Aistės Noreikaitės nuotrauka

 

Jonathano Glazerio filmas „Interesų zona“ man pasirodė kažkoks techniškas. Techniškas, nes atėjo meistras, pagal aiškų projektą padarė savo darbą, beje, akivaizdžiai iš anksto pasidomėjęs apie užduoties niuansus ir svarbiausia – nelįsdamas meistrauti ten, kur nelabai išmano. Išėjo tikrai neblogai.

Vizualika, garso takelis – nuostabūs. Jaukūs namai, su tikroviškai ne vietoje padėtais pavieniais daiktais, kažkur iš anapus konclagerio sienos chaotiškai atsklindantys žmonių riksmai, susiliejantys su šiapus tvoros žaidžiančių komendanto vaikų krykštavimu. Gal tik vienintelis dalykas užkliuvo – aptarinėdami žiedinio krematoriumo projektą naciai vis baksnojo pirštu į ištiestą ant stalo planą, nubraižytą ant lygutėlio popieriaus. Reikėjo režisieriui liepti, kad šį lapą prieš filmavimą bent keletą kartų perlenktų, patrintų ir ištiesintų, atrodytų tikroviškiau. Bet tai tik parodo, kiek viskas įgyvendinta gerai. Įskaitant ir skustą Rudolfo Hösso – Aušvico komendanto – galvą beigi išžergtomis kojomis lyg komodo varanas po namus žirgliojančią jo mylimą žmoną.

Patiko užuominos, kurios šiame filme – aiškios. Neretai kūrėjai skelbia paliekantys žiūrovui pasidaryti išvadas, o iš tiesų verčia ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, nors jos ten nėra. Su auksiniais dantimis žaidžiantys vaikai, dieną naktį rūkstantis kaminas, upėje sužvejotas žandikaulis ir kiti suvenyrai atmosferai suteikia reikiamą aurą. Visgi iš šių privalumų išplaukia ir esminis trūkumas – toliau niekur neinama. 

Kitaip nei daugelis istorinės tematikos filmų, šis nepanašu, kad pretenduotų į švietėjišką misiją (nesvarbu, kad režisieriui atrodo kitaip), jam nelimpa tradiciniai priekaištai dėl istorinės autentikos iškraipymo. Kita vertus, stebėję valgymą prie stalo ir klausęsi veikėjų pokalbių prieš miegą neturėjo pajusti supratę šį tą naujo. Šiandien visi bent jau apytikriai žinome, kas dėjosi Aušvice, ir tas kontekstas nuspalvina visą konclagerio komendanto buitį bei veikėjų elgesį. Žiūrovas stumiamas kreiptis į savo jau turimas Holokausto istorijos žinias ir susikurti potekstę anapus paprastos buities. Beje, puikus filmo kūrėjų sprendimas – filmą žiūrėjusių varžybos dalinantis apie patirtą siaubą, kurio iš tiesų ten nėra, tebevyksta ir, iš visko sprendžiant, truks dar ilgai.

Negalima apeiti Hannah Arend knygos „Eichmanas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą“. Teko pernai perskaityt, nes pastaraisiais metais pas mus kalbų apie blogio banalumą yra banaliai per daug. H. Arendt aprašo Eichmano teismą ir daug jos apmąstymų krypsta į tai, kad žmogus, laikytas vienu svarbiausių Holokausto planuotojų, dienos šviesoje pasirodė esąs banalus biurokratas. Ne blogio genijus, o ganėtinai siaurai savo funkcijas suvokęs valstybės tarnautojas. Galbūt net per daug lėkštas, kad sugebėtų ap­skritai giliau suvokti jo organizuotos logistikos šėtoniškumą. Atrodo, visos šiandienos kalbos apie blogio banalumą iš tiesų ne kas kita, o nesugebėjimas atskirti Blogio nuo paprasto jo sraigtelio.  

R. Hössas skiriasi nuo Eichmano visų pirma tuo, kad filme jis nėra prakalbinamas. Jis rūko, tylėdamas žiūri į anapus konclagerio tvoros rūkstantį kaminą ir šalia nėra nė vieno Izraelio pareigūno, kuris paklaustų, ką anas galvoja (aišku, netgi pačios Izraelio valstybės dar nėra). Todėl žiūrovui nieko nelieka, tik čiupti „Ataskaitą apie blogio banalumą“, žavėtis savo erudicija ir banalinti viską dar labiau. Nepaisant to, kad Eichmano darbo įrankiai buvo tik telefonas ir rašiklis, o R. Hössui po darbo grįžus namo nuo jo batų vergai turėjo valyti su krauju susimaišiusį purvą.

R. Hösso išoriškai pavyzdinė, tradicinė šeima yra tarsi konclagerio ląstelė. Namas, sodas, šiltnamis ir baseinas vaikams yra prisisiurbę prie spygliuotos konclagerio tvoros. Ji nukreipta ne į pasaulį, o į atsitvėrusį nuo jo pragarą. „Čia yra mūsų Lebensraum“, – sako Hössui nenorinti šių namų palikti žmona.

Dar pagalvojau, kad būtų gerai, jei šio filmo peržiūra padrąsintų vokiečius perduoti Ukrainai TAURUS, nes tiltas į Krymą stovi per ilgai. Bet tokiems kaip aš panašios mintys kyla ir be filmo, o „Interesų zona“ daugiau byloja apie pasenusį humanizmą, kad ir ką aiškintų jo režisierius. Ne, tiek daug mąstyti, kiek yra siūloma, „Interesų zona“ neskatina. Tokia tikrovės vaizdavimo maniera – kažkas itin naujo. Galima perskaityti Roberto Merlio „Mirtis – mano amatas“ arba pasižiūrėti Aleksandro Sokurovo „Molochą“. Iš tiesų „Interesų zonos“ peržiūrą galima prilyginti su atsitiktiniu apsilankymu tvarkingoje ir tuščioje provincijos koplytėlėje su kartkartėmis girgždančiomis palangėmis ir ūžaujančiu vėju pastogėje. Ten būdamas irgi gali daug ko prisigalvoti.