Miglės Oželytės nuotrauka

 

Nežinau, ar taip veikia pavasarinis gaivališkumas, ar ankstyva „Naujojo Baltijos šokio“ reklama, bet šiuo metų laiku dažnai sulaukiu klausimų apie šiuolaikinį šokį. Kaip sekasi šokiui? Kas naujo? Atrodo, ši scenos meno šaka vienu metu ir įsiėdusi į kultūra besidominčių pasąmonę, ir vis dar pakibusi kažkur „šalia teatro“. Matyt, ne veltui nuo rudens kaupiamės ir einame į dramos teatrą, o jau pavargę sukamės į šokį minties ir judesio atgaivos.

Be jokio negatyvumo reikia pripažinti, kad esame teatro ir teksto šalis, mums labai svarbus žodis. Iki šiandien aukštiname, ilgimės ir scenoje ieškome metaforų, klausome išsakomų minčių, stebime, kaip žodžių ir objektų susidūrimas virsta simboliais. Ir visuomet sutrinkame pamatę gaivališką, atvirą, emocijų vedamą kūną. Neklijuoju klišių, kad ir kiek išlaisvėtume mintimi, fizine bei emocine išraiška buvome ir esame ganėtinai kuk­lūs, o ilgametė sovietinės cenzūros patirtis tam tikrai nepadėjo. Tačiau stengiamės ir norime, einame, domimės, tik gal per dažnai bijome interpretuoti.

Vis dėlto šokis turi vieną didžiulį pliusą: gyvas, šokantis kūnas visuomet išjudina stebėtoją. Ar suprasime, gebėsime interpretuoti, ką matome, ar ne, mūsų organizmas pasijaus kitaip, mūsų nervų ląstelės nejučia ims jungtis su matomu vaizdu, kurdamos naujus pojūčius kūnuose. Ir to šiandien neabejotinai reikia. Kad neskambėtų labai nuvalkiotai, pasistengsiu trumpai: mažėjant realaus bendravimo ir realių kūniškų patirčių, mene labai svarbią vietą užėmė nebūtinai gryni patyriminiai ir įtraukūs kūriniai, bet juslinės išraiškos priemonės.

Pirmasis pavyzdys – Jonathano Glazerio filmas „Interesų zona“, genocido košmarą ryškiausiai perteikiantis garsu. Nuolatinis skausmo, siaubo ir net įgarsintos tamsos pojūtis priverčia žiūrovą mintyse atkurti istoriją. Juslės išjudina protą, o šis – sąmoningą patirtį stebint, dialogą ne tik su stebimais personažais, bet ir su savimi.

Kitas pastaruoju metu labai stiprus juslinis poveikis man buvo MO muziejaus parodoje „Šito pas mus nėra“ matyta 2021 m. sukurta Ances Eikenos instaliacija „Mūsų dieviškasis Tėvas“. Čia manekeno ar muliažo buvimas skaudžiai ir labai paveikiai atspindi autorės norimą perteikti tėvo (ne)buvimo būseną. Įėjus į nedidelę instaliacijos erdvę, iš karto nusmelkia nerimas, išgąstis, o vėliau – gailestis. Tik nežinia, ko gailiesi labiau: buvusio, bet tuo pat metu gyvenime pranykusio tėvo ar jo vaiko, sugebančio taip raiškiai reflektuoti daugelio kartų traumas.

Paveikus ir Eglės Rakauskaitės toje pačioje parodoje eksponuojamas filmas. Trumpametražis kūrinys paveikia net ir nežinantiems meninio konteksto. Komentuodama tėvo – žinomo fotografo – kūrybą, menininkė vis neria į vonios vandenį ir išnirusi vis ryškiau atranda savo būsenas, save pačią. Kaip ryškinamą nuotrauką. Pati autorė sako save suvokianti tik per savo nuotraukas. Dar vienos tėvystės portretas parodoje, kurioje labai norėjosi šaukti, kad ne intymumo, o moterų „anuomet“ nebuvo. Tą buvo galima pajusti ne tik stebint eksponatų autorystę, bet ir jų turinį, kurį atgal prie šiandien aktualių temų kartais pernelyg dirbtinai norėta pritraukti aprašymuose.

Kodėl kalbu visai ne apie šokį jam skirtame tekste? Nes viskas yra šokis ir šokis gali tapti viskuo. Jis yra visur neturėdamas savo konkrečios erdvės. Ir prieš daugelį metų, ir dabar šiuolaikinis šokis Lietuvoje veikia labiau bendruomeniniu nei instituciniu principu. Ryškiausias postūmis šioje srityje būtų M. K. Čiurlionio menų mokykloje renkamos šiuolaikinio šokio specialybės grupės, kuriose anksčiau nei nuo studijų LMTA pradžios, vyksta būsimų šokėjų ir srities profesionalų susitikimas.

Nuolatinę erdvę ir repertuarą turinčios šiuolaikinio šokio institucijos Lietuvoje nėra. Visos trupės veikia, sakyčiau, tarpiniu principu: sukaupusios spektaklių repertuarą, jos nuolat ieško erdvių ir projektinio finansavimo. Nepaisant to, menine kokybe Lietuvos kūrėjai vis dažniau stojasi šalia užsienio kolegų ir tą daro ne „vydamiesi“, o kurdami autentišką turinį.

Šiuolaikinio šokio kūrėjai priprato išgyventi pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis savo šalyje ir tuo pačiu toliau sklisti po Europą. Šalia grynosios raiškos daug šokio profesionalų prisideda prie dramos teatro kūrėjų veiklų – vis dažniau spektaklių programėlėse išskirta ir choreografo pozicija, tarp aktorių matomi ir šokėjai. Yra ir kitų pavyzdžių, kai dramos teatro aktoriai spektakliuose gauna šokėjų pasirengimo reikalaujančias užduotis.

Kasdieniam realybės ir kūno patyrimui, manau, svarbia dalimi tampa ir medijos dirgikliai. Kasdien matome daug sukrečiančių vaizdų. Emociniai ir psichologiniai mūsų „aparatai“ arba atbunka, arba sujautrėja iki sveikatai pavojingo lygmens (ir taip, čia vis dar yra karo nepaliestųjų privilegijos zona). Tad kokių dar patirčių gali pasiūlyti menas? Ir ypač – žodžiu grįsta kūryba. Juk žodžių nebėra arba yra per daug ir nė vienas jų nebeatspindi realaus pojūčio. Galbūt todėl ir didžioji dalis dramos teatro pastaruoju metu man nebeatrodo taip paveikiai, kaip įvairios fizine raiška grindžiamos scenos menų formos. Galbūt šiandien mūsų jausmams ir kūnams labiau reikia bendro buvimo, kvėpavimo, neapčiuopiamos bendrai kuriamos emocijos, kad be žodžių išsakytume labai konkretų bendrą ore tvyrantį jausmą.

Būčiau nesąžininga, jei nesupažindinčiau su rea­lia kasdiene šokio lauko situacija. Šokio bend­ruomenę jungiančioje Šiuolaikinio šokio asociacijoje neseniai keitėsi vadovė ir po ketverių metų darbo pirmininkės pareigas choreo­grafei Agnijai Šeiko užleido viena „Be kompanijos“ įkūrėjų Agnietė Lisičkinaitė. Jos ir paprašiau papasakoti, kaip iš tikrųjų gyvena Lietuvos šiuolaikinis šokis. 

A. Lisičkinaitė teigia: „Pirmos mintys apie dabartinį šokio lauką susijusios su matomu augimu ir progresu. Lietuvos šokis matomas vis didesniame geografiniame lauke. Ana Marija Adomaitytė jau antrą kartą atrinkta į „Aerowaves“ programą, joje viename iš darbų pasirodys ir Erikas Žalaitis. Daug šokio matyti ir Lietuvos sezono programoje Prancūzijoje su Dovydu Strimaičiu bei Luku Karveliu.

Juntama, kaip plečiasi šokio spektras. Vis stip­resnius šokėjus parengia LMTA, jie sparčiai įsilieja į lauką. Tai prisideda ir prie įvairovės, kitoniškumo, skirtingų šokio darbų gausos. Viskas atrodo labai pozityvu, tačiau, galvodama apie kultūros politikos pamatines vertybes, matau, kad (palyginus) dar nesame iki galo įsitvirtinusi meno šaka. Erdvės, namų, nacionalinės trupės nebuvimas; nė vienas mūsų atstovas nėra gavęs Nacionalinės premijos, nors jau nebekyla klausimų, kad yra už ką. Peržvelgiant situaciją atrodo, jog pats laukas bėga į priekį, bet sistema aplinkui vis dar kvestionuoja jo vertę.

Ir visgi norisi grįžti prie teigiamų dalykų, dar kartą pasidžiaugti mūsų srities profesionalumu ir progresyvumu. Augantis jaunimas, kurio vis daugiau, nebijo būti savitas, kūrybiškas, nestovi vietoje, prie jau minėtų pavardžių galima paminėti ir Grėtę Šmitaitę bei Lizą Baliasnają. Žinoma, džiaugiuosi, kad tokiai laisvai jaunimo veiklai sukurtas solidus pagrindas: Lietuvos šokio informacijos centras, Šiuolaikinio šokio asociacija, taip pat Vakarų pakrantę plačiai apimanti Šeiko šokio teatro veikla. Mūsų sektoriaus bendruomeniškumas iš tiesų yra plėtros ir naujovių vystymosi pradžia.“