žvejai lūžtančią bangą
vadina kobra

didelis kobrų būrys
šliaužia link kopų
į krantą

„matai tą užvilktą
virve pritvirtintą valtį"

klausia įdegęs gelbėtojas
pasiūlęs maudytis
kur nesiekia jo žvilgsnis
per raudoną iškeltą vėliavą

„valandą atgal
prieš pakylant audrai
iššliaužiant kobroms
jūra buvo gal dešimt
metrų arčiau
ji pasieks kopas lig vakaro"

matau kobras
nulaižančias smėlį
nuo pačių viršūnių
keliaujančias link prieplaukos
pro Kuverto kapą
Kuršį ir Zundą

„ji kopų neliečia
nežinau kodėl jūra
nešliaužia arčiau
nei kopos"

tariu gelbėtojui ir jo raumenims –
koks poetiškas įvaizdis
lūžtanti banga
ir kobros
niekada nesugalvočiau

„duok cigaretę, seniuk
žinai prieš sezoną
mes praktikavomės
gelbėti egles jūroje
per tokią pat audrą"