Vilniuje, LNDT, gegužės 2–3 d. parodytas Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklis „Balta drobulė" (rež. J. Jurašas)
Per šiemetę Teatro dieną iš arti išvydus aktorių D. Svoboną akimirką net silpna pasidarė: „Juk tai Garšva! Tikrai jis!" Spektaklyje „Balta drobulė" išoriškai jis toks ir yra, bet sieloje – pritrūksta. Ne kartą norėjosi šokt į sceną ir tiesiog gerai aktorių papurtyti: „Nagi, įtūžk! Įtūžk!"
Garšva yra dvasiškai intensyviausias santūrios lietuvių literatūros personažas, jo galvą plėšo nesuderinamos mintys, o širdį – nesuderinami jausmai. Jis visoks, daugiabriaunis, kintantis, bet visada – aistringas. Iki galo kenčiantis ir mylintis, norintis gyventi ir norintis kurti, baimės ir abejonės jį persmelkusios fiziškai – kausto judesius, trūkčioja veido raumenis.
Svobonas Garšvos sąmonę lieja viena patogia tonacija, maždaug ta, kurioje jo balsas seksualiausiai skamba. Labiausiai gailėjau paskutinio katarsinio monologo, kai nebūties akivaizdoje Garšva nusižeminęs unkščia iš skausmo ir siaubo, veblendamas išsižada kūrybos vardan sąmoningumo:
Dieve, Tu matai, koks aš nelaimingas.
Aš žinau, aš per vėlai, bet gelbėk mane.
(...)
Dieve, nors mirštant padėk man.
Aš tikiu, Tu atleidi paskutiniąją minutę.
Už visą gyvenimą.
Dieve, Dieve, į Tavo rankas – – –
O ne, aš žmogėnukas, žmogėnukas, Dieve.
Dieevee! – – –
A. Škėma – teatrališka asmenybė, ir kūriniai jo teatrališki, efektingi. Spektaklio publiką derėjo pravirkdyti (mobilieji taip garsiai skambėjo, kad dalis jos tikrai nusipelnė bausmės). Bet aktorius maldavo nepakankamai tyliai, rėkė nepakankamai garsiai, keikėsi nepakankamai piktai. Mano širdis virptelėjo tik keliskart: kai Garšva vietoj savo tėvo užgriežė smuiku, kai kimiai, „ne į natą", pro dantis iškošė liaudies dainos posmą (priminė S. Bareikio „Grūšelę" LNDT „Katedroje") ir kai pabaigoje, sukniubęs avanscenoje, galiausiai nutilo.
J. Jurašas ir A. M. Sluckaitė-Jurašienė Škėmą labai myli, gerbia ir išmano (jaučiau tą, nes pati jokios kitos knygos nemyliu taip, kaip „Baltą drobulę"). Jurašienei teko nepavydėtinai atsakinga užduotis perrašyti, teatrui pritaikyti šventą tekstą. Darbas atliktas atidžiai, išlaikyta originali asociatyvi scenų jungimo logika, kai iš dabarties į prisiminimą ir atgal peršokama per nežymią detalę. Įtraukti papildomi XX a. vidurio ženklai – biliardo kamuoliukai, užuomina apie saksofonininką Ch. Parkerį. Užuot ryškinus „aktualią" emigracijos ar „populiarią" meilės liniją, pabrėžtas folklorinis lioj ridij augo leitmotyvas.
Išradingiausia G. Makarevičiaus scenografijos dalis – laiptai į požeminį peroną (scenos duobę), B. M. T. Broadway line, kuria į darbą atvyksta Garšva. Taip pratęsiama keltuvo judėjimo vertikalė, nutiesiamas kelias į pomirtinį požemį. Up ir down, kyla ir leidžiasi lifto šachtos konstrukcijos. Vaizdo projekcija, deja, gan tiesmuka: žėruoja standartinis Niujorko vaizdelis (plg. „Akropolio" interjerą G. Varno „Bakchantėse"), dėliojamos neparašyto eilėraščio skeveldros. O pabaigoje, Garšvai netenkant paskutinių sielos likučių, išlenda ir natūralistinis šinšilos (dar gerai, kad ne paskersto kupranugario) portretas. Seriously?! Jei Garšva tiesiog įkištų galvą į šinšilų narvelį – nebūtų pakakę?
Yra ir daugiau tokių nevykusių bandymų juokauti. Škėma juokauja, bet nelinksmai: jis skausmingai ironizuoja, per prievartą, gailėdamasis ir savęs, ir kitų. Spektaklyje kažkodėl vis sumanoma iš personažų kančių pasityčioti, pavyzdžiui, iš išprotėjusios Garšvos motinos (D. Stubraitė), kuri vaiposi lyg pigioje parodijoje.
Vis dėlto labiausiai nustebino Elena (E. Mikulionytė). Romane – subtili, elegantiška moteriškaitė čia virto abejotino protelio, neužsičiaupiančia padraika, viena iš tokių, kurios po vestuvių gerokai pasikeičia. Nė pro kur estetas Garšva tokios nemylėtų, nors ir kaip tiesiai jinai tas kojines užsimautų. Jokios kibirkšties ir neįsiskelia, jiedu tik glėbesčiuojasi lifte, o salė kikena iš absurdo žmogaus, apsvaigusio nuo bučinių. Ne veltui po to Svobonas suklydęs pavadina save ne žmogėnuku, o žmogėnu...
Verčiau jau prostitutę Ženią (U. Žirgulė) būtų pasirinkęs, jos rusiško akcento komiškumas nuvalkiotas, bet įtikinantis. Įtikina ir tardytojas Simutis (S. Čiučelis) – apnuogintu torsu ir su vandeniu batuose. Pasikeisdami pasirodo daktaras Ignas ir aklas Rudasis žmogus, Stanley ir Joe – jie kaip Garšvos papildiniai, sąmonės briaunos, balsai galvoje, sielos galimybės. Gal ir dėl jų paramos tris valandas dėmesio centre išbuvęs Svobonas net neatrodo pavargęs.
„Balta drobulė" galėtų būti ir monospektaklis, nes tekstas čia dirba daugiausiai, per pusę amžiaus jo jėga neišsivadėjo. Ir gerai, kad Jurašas nepadarė „išvadų", neinterpretavo už žiūrovą – tekstas išliko daugialypis, fragmentiškas, nestabilus. Tik tragiškas nepakankamai.