Vilniaus meno erdvėje „Editorial“ iki balandžio 13 d. veikia menininkės Gerdos Paliušytės paroda „Lūpų dažai“. Ekspozicijoje – specialiai šiai erdvei sukurta skulptūrinė instaliacija ir kūriniai iš kelerius metus plėtojamų fotografijų serijų „Vaikinai“ ir „Mėlynos gėlės“. Apie fotografiją, kūrybą ir šią parodą kalbuosi su jos autore.

 

Gerda Paliušytė. Visvaldo Morkevičiaus nuotrauka

 

Vos įėjus į parodos erdvę, stiprų įspūdį kuria įtampa tarp nuleistų lubų ir metalo plokštės kambario centre. Kiek įtampa svarbi kūryboje?

Įtampa gali būti ir įkvepianti, ir veikianti negatyviai. Įtampą kelia sunkiai įgyvendinamos ar rizikingos idėjos ar vizijos arba ji gali kilti iš lūkesčio sau. Kuriant šią parodą man buvo svarbu, kad išlenkta plieno plokštė ir įtempiamos lubos susitiktų kaip du materialiai skirtingi kūnai. Kad susitikę jie vienas kito nesulaužytų, bet ir spaustų taip, kad tarp jų atsirastų medžiagiškai įdomus sąlytis. Man buvo įdomu kurti efemeriškumo įspūdį, tuo pačiu kildinant jį iš įtempto santykio tarp skirtingų elementų.

 

Kodėl paroda vadinasi „Lūpų dažai“?

Lūpų dažai yra produktas – įrankis, skirtas puoštis, vilioti. Man atrodo, kad parodos erdvėje esantys elementai veikia panašiu principu. Nušveistas gamyklinis objektas – metalo plokštė – parodoje tapo švelniu, blizgiu ir sklandžiai įtaisytu kūnu. Įtempiamos lubos įprastai kabinamos ten, kur norisi išoriškai lygaus ir glotnaus paviršiaus, greito efekto gražinant erdvę. Mėlynai dažytos gėlės vilioja ekscentriškumu, drauge būdamos dekoratyviais, pramonės objektais. 

 

Ar čia yra paslėpto humoro?

Gal parodoje monumentalumo ir dekoratyvumo santykis ir gali pasirodyti komiškas. Kita vertus, parodoje sutinkami objektai ir reiškiniai egzistuoja tarp mūsų, pavyzdžiui, įtempiamos lubos Lietuvoje – gan įprastas architektūrinis sprendimas. Turbūt humoro parodoje yra tiek, kiek ir aplink ją. 

 

Tiek gėlės, tiek aktai „Vaikinų“ serijoje yra reveransas kanonui. Kodėl svarbu tęsti pokalbį su praeitimi? Lygiagrečiai kyla klausimas: kiek tau svarbūs lyčių vaidmenys? Moters žvilgsnis į vyro kūną dar yra gan šviežias. 

Meno praktikos neegzistuoja vakuume. Ar darai reveransą, ar ne, greičiausiai, šiaip ar taip, atsispiri nuo praeityje matytų meno kūrinių, nuo to, kaip juos patyrei. Pradėjusi fotografuoti galvojau apie vietinę fotografijos tradiciją. Mąsčiau, kokie siužetai buvo anksčiau, kokie yra dabar, kaip keitėsi moterų menininkių fotografija, koks apskritai fotografijos menas yra dabar. Šiuolaikinė fotografija Lietuvoje neretai bando išplėsti technologines medijos galimybes, vengia kanoninių siužetų. Man buvo įdomu grįžti prie bazinių dalykų, prie kanono, turint omenyje savo, kaip moters menininkės, perspektyvą. Gėlės ilgai buvo lengviausiai menininkėms pasiekiamas vaizdinys. O žmogaus kūno, akto vaizdavimas tiesiogiai priklauso nuo lyčių politikos. 

Snieguolė Michelkevičiūtė vyrų aktus pradėjo fotografuoti turbūt pirmoji Lietuvoje, dar sovietmečiu, kai vyrų aktai buvo tabu, ypač fotografuoti moters. Jos fotografijos surežisuotos, turi scenografijos elementų, ji stebėdavo formą, judesį, jose nemažai įtampos.

Kai pati pradėjau fotografuoti kūnų fragmentus, iš pradžių planuodavau, kokių kompozicijų ieškosiu, vėliau supratau, kad šis priėjimas turi keistis, kad ieškau ko kito. Norisi kiekvienai situacijai leisti nulemti, kiek ir kaip galime būti arti su fotografuojamuoju. Taigi kompozicijas pradėjo lemti pavienės situacijos ir laikas, leidžiamas kartu su fotografuojamaisiais. Užuot brėžus atskirtis, man įdomu ieškoti horizontalesnio santykio tarp savęs ir kito, neakcentuojant, kokiais ryšiais esame susiję. Lytiškumas, lyčių vaidmenys gali būti ir išskydę, takūs. Lytiškumo, lyties reiškiniai kinta laike, yra kompleksiški, taigi ir lyčių vaidmenys gali būti nevienareikšmiai.

 

Kiek tokiai prieigai pasitarnauja buitis?

Buitis gali įnešti kasdieniškumo, laiko nuojautą, intymumo. Pradedant nuo to, kad už lango per metrą stovi naujo statomo namo pastoliai, baigiant nuomojame bute besilupančiais margais tapetais – savininkų skonio, kurį sąlygojo laikotarpis, žyme. „Vaikinuose“ man buvo svarbu, kad kūnų ir aplinkos fragmentai – šviesa, tekstūros, spalvos – kurtų vientisumo įspūdį. Kartais persiklotų.

 

Ir viena iš minčių yra perteikti mūsų geografinės platumos gyvenimą?

Na, aš čia gyvenu. Jeigu gyvenčiau kitur, būtų ir kita geo­grafinė platuma. Fotografuoju, kas yra aplink mane, ir kuriu santykį su tuo, kas šalia. Man taip pat svarbu neapsiriboti vienu stiliumi, pvz., neieškoti išskirtinai sovietinių, euroremontinių arba neutralių „Airbnb“ interjerų. Nuotraukose dalyvaujančios medžiagos, tekstūros ar baldai yra bendro, margo konteksto dalis. Mūsų laikais sistemos, estetikos ir stiliai yra susimaišę.

 

Kurioje serijoje yra daugiau vujarizmo?

Gal gėlėse? Smagu jas stebėti tarsi vystančius kūnus ir pamatyti atvirą erotiškumą, nors nevadinčiau to vujarizmu. Pradžioje planavau, kad vyrus stebėsiu labiau kaip formas, o gėles – kaip vystančius, erotiškus kūnus, ieškojau sąlyčio, kuris galėtų būti tarp šių dviejų serijų. Bet kuo ilgiau fotografavau gėles, tuo labiau supratau, kad tolstu nuo aiškiai išreikštos gėlės idėjos ir vis labiau žvilgsnis krypsta į paviršiaus medžiagiškumą, abstraktumo ir konkretumo santykį, ilgainiui ir aiškiai išreikštos erotikos jose liko mažiau. Fotografuojant makrovaizdus lengva, nors ir nenoromis, atsidurti „Nacionalinės geografijos“ zonoje, man tai nebūtų įdomu. Pradėjusi fotografuoti dirbtinai dažytas gėles supratau, kad visgi man įdomiausias procesas, kai mėlynas dažas pradeda nykti, o žiedai – blykšti. Stipriai išdidinus pradedi matyti labai daug, kita vertus, spalvos niveliuojasi, liejasi tarpusavyje. Esi arti, bet ir labai toli. Kaip ir „Vaikinų“ serijoje.

 

Negalėjau nepagalvoti apie Georgios O’Keeffe gėles. Ji bandė pabėgti nuo erotizavimo, o tu, sakyčiau, atvirkščiai, jį prisijaukinusi. Manai, pasikeitė istorinis kontekstas ar taip atrodo dėl to, kad gėlės sujungtos su aktais „Vaikinų“ serijoje?

Žvilgsniu susiejus „Mėlynų gėlių“ seriją su „Vaikinais“, turbūt natūraliai kyla erotikos nuojauta. Tačiau, kaip ir minėjau „Mėlynų gėlių“ serijos objektus visų pirma suvokiu kaip pramonės objektus. Be to, man patinka, kad jos nuviliantis objektas – dalis vartotojų, gavę mėlyną gėlę, tikisi, kad ji tokia ir išliks, tačiau dažytų gėlių pramonėje toks ilgaamžiškumas nėra siekiamybė. Kai vysdamos jos išstumia dažą, atsiranda tęstinumas – gėlė ir vysta, ir transformuojasi, ir gyvena savo gyvenimą. Šis gyvybės momentas man lygiai taip pat svarbus, kaip ir erotika.

 

Parodos tekstuose prie serijų kalbama apie socialinę tikrovę. Kokia ji?

Man svarbi poezija, poetinis žvilgsnis. Aišku, poezija gali būti ir socialiai ar politiškai kritiška, ir angažuota. Norėčiau suvokti savo praktiką kaip socialiai ir politiškai sąmoningą, bet ne angažuotą. Todėl stengiuosi ne kritikuoti, o stebėti. Stebėdama, fiksuodama dalyvauju tikrovėje, ją permąstau, prisidedu prie jos kūrimo, bet neturiu tikslo angažuoti.