip pat liūdnus netoli sėdinčių aktorių profilius. Sunki jų egzistencija šiandieniame teatre.

Scenoje prostitutą vaidinantysis automatiškai nusirenginėja n kartų. Deja, išgirtoje K. Serebrenikovo režisūroje įžiūrėjau tik šitą dominuojantį, gražiai nuskustą vyrišką kūną (moterims negražiai užklijuojama burna ir grasinama tą patį padaryti su tarpkoju). Puikaus Maskvos Gogolio meno centro vadybininko bei politinės žvaigždės skandinaviškai minimalia scenos estetika ir išmuštruota komanda mūsų nenustebinsi.

Galbūt kituose rėmuose ir mūsiškė pjesė taptų artimesnė, subtilesnė. Šituose ji keistai transparantinė, karinga. Kaip ir paskutinis rėksmingas, didaktinis K. Serebrenikovo filmas „Mokinys“ (2016).

Spalio 7 d.

Užtat aktorė Silvia Calderoni ir su ja dirbusi italų teatro „Motus“ komanda, taip sakant, verta grieko. Sveikinu „Sirenas“! Monospektaklis MDLSX (middle sex) vaidinamas jau dvejus metus, bet kaip šiandien iš lukšto išsiritęs.

Turbūt pirmąsyk taip priartėjau prie literatūroje ir mene visaip krapštinėjamų LGBT tematikos šašų. O lyginant su vakarykščiu pretenzingai seksovu kūriniu (kurį šiandien prisimenu kaip moralinę pornografiją), itališka „Vidurinioji lytis“ – mažo ir tikro teatro (ne, ne performanso, ne šiuolaikinio šokio) viršukalnė.

Berniukiška S. Calderoni (g. 1981) teigia nebeatsakanti į dažnai jai žurnaliūgų užduodamą klausimą: „Kokia jūsų lytis?“ Nors MDLSX yra apie and­roginišką prigimtį, tačiau jis sugeba „įšokti į kitą vagoną“ ir eiti toliau, giliau: ką daryti su savuoju „aš“, kas yra žmogus, kas yra laisvė?

Aktorė du trečdalius laiko stovi nusisukusi nuo publikos prie savo darbo stalo su muzikiniais įrašais. Tas muzikinis takelis – netgi visas takas –­ tankus ir, svarbiausia, intymiai pasisavinamas, perleidžiamas per save, kaip ir sceninio apšvietimo spindulys. Pagaliau kaip „naminė“ vaizdo projekcija su nufilmuota vaikyste. Į mikrofoną (sunkiai ranka laikomą prie lūpų, o ne patogiai pritvirtintą už ausies!) tariamas tekstas (nežinia kokia dalimi autobiografiškas) yra tik viena šio spektaklio vaizdo ir garso lygiagrečių.

Tekstas lygiagretus kūnui, kuris išmintingas ir ištvermingas à̷ la Loreta Juodkaitė. Pajėgus susilyginti ir su kitomis gražių pasaulio vyrų ir moterų figūromis (pradedant Nukryžiuotuoju, baigiant... sirena!), bet norintis būti tik Silvia.

Aktorė lyginama su Davidu Bowie ir Tilda Swinton ne vien todėl, kad ji yra iš tos pačios neaiškios viduriniosios genties ar pasiekė Davido ir Tildos lygį. Todėl, kad ji oriai išlaiko savąjį.