Autorės nuotrauka

 

Kino teatruose surengtos jaunų kino profesionalų trumpų filmų peržiūros. Tai primena teatrinių kursų diplominių spektaklių tradiciją ir leidžia publikai burti: kas yra kas dabar ir kas galbūt bus po 20 metų...

„Reisas“ (rež. Rimantas Oičenka, dokumentinis, 25 min.). Labiausiai nustebinęs „Skalvijoje“ žiūrėtos programos filmas. Ir ne tiek dabartinių autorių darbu (archyvinių kadrų lyriška inkrustacija), kiek būtent tais kadrais – vieno klaipėdiečio jūreivio prieš 50 metų su mėgėjiška kamera nufilmuota medžiaga. Manau, jo pavardę buvo galima įrašyti didelėmis raidėmis. Esu mačiusi specialiai į jūras išsiųstų kino operatorių patetiškus vaizdelius, bet tokių išraiškingų ir tikslių neatsimenu: buteliukas, kortos, moterys; mažos ir didelės žuvies kelionė iš vandens į triumą; nuotykiai Afrikos krante apsiperkant ir viliojant moteris; susitikimas po 5 mėnesių su šeimos nariais, lipančiais per bortą... Nepakartojamas naivusis menas! Seną, bet dar guvų „Reiso“ jūreivį ir netikėtos kino epopėjos autorių, dabar jau tik nešantį arbatą žmonai, norisi lyginti su kitu pašlovintu jūreiviu, „susižvejojusiu“ kitokį likimą („Šuolis“, rež. Giedrė Žickytė). Sakyčiau, „Reisas“ subtiliau atskleidžia aną laiką ir žmones.

„Kai aš buvau malalietka“ (rež. Severina Vaičiūnaitė, vaidybinis, 18 min.). Keli programos vaidybiniai darbai silpnesni nei dokumentiniai. Nes horizontai pernelyg platūs, nes pedagogų duotos užduotys (pvz., atskleisti kokią nors atmosferą) neįpareigoja? Pabandoma filmuoti naktį ir dirbti su aktoriais – taip, šios pastangos aiškios. Bet neapčiuopiau iš literatūrinio srauto išsigriebto kūrinio – Virginijos Kulvinskaitės romano – nei kurios nors linijos, nei ironiškos stilistikos (poetiškas trijulės bėgimas kažką gaudant jos neatspindi). 

„Hablo dėsnis“ (rež. Arnas Balčiūnas, vaidybinis, 18 min.). Galaktikos dėsnis ir neįgalaus jaunuolio prisitaikymas įgaliųjų visatoje (pagal Linos Simutytės novelę). Įdomus aktoriaus Martyno Mockevičiaus žybtelėjimas. Ką gi, įtemptą atmosferą LMTA studentas moka sukurti. Prasmės kol kas gal nė nereikia ieškoti.

„Dear Dad“ (rež. Austė Urbanavičiūtė, eksperimentinis, 17 min.). Originalus ir sudėtingas, psichologinį poveikį tiek autorei, tiek žiūrovams turintis projektas. Išplitusi pasaulyje trauma – vaikų gyvenimas be tėčių. Ekrane: vaizdo ir garso nesutapimas; dvikalbystė ir dviveidystė; akys mato, ausys girdi, bet negali patikėti.

Gyvenimas ir ekranas tarsi išprievartauti: štai namų kinas kadaise užfiksavo šventes ir laimingus mažus vaikus, o komentaruose girdi arba skaitai jau užaugusių vaikų skausmingas trumpas išpažintis apie blogus tėvukus... Režisierė tokį eksperimentą atliko studijuodama Berlyne su bendrakursiais. Išties ačiū. Vertingas darbas. Hm, o dabartinė tarsi toli pažengusi, suvokianti vaikystės ir edukacijos svarbą karta – stumianti vežimėlį ir maiganti telefoną, – kokius gi ji vaikus užaugins? 

„Numeris Vienas“ (rež. Milda Augustaitytė, dokumentinis, 15 min.). 12-metis sportinių šokių šokėjas Arianas repetuoja ir dalyvauja konkurse. Kaip didelis vyras. Šio vyro sumažinta kopija kelia žavesį ir siaubą. Mama (užkadrinis balsas), davusi berniukui egzotišką vardą ir atvedusi į aikštelę, bei treneris (matome tik jo nugarą ir girdime įkvepiančius nugalėti žodžius) užprogramuoja žmogaus likimą – jam reikia būti pirmajam! Režisierė blaivia akim stebi, nieko nekomentuoja, ir tai jau yra nemažai. 

 

/// 

 

Aktorė Aldona Vilutytė, švenčianti 50-metį, ir pradedantis režisierius Jonas Kuprevičius parodė monospektaklį „Bėgūnė“ (Jaunimo teatras, balandžio 19 d.) pagal garsiosios Olgos Tokarczuk romaną „Bėgūnai“. Išbaigtų ir dar labiau išplėstų epizodinių vaidmenų atlikėja, balso galių menininkė, manau, pati išsirinko sau artimą rašytoją ir pamėgino bent minimaliai sceniškai (su meditatyvia Gabrielės Dikčiūtės muzika) įkūnyti jos niuansuotą verbalinį audinį. 

Scenoje ir atsispaudė tik minimalus paviršinis romano sluoksnis, nes monospektaklis neįgali perteikti tos neramios tapybiškos proto aistros, kuri kažkaip savaime užsidega verčiant knygos puslapius. O „Bėgūnė“ tampa tik savotišku O. Tokarczuk ženklu, logotipu, Mikalojaus Povilo Vilučio grafika. 

 

///

 

Jeanas Cocteau 1950 m. pagal savo pjesę „Orfėjas“ (1925) pats pastatė filmą, kuris netgi tapo kino klasika. Melodramiškai ekrane išdėstytas siužetas apie meilės keturkampį nė kiek nesumenkina Orfėjo mito ar pjesės. Modernizmas ir neoklasicizmas dera, nes autorius žino, apie ką ir kodėl kalba. Filmo laikas aiškus – pokaris, Pasipriešinimas ir pergalė prieš mirtį. Stiklius įstatys langus sugriautuose namuose. Prieškarinio siurrealistinio pjesės arklio režisierius atsisako, nes ką tik pasibaigęs karas buvo pernelyg realus. Orfėjas grįžta pas sentimentalią, kuklią namų šeimininkę Euridikę, bet patekęs anapus prisiekia amžiną meilę ir Mirčiai – juk jisai yra Poetas ir negali jos užmiršti. J. Cocteau ryžtingai sudėlioja prasminius taškus.  

Šiandien teatre ar kine imantis tokios asmenybės kūrinio, manau, reikia turėti tam teisę ir galios. Kitaip gali stipriai pralošti. 

Dauguma žiūrovų, atėję į Mažojo teatro spektaklį „Orfėjas“ (balandžio 26 d.), nesupras net paviršinio siužetinio sluoksnio, personažų tarpusavio santykių. Kas, kur ir kada vyksta? Pradžioje apsireiškęs sužmogintas Arklys nuostabus, o pabaigoje staiga spektaklį taranuojantis Arvydo Dapšio Komisaras dar nuostabesnis – jie iš abiejų pusių tarsi prilaiko skystą intermediją ir įstringa atmintyje. Kaip ir garso takelis su traškančiais stiklais ar helio dujų balionėlis su Orfėjo veidu. Bet tik tiek. 

Režisierius Žilvinas Vingelis mėgina pjesę padengti išmanaus vaizdo, garso ir choreografijos kamufliažu (ritės sukasi neblogai, šešėliai nukloja sienas ir grindis), bet jis nemoka „prisukti“ aktorių ir jie vaidina mėgėjiškai, kas sau. Neturi macės ir pats. Aiman.

Scenoje ima rutuliotis naujas senasis siužetas: neregys veda kitus neregius... Gal dabar Orfėjas ir yra neregys?