Žiūriu, gamta kartoja tuos beržynus
Ir ąžuolynus, ir Žemaitija į viršų pakelia kalvas
Su dirvų kepurėlėmis – kaip Vidžemė.
Pajūry lygiai tokie pat pušynai
Link jūros eina, tokios pačios bangos
Per paplūdimį ritasi Liepojon,
Tos pačios bangos plauna Palangos krantus.
Ir Ignalinos ežerai – ar tai Latgala,
Gelmių akim sužiurus iš dangaus.

 

Bet panašumas šis – tiktai iš pirmo žvilgsnio.
Priimti tai kaip sava – viskas yra kita –
Ligi pat smilgos, lekiančios kregždės,
Ligi spalvų, kurias atspindi siela.
Ir, jei savęs neperlauši per prizmę,
Tai liksi tik stebėtojas, kuris tik lygina
Kas nepalyginama gamtoje,
Jei neieškosi to, kas skiria
Mus – brolius lietuvius, latvius –
Kad per šį skirtumą suvienytų labiau dar.
Ak, neapgauk manęs, gamta!
Aš Lietuvos atrast einu, vienintelės,
Su savo šaknimis – ir žemėj, ir ore, ir vandeny,
Tos dvasios, kur yra gamtoj,
Kuriai lygios jau niekur ir nėra –
Nei ąžuole, nei ežere, nei smilgoj...

 

Iš latvių kalbos vertė Stasys Jonauskas